Saviraiškos laisvė – tai teisė, kurią turime branginti ir ginti

Atrodo, kad smurtas vis dažniau tampa pagrindine socialinių tinklų varomąja jėga. Jis gali virsti žodiniu arba fiziniu smurtu prieš bet kurią instituciją – politinę, policijos, valdžios ar privačią. Susidaro įspūdis, kad socialinėje žiniasklaidoje galima viską pasakyti ir viską apginti: ir tiesą, ir melą. Bet kuris asmeninį nepasitenkinimą jaučiantis individas, mano turintis teisę viskam – net skelti antausį Prancūzijos Respublikos prezidentui.

Norėtume paklausti, kur, Jūsų, kaip Pagrindinių teisių ir teisinės valstybės principų ad hoc grupės pirmininko nuomone. šiomis aplinkybėmis, turėtume „nubrėžti raudonąją liniją“, kai kalbame apie pagrindines teises ir laisves, konkrečiai – saviraiškos laisvę?

Cristian Pirvulescu: Saviraiškos laisvė yra labai svarbi mūsų demokratinėse visuomenėse. Tai pagrindinė teisė, be kurios demokratija negali gyvuoti. Simboliška tai, kad šios teisės reikalauja visi ar beveik visi, įskaitant ir asmenis, kurių ketinimai ne visada gali būti sietini su demokratijos ir visų žmonių teisių gynimu.

Teisė į saviraiškos laisvę dažnai neteisingai suprantama. Daugelis mano, kad tai yra absoliuti teisė, ir šiuo argumentu pateisina bet kokį savavališką išpuolį. Žodinė savivalė parengia dirvą realiam ir nepriimtinam smurtui. Pastaruoju metu tapome tokios savivalės paskatintų tragiškų įvykių liudininkais, todėl socialinių tinklų reguliavimas tampa vienu svarbiausių diskusijų klausimu.

Teisiniu požiūriu, būtent valstybės tarnyboms tenka atsakomybė už pagrindinių teisių įgyvendinimą. Jos gali riboti saviraiškos laisvę, tačiau tik išimtiniais atvejais ir laikydamosi griežtų taisyklių; turėtų būti kalbama apie demokratinėje visuomenėje būtinas priemones, pavyzdžiui, nacionalinį saugumą, nusikaltimų prevenciją ar sveikatos apsaugą ir t. t. Teisinėje valstybėje bylose sprendimus priima ir „raudoną liniją nubrėžia“ teisėjas. Nei vykdomoji valdžia, nei asmenys ar asmenų grupės negali vykdyti teisingumo savo nuožiūra!

Be kita ko, šalies vadovų bandymas apriboti saviraiškos laisvę, kad būtų mažiau visuomenės reikalavimų ir prieštaravimų yra klasikinis pavyzdys. Tačiau ankstesnių cenzūros priemonių nebegalima taikyti socialiniams tinklams. Todėl matome, kad ši problema paliečia ir teisę į informaciją, kuri yra neatsiejama nuo teisės į saviraiškos laisvę. Šiais laikais labai sunku atskirti tikrais faktais pagrįstą informaciją nuo įvairiais tikslais skleidžiamos dezinformacijos.

Galima neabejoti tik tuo, kad tiesa grindžiamų metodų gynėjai, pavyzdžiui, tyrimų žurnalistai, kovotojai už žmogaus teises, šiandien yra pirmosiose kovos gretose. Jei jų darbas nepatinka kai kuriems vadovams ar grupėms, dabar daug lengviau juos ne cenzūruoti, o užsipulti internete, paskelbti juos tautos priešais ar užsienio žvalgybos agentais žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Pirmasis natūraliai ateinantis pavyzdys – tai žurnalistės Daphne Caruana Galizia atvejis. Iki jos nužudymo prieš ją buvo pradėtos kelios dešimtys piktnaudžiaujamojo pobūdžio teisminių procedūrų (taip vadinamos strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą arba „SLAPP“ anglų kalba). Nesugebėję jos nutildyti, nusprendė ją nužudyti! Smurto prieš žurnalistus protrūkis Europoje dar aiškiau parodo, kad saviraiškos laisvė yra teisė, kurią turime branginti ir ryžtingai ginti šioje naujoje tikrovėje.