Claudine Otto: Europos lygmeniu reikėtų didesnio savarankiškumo globalizacijos atžvilgiu

Vos paskelbus izoliavimą, gatvės ištuštėjo. Labiausiai stebino – tyla. Baigėsi veiklos paieškos, kelionės į užsienį dėl dviejų valandų posėdžio, nutilo miesto gaudesys, neliko vėluojančių autobusų... Kaip ir daugelis, paklusome šiam priverstiniam užsidarymui ir bandėme prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo. Man buvo paprasta dirbti nuotoliniu būdu, tačiau mano vyrui tai buvo neįmanoma, nes jo profesija ir infrastruktūra nepritaikytos tokiam darbui. Dėl tokio negalėjimo prisitaikyti ir kaip niekada didelio į darbą neatvykstančių darbuotojų skaičiaus jis praleido keletą bemiegių naktų. Baimė pasklido taip pat greitai kaip ir virusas.

Dabar, pasibaigus pirmajai bangai, susimąstau: kokios bus psichologinės, socialinės ir ekonominės pasekmės mums pasibaigus šiai krizei? Pandemija ne tik suteikė galimybę peržiūrėti prioritetus ir suvokti ekologijos svarbą, bet ir parodė individualų žmonių elgesį atskirose šalyse ir pasaulyje. Liuksemburge niekas nebūtų patikėjęs, kad įmanoma vėl uždaryti sienas. Tarpvalstybinis darbas yra labai svarbus Didžiajai Hercogystei ir buvo baiminamasi, kad dėl laisvo judėjimo apribojimo be kitų specialistų truks ir sveikatos priežiūros darbuotojų.

Ši krizė taip pat privertė susimąstyti apie mūsų pažeidžiamumą. Supratome, kad esame priklausomi ne tik nuo medikų, bet ir nuo tarpusavio elgesio.

Kartu sieksime atgaivinti ekonomiką. Turėtume vengti nacionalizmo ir ekonomikos uždarumo, nors kai kurios šalys atsparumo vardan kalba apie vertės grandinių nacionalizavimą. Europos lygmeniu reikėtų didesnio savarankiškumo globalizacijos atžvilgiu. Galima sakyti, kad ši krizė suteikė mums galimybę sustoti. Tai turėtų padėti mums pamąstyti apie save.