EESRK info

2020 m. kovo mėnesį pradėjome suvokti, kad COVID-19 pandemija yra ne tik sveikatos krizė – ji paveiks daug mūsų gyvenimo aspektų. Asociacijoms ir aktyvistams taip pat tapo akivaizdu, kad savo įprastame darbe susidursime su naujais iššūkiais. Susidariusi padėtis pasirodė esanti netgi blogesnė, nei tikėtasi.

2020 m. gegužės mėn. suorganizavome „virtualų kokteilių vakarėlį“. Po dviejų mėnesių karantino ir virtualaus darbo nusprendėme susitikti ir pasidalyti savo pirminėmis mintimis apie šį laikotarpį.

Keletą valandų vyko karštos diskusijos su kolegomis iš Europos pilietinio forumo – tarptautinio tinklo, iš 27 Europos šalių subūrusio daugiau kaip 100 asociacijų ir NVO, kurios aktyviai veikia pilietinio ugdymo, žmogaus teisių apsaugos ir demokratijos gynimo srityse. Nors dalyviai žvelgė iš savo nacionalinės perspektyvos, vis dėlto išvados buvo panašios.

Remdamiesi šiomis diskusijomis sudarėme tokį įgytos patirties pavyzdžių sąrašą:
Pirma. Mūsų saugumas priklauso nuo kitų žmonių saugumo.
Visuotinė sveikatos ir socialinė apsauga reikalinga kiekvienam asmeniui tiek mūsų visuomenėje, tiek ir visame pasaulyje.

Antra. Visi esame pažeidžiami ir mūsų likimai yra susipynę.
Solidarumas, lygybė, teisės ir priežiūra turi būti tarptautinių santykių ir žmonių kasdienio gyvenimo pagrindas.

Trečia. Bendra gerovė egzistuoja.
Viešosios institucijos turi tarnauti ne konkretiems interesams, o bendrai gerovei ir ją ginti bei užtikrinti.

Ketvirta. Demokratija yra pagrindinė antivirusinė priemonė, kurios mums visiems reikia.
Viešąją gerovę padeda užtikrinti piliečių informuotumas ir jų dalyvavimas, patikima informacija, vieši tyrimai ir švietimas, taip pat skaidrios institucijos.

Penkta. Pasaulinė rinkos sistema patyrė fiasko.
Turime perkelti gamybą, įgyvendinti žiedinę ekonomiką ir užtikrinti visuotines bazines pajamas visiems.

Šešta. Esame Žemės sergėtojai, o ne jos savininkai.
Gamtai naudingas mūsų karantinas, taip ji gali atsigauti nuo mūsų padarytos žalos. Turime atstatyti aplinkosauginį teisingumą pasaulyje.

Septinta. Tikrieji didvyriai yra ypatingos svarbos darbuotojai. Moterys yra priešakinėse gretose.
Socialinėje hierarchijoje būtina pripažinti moterų indėlį. Tos, kurios yra nematomos, turi galėti visapusiškai naudotis savo teisėmis.

Aštunta. Būtina lėtinti tempą.
Karantinas privertė mus visą dėmesį skirti socialiniams ryšiams, kantrumui ir atjautai – šias vertybes turime puoselėti ir ilguoju laikotarpiu.

Devinta. Mums reikia žmogiškojo, socialinio ir ekologinio saugumo.
Įsipareigojame siekti teisingo ekonomikos atsigavimo ir pertvarkos savo šalyje, Europoje ir visame pasaulyje.

Dešimta. Ateitis turi būti kitokia nei praeitis.
Turime pasimokyti iš šios įgytos patirties ir veikti kartu.

Ar turėsime galimybę po krizės dar labiau pasimokyti? Ar sugebėsime krizę paversti nauja galimybe?
Tvirtai tikiu, kad ateitis turi būti kitokia.

Viskas nauja – tai pirmoji mano paties patirta pandemija. Internete radau 10 didžiausių istorijoje pandemijų sąrašą ir sužinojau, kad paskutinė iki COVID–19 Europą sukrėtusi pandemija buvo 1920 m. ispaniškasis gripas. Gal ir esu senas, bet ne tiek.

Mano partnerė labai lengvai užsikrečia, nes nėra labai atspari virusams, todėl, jeigu ji ką nors pasigaus, ji gali labai greitai susirgti lėtine obstrukcine plaučių liga. Todėl mes labai nenoriai bendraujame su kitais. Tai – mums abiem nauja patirtis. Ji daugiau ar mažiau savanoriškai izoliuojasi, kad neužsikrėstų. Dabar man tenka daryti tai, ką ji darė anksčiau, pavyzdžiui, pasirūpinti maisto produktais. Iki krizės, jai padėdavau 1 metro atstumu iš paskos stumdamas prekių vežimėlį, kurį ji pripildydavo. Dabar viskas pasikeitė.

Stumti vežimėlį nesunku – tau belieka tik sekti iš paskos ir, kol ji krauna prekes, mąstyti, kaip sukurti geresnį pasaulį. Kadangi dabar man pačiam tenka krauti prekes, ties kiekviena lentyna mindžikuoju nežinodamas, kurią gi prekę pasirinkti. Pirkinių sąraše įrašyta kava, o lentynoje išrikiuota dešimtys skirtingų prekių ženklų, kurie visi atrodo vienodi. Kokio tualetinio popieriaus mums reikia – 1, 2, 3 arba 4 sluoksnių? Mano žmona žino, kokios prekės ji nori ir kur ji yra, todėl užtrunkame vos keletą minučių. Man gi parduotuvės primena labirintą – tik alaus skyriuje nejaučiu jokio streso, o kitur užtrunku valandų valandas, visiškai pasimetęs ką pasirinkti.

Mane nustebino pradinė Nyderlandų gyventojų reakcija į pandemiją. Jie reagavo vieningai ir solidariai. Deja, bet nedidelės susipainiojusių ir šiaip apgailėtinų žmonių grupės apdairumas truko neilgai – per keletą savaičių jų solidarumas išgaravo. Žmonės nustojo laikytis taisyklių, kaltino vyriausybę, kad ši pažeidžia jų pagrindines teises ir riboja jų keturias laisves. Todėl, kad atgautų savo neatimamą teisę linksmintis, jie teikė ieškinius prieš valstybę ir triuškinančiai pralaimėjo.

Gerai, kad gyvename Europoje, kur demokratija ir teisinės valstybės principai yra pakankamai tinkamai užtikrinti (daugelyje valstybių narių), o sveikatos apsaugos sistema – gana gera, palyginti su kitomis pasaulio šalimis. Vertinant, kokį poveikį virusas daro skirtingoms kartoms, akivaizdu, kad jaunimas dėl savo amžiaus nuo jo kenčia labiausiai. Kai tau 19 metų, tau privalu eiti į pasimatymus, tyrinėti savo seksualumą ir atrasti tai, ką vadiname meile. Pandemijos metu net nekalti apsikabinimai yra draudžiami. Visa tai verčia jaunimą jaustis nesaugiai – pasimetusiais dėl nepatenkintų troškimų.

Svarbiausias klausimas – ką daryti su ekonomika. Kai pandemija bus suvaldyta, veiklą pradėti iš naujo, remiantis įprastinės veiklos principu? O gal pasinaudoti galimybe ir pereiti nuo kanibalistinių monopolistų dominuojamos sistemos prie įtraukaus modelio su tvariomis, nedidelio masto iniciatyvomis taikaus sambūvio sąlygomis ir patikimu stambiu verslu? Kokią kryptį pasirinksime – tęsime įprastą veiklą, ar keisime savo nevykėlišką elgseną – nuo to priklausys mūsų ateitis ir tai nulems, ar išliksime, ar išmirsime nugrimzdami į savidestrukcijos bedugnę.

Linkiu jums gražaus laiko medituojant, apmąstant, o kai kuriems – atgailos.

Atsitiko tai, ko dar nesame matę. Staiga mus užklupo virusas ir jis plito taip greitai, kad visoje šalyje buvo įvestas visuotinis karantinas. Kadangi tokia padėtis buvo beprecedentė, nežinojome, kaip su ja susidoroti kuo veiksmingiau. Nerimavome, kas mūsų laukia. Iš pradžių buvome išsigandę ir bejėgiai. Versle praktiškai akimirksniu buvo atsisakyta visų einamųjų metų (2020 m.) planų, o dėl neaiškios padėties didelis netikrumas gaubia ir visus ateities planus.

Mes visi savęs klausėme to paties klausimo: o kas toliau? Kaip turėtume elgtis šioje naujoje situacijoje: karantinas, visiška izoliacija ir jokios galimybės žinoti, kada tai baigsis? Didžiausia baimė ir nerimas visada kyla tada, kai neįmanoma nuspėti, kas vyks toliau. Iš pradžių panašiai reagavo ir verslas. Visi norėjo iš mūsų išgirsti, kiek laiko tokia padėtis tęsis, koks bus vyriausybės atsakas ir kokios pagalbos jie gali tikėtis. Jau labai anksti pradėjo aiškėti, kad ne visi esame paveikti vienodai: vieniems ekonomikos sektoriams, pavyzdžiui, turizmo ir logistikos, krizė reiškė pražūtį, o kitiems, kaip antai IT sektoriui ir maisto pramonei, ji atnešė naujų galimybių ir iššūkių.

Mums pasisekė, kad mūsų vyriausybė, nors ir naujai suformuota, reagavo greitai ir tinkamai, todėl kartu rengėme veiksmų, paramos, paskatų ir panašias programas. Šiuo tikslu palaikėme nuolatinį tiesioginį ryšį su daugybe mūsų narių iš skirtingų sektorių, nes norėjome būti kuo geriau informuoti apie situaciją atskiruose sektoriuose, sukaupti kiek įmanoma daugiau idėjų, kokia pagalbos forma būtų veiksmingiausia, ir informuoti vyriausybės atstovus.

Labiausiai man trūksta tiesioginio bendravimo ir susitikimų. Akivaizdu, kad per šį laikotarpį pradėjome kiek įmanoma bendrauti internetu, o tiesioginės komunikacijos iš esmės teko atsisakyti. Didžiulį skaitmeninimo šuolį, kai įmonės tarpusavyje, valstybinės įstaigos su verslo atstovais ir viešasis sektorius su naudotojais komunikuoja elektroninėmis priemonėmis, galima laikyti vienu didžiausių COVID-19 suteiktų pranašumų.

Rezultatai mums parodė, kad svarbiausia yra gera organizacinė tvarka ir visų piliečių drausmė klausant ir laikantis nurodymų bei priemonių, nes tik taip galima rasti teisingų sprendimų.

Akivaizdu, kad COVID-19 atneš pokyčių daugelyje sričių. Tačiau dar net nežinome, kiek truks COVID-19 epidemija; taip pat neaišku, ar per šią epidemiją pradėsime skaičiuoti laikotarpius nuo vienos COVID-19 bangos iki kitos, nes negalėsime šio viruso visiškai išnaikinti. Krizė pasireiškė visose srityse – nuo švietimo ir sveikatos iki, be kita ko, finansų ir ekonomikos sektorių. Nežinome, kokia bus padėtis pasibaigus krizei, nei kaip smarkiai ji paveiks ekonomiką.

Įvyks daugybė pokyčių, apie kuriuos dar net nenutuokiame; todėl neteisinga klausti, kurios darbo vietos bus prarastos. Turime visi kartu stengtis užtikrinti, kad pasibaigus krizei mūsų įmonės, taigi ir mūsų darbo vietos, būtų kuo konkurencingesnės. To pasieksime ne tik teikdami valstybės pagalbą, bet ir nuolat mokydamiesi visais lygmenimis.

Faktas, kad izoliacijos laikotarpis mums aiškiai parodė, kad vien skaitmeniniai ryšiai negali pakeisti tiesioginio bendravimo – nei mokyklose, nei versle, nei kitoje veikloje. Taigi mūsų tikslas, žinoma, yra atkurti tiesioginį bendravimą tiek mūsų asociacijos viduje, tiek ir su visais tais, su kuriais šiuo metu bendraujame tik naudodamiesi internetinėmis priemonėmis.

Vasarį keičiant kovui, kol buvo atliekami tyrimai ir vyko diskusijos, kaip ir kiekvienais metais su savo draugais bulgarais šventėme linksmąją Martenitsa šventę. Ant riešo užsirišome baltų ir raudonų siūlų raištelius ir buvome apdalyti sėkmę nešančiomis lėlytėmis iš vilnos. Tvyrojo artėjančio pavasario optimizmas. Palinkėjome vieni kitiems sėkmingo paskutinio penkerių metų kadencijos EESRK etapo.

Instinktyviai laikėmės atokiai nuo Azijoje plintančio viruso keliamos grėsmės mūsų tvarkingam gyvenimui ES širdyje. Tiesa, iš Pietų Europos mus jau pasiekdavo ženklai ir rimti perspėjimai, tačiau turėjome Europos institucijų darbą apsaugoti nuo pandemijos. Be to, kaip juokavo mūsų kolegos iš už Dunojaus, blogiausiu atveju visada bus galima pasinaudoti ir naminiu vaistu nuo visų ligų, t. y. Martenitsa rakija. Tenka pripažinti, kad nebuvo paisoma raginimų posėdžių salėse pastatyti dezinfekuojančio skysčio, tačiau mus nuolat tikindavo, kad rizika stebima, todėl mūsų baimės dėl viruso buvo beveik išsklaidytos.

Kovo 11d., trečiadienį, ECO/505 tyrimo grupėje aš vis dar aptarinėjau rekomendacijas dėl tvaraus Europos investicijų plano. Skyriuose parengėme veiksmų planus ir užsisakėme savo būsimas keliones, tačiau jau po savaitės gyvenimas visiškai apmirė. Visiems liepta izoliuotis! Šią situaciją galėčiau metaforiškai palyginti su staigiai stabdomu traukiniu, kuriam iš po riedmenų pasipila žiežirbos.

Niekas nesitikėjo, kad prireiks izoliavimosi priemonių, kurios kiekvieną dieną tik griežtėjo. Izoliavimasis sudrebino mūsų gyvenimo pamatus. Jis praūžė lyg psichologinis cunamis, neįprastas, kaip poetas Ildefonsas Gałczyńskis sakytų „liūdesys, besiskverbiantis per visas mintis“. Nustebome, kad reikia likti namuose, netikėta buvo ir kasdienė baimė. Iškilo klausimų dėl galimybės gauti pagalbos ir būtiniausių produktų, teko iš naujo apgalvoti savo įpročius.

Tikrai nemaniau, kad negrįšiu į Briuselį be birželio mėnesio ir kad dėl sustabdytų skrydžių negalėdamas keliauti lėktuvu, važiuosiu mašina tuščiais greitkeliais. Pamenu, atsispausdinau iš generalinio sekretoriaus el. paštu gautą „leidimą“ keliauti – „COVID laissez-passer“ – jis buvo išduotas 2020 m. gegužės 29 d. keturiomis kalbomis ir papuoštas įspūdingu atspaudu. Jis turėjo garantuoti, kad man nereikės karantinuotis.

Tačiau norėdamas įsitikinti, telefonu kreipiausi į Vokietijos Gesundheitsamt tarnybas tuose regionuose, per kuriuos turėjau keliauti. Birželio 8 d. jau dalyvavau pirmajame Briuselyje surengtame mišriame ECO/510 tyrimo grupės posėdyje, o vėliau ir birželio 10 d. ir 11 d. plenarinėje sesijoje.

Visuomeninėje ir socialinėje žiniasklaidoje jau ėmė plisti komentarai ir įtarimai, esą virusas buvo sukurtas dirbtinai. Gaila, kad kol kas dar nesukurtas šiuolaikinis šedevras, toks kaip 14-ojo amžiaus Džiovanio Bokačo „Dekameronas“ arba 1947 m. Alberto Kamiu romanas „Maras“ – kūriniai, kurie iš tiesų atskleidė žmonių prigimties trūkumus ir žmonijos kovą su liga.

Žvelgdamas į pasaulinę izoliavimosi patirtį ir perspėjimus dėl tolesnio SARS-CoV-2 plitimo, kurį šį kartą lydės sezoninis gripas ir kuris kasmet daugelyje šalių nusineša daug gyvybių – net daugiau nei dabar COVID-19, ėmiau mąstyti apie tikrąją, daug dešimtmečių tiesiog ignoruotą „visuotinės svarbos paslaugų“ reikšmę.

COVID-19 pandemija galiausiai parodė, kokią itin svarbią ir stabilizuojančią funkciją atlieka šių paslaugų teikėjai vietos, regionų ir visos Europos lygmenimis. Socialinėje sferoje pagaliau imta tikėti, kad šios paslaugos atlieka esminį vaidmenį, kuriuo grindžiamas Europos socialinis modelis ir galimai pozityvus ekonomikos atsigavimas remiantis programa „Next Generation EU“ ir Europos žaliojo kurso priemonėmis.

Energijos ir vandens paslaugos, atliekų tvarkymas ir viešasis transportas kilus ekonomikos krizėms užtikrindavo, kad mūsų bendruomenės galėtų toliau gyvuoti, ir teikė saugumą. Vis dėlto, be ankstesnių investicijų į šiuos sektorius negalėtume kasdien atlikti įprastinių veiksmų: ryte nusiprausti duše, išsivirti kavos, laiku nuvažiuoti į darbą ar į ligoninę. Tai taip pat pasakytina apie sveikatos priežiūros problemas, neįgalių asmenų ir pagyvenusių žmonių priežiūrą. Jeigu nebūtų krizės valdymo procedūrų arba visuotinės svarbos paslaugos neturėtų politikų ir visuomenės palaikymo, jos tiesiog nebūtų teikiamos.

Atitinkamai turime įvertinti nepaprastai svarbią švietimo, mokslinių tyrimų sritį ir kultūros bendros sampratos svarbą, ir tik tada skųstis dėl sunkumų, kuriuos patyrėme krizės laikotarpiu.

Kovo 11 d. grįžau namo, į Romą. Slogi atmosfera, nerimas. Šiaurės Italijoje jau skaičiuojamos mirtys. Mano dukra Ilaria sugrįžo iš Milano, kur studijuoja, o Brselonoje gyvenanti ir dirbanti vyresnioji dukra Miriam labai sunerimusi.

Vakare Italijos ministras pirmininkas Džiuzepe Konte visoje šalyje paskelbė karantiną. Karantinas jau buvo paskelbtas šiaurės Italijoje, kuri tapo raudona zona, žmonės turi izoliuotis.

Uždarytos mokyklos, sustabdytas futbolo čempionatas ir laisvalaikio bei sporto veikla, sergantiesiems uždrausta atvykti į sveikatos priežiūros įstaigas. Negalima naudotis viešuoju ir asmeniniu transportu, nutraukta nebūtina gamybinė veikla.

Italija apgaubė nerealumo šydas. Sutrikimas, baimė: atrodė, kad virusas nekontroliuojamai plinta ir neįmanoma jo sustabdyti.

Skaudžią realybę iliustruoja du vaizdai: ilga virtinė karinių automobilių, išvežančių mirusiųjų kūnus iš Bergamo, nes kapinėse nebėra vietos, ir jaudinanti ir įsimintina Popiežiaus Pranciškaus malda tuščioje Šv. Petro bazilikos aikštėje, kovo 28 d. transliuota per viso pasaulio televizijas.

Italijos profesinės sąjungos kartu su vyriausybe ėmėsi veiksmų užtikrinti svarbiausios gamybinės veiklos saugumą ir jos tęstinumą, kad prekybos centruose žmonės galėtų įsigyti būtiniausių prekių, o vaistinėse – vaistų. Profesinės sąjungos niekada nenustojo veikti: palaikė tuos, kurie prarado darbą, siekė susitarimų su darbdaviais dėl nuotolinio darbo, užtikrino paramą pajamoms, kurios tapo negarantuotos.

Padėtis ligoninėse buvo nekontroliuojama: trūko lovų, intensyviosios terapijos skyriai perpildyti, sveikatos priežiūros darbuotojai dirbo ekstremaliomis sąlygomis: slaugytojai, gydytojai, tvarkytojai priversti izoliuotis toli nuo namų, jie dirbo be poilsio ir patyrė didžiulę psichologinę naštą slaugydami be artimųjų paguodos mirštančius žmones.

Tuo metu visi žadėjome nepamiršti to, kas nutiko. Dabar bandome judėti į priekį, tačiau virusas nenugalėtas: įvairiose ES šalyse kyla mažesni ar didesni protrūkiai ir kiekviena šalis reaguoja savaip, savo priemonėmis. Būtent dabar, visoms šalims dedant milžiniškas ekonomines pastangas, Europos Sąjunga turėtų veikti vieningai ir koordinuoti atskirų valstybių pastangas, nes suvokiame, kad padėtis vis dar sudėtinga. Veikdami atskirai pergalės nepasieksime.

Tuo laikotarpiu profesinės sąjungos tapo kaip niekada stiprios. Profesinė sąjunga nėra abstrakti sąvoka: tai darbuotojai, teikiantys šaliai teisėtus socialinės lygybės, orumo ir pagarbos reikalavimus. Tie, kurie susidūrė su ligoninių, pagyvenusių žmonių globos namų, parduotuvių, valymo, transporto, verslo realijomis, kai pažeidžiamos pagrindinės darbuotojų sveikatos ir saugos teisės, gali mums pasakyti, kaip pakeisti ekonominį ir socialinį modelį, kuris pasirodė ribotas ir netinkamas tiems, tiems, kurie ateis po mūsų.

Taigi, norėčiau, kad mano dukros, Milane studijuojanti Ilarija ir Barselonoje dirbanti Miriam, gyventų kitokiame pasaulyje – tvariame ekonominiu, aplinkos ir socialiniu požiūriu.

Pandemija vėl išryškino sienas Europoje, kartais netgi tos pačios šalies viduje. Galima būtų manyti, kad dėl to sumažėjo regionų ir miestų tarptautinio bendradarbiavimo mastas. Tačiau iš esmės viskas buvo priešingai.

Taigi, koks buvo gyvenimas Bulgarijoje karantino metu? Neslėpsiu, tokiai dinamiškai ir energingai veiklos lauke mėgėjai kaip man jis buvo sunkus. Buvo daug apribojimų. Turėjome būti namuose, o iš namų išeiti galėjome tik būtiniausių prekių parduotuvių darbo valandomis nusipirkti maisto, vaistų ar namų ūkio prekių. Įėjus į parduotuvę ir prie jos buvo privaloma laikytis saugaus bent 1,5 m atstumo. Padėtis buvo gana sudėtinga: prieš išvykstant iš Sofijos miesto, buvo būtina užpildyti formą, nurodant kelionės priežastį ir vietą, į kurią vykstama. Formą reikėdavo parodyti policijai, to paprašius.

Gera žinia ta, kad gyventojai tapo kur kas savarankiškesni ir kur kas labiau pradėjo vertinti vietinį maistą, vietos tiekėjus ir trumpas maisto tiekimo grandines. Padidėjo iš ūkių ir tiesiogiai iš augintojų perkamo maisto paklausa. Visuomenės iniciatyvomis skatinama sodininkystė ir smulkus daržovių ir prieskoninių žolių auginimas.

Turgavietės nebuvo uždarytos. Jos yra tradicinė maisto produktų, sėklų, daigų, vaisių ir daržovių bei gėlių pardavimo vieta. Atidarytos turgavietės – laikantis griežtų saugos priemonių – padėjo žmonėms neprarasti normalaus gyvenimo ir pažįstamos rutinos pojūčio.

Kalnuotose vietovėse vietos interesų grupės taip pat ėmėsi labai aktyvių veiksmų. Kad pandemijos metu būtų galima dar labiau paremti vietos maisto produktų gamintojus, šios grupės rinko ir savo tinklalapiuose dalijosi naudingais kontaktais.

Iš esmės, mano organizacijai, laikantis įvairiausių kelionės ir kontaktų apribojimų, teko atšaukti daug fizinių susitikimų ir renginių, kurie paprastai gerokai palengvina bendrų iniciatyvų įgyvendinimą ir rezultatų sklaidą. Tačiau šie apribojimai mūsų veiklos nesustabdė – toli gražu ne. Toliau veiksmingai dirbame kartu, kad kalnų regionai taptų stipresni ir dar atsparesni. Kai kuriais atvejais pakoregavome savo darbo planus ir dabar ieškome bendrų sprendimų, kaip padėti pažeidžiamiems ES regionams ir miestams geriau įveikti dabartinę krizę.

Sukūrėme platformą „Ištiesk ranką“ solidarumui kaimo vietovėse didinti. Ji propaguoja žmonių solidarumą, susieja pagalbos ieškančius asmenis su savanoriais, kurie tikra šių žodžių prasme nori „ištiesti ranką“. Dabar šios platformos veikla orientuota į pagalbą pažeidžiamiems, neįgaliems ir vyresnio amžiaus žmonėms apsiperkant ir prižiūrint namus (išskyrus asmeninę priežiūrą) ir teikiant auklių paslaugas, kai tėvai turi dirbti ir neranda kito sprendimo dėl savo vaikų priežiūros.

Kaimo ir kalnuotose vietovėse gimė daug kitų iniciatyvų, kurios parodė mūsų bendruomenėse klestintį atsparumą ir tvirtą tarpusavio pagalbos pojūtį. Per šį laikotarpį aiškiai supratau – savo gyvenimo projektų neturėčiau atidėlioti! Sunkiais laikais mus gelbėja aktyvumas.

Vos paskelbus izoliavimą, gatvės ištuštėjo. Labiausiai stebino – tyla. Baigėsi veiklos paieškos, kelionės į užsienį dėl dviejų valandų posėdžio, nutilo miesto gaudesys, neliko vėluojančių autobusų... Kaip ir daugelis, paklusome šiam priverstiniam užsidarymui ir bandėme prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo. Man buvo paprasta dirbti nuotoliniu būdu, tačiau mano vyrui tai buvo neįmanoma, nes jo profesija ir infrastruktūra nepritaikytos tokiam darbui. Dėl tokio negalėjimo prisitaikyti ir kaip niekada didelio į darbą neatvykstančių darbuotojų skaičiaus jis praleido keletą bemiegių naktų. Baimė pasklido taip pat greitai kaip ir virusas.

Dabar, pasibaigus pirmajai bangai, susimąstau: kokios bus psichologinės, socialinės ir ekonominės pasekmės mums pasibaigus šiai krizei? Pandemija ne tik suteikė galimybę peržiūrėti prioritetus ir suvokti ekologijos svarbą, bet ir parodė individualų žmonių elgesį atskirose šalyse ir pasaulyje. Liuksemburge niekas nebūtų patikėjęs, kad įmanoma vėl uždaryti sienas. Tarpvalstybinis darbas yra labai svarbus Didžiajai Hercogystei ir buvo baiminamasi, kad dėl laisvo judėjimo apribojimo be kitų specialistų truks ir sveikatos priežiūros darbuotojų.

Ši krizė taip pat privertė susimąstyti apie mūsų pažeidžiamumą. Supratome, kad esame priklausomi ne tik nuo medikų, bet ir nuo tarpusavio elgesio.

Kartu sieksime atgaivinti ekonomiką. Turėtume vengti nacionalizmo ir ekonomikos uždarumo, nors kai kurios šalys atsparumo vardan kalba apie vertės grandinių nacionalizavimą. Europos lygmeniu reikėtų didesnio savarankiškumo globalizacijos atžvilgiu. Galima sakyti, kad ši krizė suteikė mums galimybę sustoti. Tai turėtų padėti mums pamąstyti apie save.

Kadangi esu vaistininkė, kilus koronaviruso epidemijai aktyviai domėjausi su lyčių aspektu susijusios medicinos sritimi. COVID-19 atveju lyčių skirtumai ypač ryškūs psichinės sveikatos srityje.

Vyrai palyginti dažniau patenka į intensyviosios terapijos skyrių ir dažniau miršta, ypač jaunesni vyrai.

Pradėjus taikyti izoliavimo priemones jaunos moterys dažniau serga dėl joms tenkančio naujo vaidmens: jos dirba mažų garantijų darbą, dažniau dirba ne visą darbo dieną, turi daugiau kontaktų su žmonėmis, rečiau dirba nuotolinį darbą ir turi dažniau prižiūrėti artimuosius.

Turime atsigręžti į moterims ir vyresnio amžiaus žmonėms šeimoje tenkančius vaidmenis, nes pastarieji taip pat yra diskriminuojami. Pokalbius šia tema ketinu tęsti ir ateityje.

Kai buvo taikomos izoliavimo priemonės, sėdėdavome ant suoliuko priešais mūsų vaistinę ir kalbėdavomės apie tai su šeimos nariais. Šie pokalbiai visiems patiko.

Taip pat dažnai sveikindamasi mojuodavau iš gatvės savo kambariuose esantiems mūsų senelių namų gyventojams ir kartu su jais dainuodavome.

Niekas neturi būti vienišas, taip pat turime padėti savo artimiesiems. Politikai turi į tai atsižvelgti numatydami priemones užimtumui šioje srityje skatinti, tačiau kol to nepasiekta, paramą turime teikti visi.

Taip pat kalbėjausi su tėvais apie švietimą ir surengiau vaizdo konferencijas su mokytojais apie gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis.

Iš pradžių – baimė ir šokas

Baimė. Ta tikra baimė. Kuri sustabdė viską, kuri kiekvieną vakarą, suskaičiavus aukas, sėjo nerimą dėl artimiausių, labai jaunų ar labai senų pažeidžiamų žmonių. Kuri mums primena, kad tamsa yra šalia, ji laukia.

Paskui ištiko šokas paaiškėjus, kad ir Prancūzijos centrinės sveikatos tarnybos, medikai priešakinėse linijose, ir piliečiai fronto užnugaryje, yra nepasiruošę kovai, visiems trūksta elementarių apsisaugojimo ir gydymo priemonių. Šokas taip pat dėl to, kad visa tokios šalies kaip Prancūzija visuomenė, įskaitant užjūrio teritorijas, sugebėjo akimirksniu sustabdyti žmogaus veiklos keliamą triukšmą, apleisti miestus ir mokyklas, po visos tokios tūžmingos teisėto socialinio siautėjimo gatvėse žiemos.

Tada, dėl pandemijos dar labiau globalizuotą pasaulį, izoliavimas susiskaidė į daugybę mažų pasaulėlių su žmonėmis, gyvenančiais greta, bet atskirai. Pandemija dar labiau padidino visus atstumus.

Valstybės grįžimas

Viešosioms tarnyboms, visų pirma sveikatos tarnyboms, teko misija pasiekti gyvenimo pergalę. Po truputį juos pasiekė logistinė pagalba, kartais su šou elementais, pavyzdžiui, keleto ligonių gabenimas traukiniu ar sraigtasparniu, nors pasirengusių padėti privačių klinikų pagalbos prašyta nebuvo.

Valstybė padėjo gyvybiškai svarbias paslaugas teikiančioms įmonėms vykdyti misiją – užtikrinti, kad gyvenimas nesustotų: aprūpinti produktais, atlikti valymo darbus…

Tačiau šių įmonių darbuotojai buvo labai nevienodai apsaugoti nuo viruso ir jiems ne visada buvo už tai atlyginta.

Tada atsparumas

Jis susiformavo sugrįžus kontaktui – mokytojų ir mokinių, per socialinius tinklus, telefoną, radiją, televiziją, žinių ir pramogų žiniasklaidą. Reikėjo išnaudoti laiką, valdyti laiką, dirbti. Gyventojai, prie atvirų langų ir durų kas vakarą 20 val. plojo sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems valstybė nesuteikė pelnyto ir laukto atlygio.

Dirbantieji iš naujo atrado savo gebėjimus inovuoti. Nuotolinis darbas, kurį kartais buvo atsisakoma suteikti kai kuriems darbuotojams, išplito visu greičiu. Tėvams, ypač mamoms, teko dirbti dviem etatais – dirbti savo ir mokytojo darbą.

Profesinių sąjungų kaip tarpininkų tarp darbuotojų, darbdavių ir valdžios institucijų vaidmuo iš naujo sugrąžino teisėtumą jų veiksmams šalyje. Reikia tikėtis, kad profesinės sąjungos bus ne tik išklausytos, bet ir išgirstos.

Europa

ES taip pat maloniai nustebino pirmaisiais Komisijos pareiškimais!

Buvo pažadėta daugiau nei Maršalo planas. Koks tai gaivaus oro gūsis atsigavimui paskatinti! Tačiau vyriausybės ir Parlamentas, kaip visi pamatėme, greitai surado priežasčių padelsti.

Vis dėlto daug smulkių, nedaug darbuotojų turinčių ir mažos apyvartos šalies įmonių jau bankrutavo, restoranėliai parduodami nuostolingai, jaunimui, tik pradėjusiam savo kelią darbo pasaulyje, ateitis neaiški... Jiems bankai neegzistuoja. Darbuotojai turi teisę gauti dalinę bedarbio pašalpą iki rugsėjo mėn., o kas vėliau? Didelės bendrovės, nepaisant gautos valstybės pagalbos, pavyzdžiui, Air France-KLM (7 mlrd. EUR gauta iš Nyderlandų ir Prancūzijos), Airbus ir kitos atleidžia savo darbuotojus. Tai netoleruotina. Po vasaros į darbo rinką turėtų įsilieti 700 000 jaunuolių…

Diena po to, kai viskas baigsis?

Ji darosi vis labiau panaši į dieną prieš viskam prasidedant! Visų pirma todėl, kad virusas vis dar šalia mūsų. Antra, dėl to, kad reformos, kurios buvo vykdomos „prieš“, sugrįš „po“, o darbo pasaulis Prancūzijoje jų nenori. Vyriausybė tikina piliečius, kad iš mokesčių nebus finansuojamas 13 proc. sumažėjęs BVP. Tačiau atleidimų skaičius ir kainų augimas šią vasarą nesibaigia: brangsta energija, transportas, vaisiai ir daržovės...

Krizės metu išmoktos pamokos turėtų paskatinti keisti darbo organizavimą. Nuotoliniam darbui, darbui platformose, vaizdo konferencijoms reikės taisyklių, kurios dar neegzistuoja. Įgijus atsparumo, reikia imtis atsargumo priemonių. Ar krizė parodys, kad ekonomiškai stipriausi visada išsisuka geriausiai ir kad turintys mažiausiai kenčia vis labiau? Paryžiaus regione labiausiai sirgo skurdžiausio departamento gyventojai. Ar kas nors pasikeitė? Deja.

Kovo 11 d., koronaviruso krizei prasidėjus Danijoje, mano kolegos ir aš ėmėmės sklandaus mūsų organizacijos narių veiklos sustabdymo. Daug darbuotojų turėjo dirbti iš namų, kitiems teko patirti kupinų įtampos momentų ligoninėse, slaugos namuose ir paslaugų sektoriuje, kuriuose krizės metu darbas vyko toliau. Reikėjo aiškių sprendimų ir glaudaus bendradarbiavimo su kolegomis. 

Esu Europos profesinių sąjungų judėjimo ETUC pirmininko pavaduotoja, todėl teko dirbti su kolegomis iš kitų šalių. Džiaugiuosi, kad kovo 14 d. mes – Danijos vyriausybė ir socialiniai partneriai – sudarėme trišalį susitarimą dėl laikino darbo užmokesčio kompensavimo. Susitarimas skirtas privačių įmonių, kurios dėl COVID-19 krizės patyrė didelių finansinių sunkumų, darbuotojams.

Įmonės pritaikė naują darbo užmokesčio kompensavimo sistemą atsisakydamos buvusios tvarkos ir galėjo darbuotojus laikinai išleisti nemokamų atostogų. Buvo sukurtos paramos sistemos mažoms įmonėms, savarankiškai dirbantiems asmenims ir laisvai samdomiems darbuotojams. Kai kurios susitarimo nuostatos netrukus nustos galioti ir mes šiuo metu tariamės dėl jų pakeitimo, kad darbuotojai ir toliau būtų apsaugoti.

Aš pati dirbau iš namų ir greitai įvaldžiau naujas virtualias priemones. Esant netikrumui dėl ateities šis namuose praleistas laikas galėjo būti labai įtemptas, tačiau galiausiai galėjau visą dėmesį sutelkti į darbą ir daugiau laiko skirti šeimai. Esu įsitikinusi, kad šie pastarieji mėnesiai man ir mano kolegoms leido daugiausia dėmesio skirti mūsų pagrindinei misijai ir padėjo užtikrinti didesnę drausmę posėdžių metu. Man asmeniškai ši patirtis leido sutelkti dėmesį į svarbiausius gyvenimo dalykus.

Tolimas nacionalistiniam užsisklendimui ir autoritarinei tendencijai, bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus Europos lygmeniu. Valstybių bendradarbiavimas kovojant ne tik su virusu, bet ir su jo priežastimis ir padariniais yra ypač svarbus, nes ateities pandemijos – kaip ir tarša, klimato kaita ar biologinės įvairovės krizė – nepaiso sienų. Europa turi galingų svertų užtikrinti, kad viešasis interesas vėl taptų svarbiausiu žemyno vystymosi veiksniu. Tobulindami žaliąjį kursą, bendrą žemės ūkio politiką ir daugiametę finansinę programą galėtume iš esmės perorientuoti Europos ir nacionalinius projektus ir finansavimą, kad pasaulio lyderė Europa galėtų pradėti kurti tinkamą gyventi pasaulį.

Toli gražu nėra lengva pasiekti, kad pirmenybė būtų teikiama ne konkuravimui, o tiek asmeniniam, tiek tarptautiniam bendradarbiavimui. Juk taip patogu ginti vien tik savo asmeninį interesą. Kilus tokiai pagundai turime prisiminti, kad trumparegiška vizija mus veda į praradimus ir skaudžiai sugrįš bumerangu. Krizės – istorinės, iššūkiai – be galo dideli ir veikdami pavieniui jų neatremsime.

Taigi mano raginimas būtų labai aiškus: kad įveiktume šias krizes, užgniaužkime savo egoizmą ir dirbkime kartu bendro intereso labui. Pasirūpinkite savimi, savo artimaisiais, nepažįstamais, kuriems reikia pagalbos, jus supančiu gyvuoju pasauliu ir bandykime panaudoti energiją dabartinėms precedento neturinčioms krizėms įveikti.