Nicolas Gros-Verheyde: Nedemokratiškos Europos pavojus kovojant su COVID-19

Daugelio Europos valstybių sveikatos srityje taikytos priemonės gali turėti šalutinio poveikio: pakenkti teisinei valstybei.

2020 m. vasario – kovo mėn. COVID-19 pandemija buvo netikėta visiems, todėl reikėjo improvizuotų ir skubių priemonių, tačiau šiandien padėtis kitokia. Drastiškos priemonės šiai sveikatos krizei suvaldyti gali būti pateisinamos, tačiau jos turi būti geriau numatomos ir, svarbiausia, geriau demokratiškai kontroliuojamos. Iki šiol taip nėra.

Šias priemones dažniausiai paskubomis priima vyriausybės po posėdžių su gynybos tarybomis ar patariamaisiais komitetais, kurių sudėtis ir toliau yra paslaptis, realiai nesikonsultuojant (iš anksto neinformuojant ir nepaliekant laiko svarstymams) su įvairiais partneriais (socialiniais, ekonominiais ar politiniais) ir be nacionalinių parlamentų sprendimo.

Kai kurie pagrindiniai principai, nustatyti Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK) arba ES pagrindinių teisių chartijoje, neribotam laikui „palikti nuošalyje“. Susirinkimų ir asociacijų laisvė (EŽTK 11 straipsnis) paminta ir griežtai ribojama. Draudžiama teisė reikšti nuomonę tokiais raiškos būdais kaip, pavyzdžiui, kinas, teatras. Labai apribota judėjimo laisvė: komendanto valanda nuo 18 val. (Prancūzijoje), leidimų tvarka norint išvykti iš šalies (Belgijoje) ir pan. Drastiškai suvaržyta laisvė skelbti savo religiją (EŽTK 9 straipsnis), teisė į mokslą ir teisė vykdyti profesinę veiklą (Chartijos 14 ir 15 straipsniai), jau nekalbant apie teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (EŽTK 8 straipsnis).

Vos priimti, šie sprendimai iš karto taikomi empiriškai paliekant daug erdvės savivalei. Kokios aplinkybės yra neatidėliotinos, kad būtų pateisintas sienos kirtimas, ir kurios iš jų laikomos nesvarbiomis? Arba kas yra labai svarbi priežastis ir kas laikoma nesvarbia priežastimi? Tikrinimas patikimas policijos institucijoms arba eiliniams oro transporto bendrovių pareigūnams. Tai labai opūs klausimai.

Su Europos valdžios institucijomis yra beveik nesikonsultuojama: Paryžius nepranešė Europos Komisijai apie tam tikros sienų kontrolės atnaujinimą, kaip numatyta Šengeno sienų kodekse. Belgijos priemonės, akivaizdžiai diskriminuojančios Europos darbdavius, sulaukė tik labai menko Europos valdžios atstovų susidomėjimo.

Nacionaliniai parlamentai, kaip ir Europos Parlamentas, atrodo apimti krizės siaubo. Visi baiminasi, kad reikalaudami laikytis taisyklių gali būti laikomi trukdančiais kovoti su epidemija, o kova karo metu tampa valstybės reikalu. Tačiau, nepaisant visko, epidemija – tai tai ne karas. Beje, vyriausybės jokiomis aplinkybėmis nepasinaudojo šia esama ir, galiausiai, gana aiškiai apibrėžta konstitucine nuostata.

Netgi nepasinaudota (išskyrus keletą šalių) Europos žmogaus teisių konvencijos ypatinguoju 15 straipsniu, leidžiančiu nukrypti nuo įsipareigojimų nepaprastosios padėties atveju. Senos žemyno demokratinės valstybės neišdrįso to padaryti dėl simbolinių priežasčių. Monpeljė universiteto profesoriaus emerito ir vieno geriausių EŽTK specialistų Frédéric Sudre žodžiais tariant, tai yra „tikras karantinas“.

Kol kas žmonės, žinoma, toleruoja demokratijos pažeidimus, išpuolius prieš teisinę valstybę. Tačiau, būdami nematomi, dėl to nėra mažiau kenksmingi. Jie gali sukelti neprognozuojamus ir staigius pykčio proveržius. Per ateinančius rinkimus tai gali paskatinti poslinkį į ekstremaliausio populizmo formas. Visų pirma jie gali tapti tvirtais argumentais Europos vienybės priešininkams tiek žemyne, tiek už jo ribų. Rusijos elgesys su vasario 5 d. Maskvoje besilankiusiu Europos diplomatijos vadovu Josep Borrelliu – tai nėra nereikšmingas atsitiktinis įvykis. Metas atsipeikėti.

Nicolas Gros-Verheyde

B2 vyriausiasis redaktorius – bruxelles2.eu