Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Darbdavių grupės pirmininkas Stefano Mallia

Vertinant pastarųjų dviejų dešimtmečių ir septynių plėtros bangų nuo Europos projekto pradžios patirtį, turbūt būtų prasminga paminėti didžiosios 2004 m. plėtros metines, pateikti faktus ir skaičius, kurie gali nuraminti aistringas diskusijas prieš birželio mėn. vyksiančius ES rinkimus.

Dėl trečius metus besitęsiančio karo Ukrainoje plėtra tapo svarbiausiu Europos geopolitinės darbotvarkės klausimu. Greitai suteiktas šalių kandidačių statusas Ukrainai, Moldovai, Bosnijai ir Hercegovinai ir Sakartvelui, taip pat galiausiai pradėtos stojimo derybos su Šiaurės Makedonija ir Albanija yra teigiami jau daugelį metų stagnavusios politikos poslinkiai.

Siekdami užtikrinti, kad šis procesas nesustotų, turėtume iš karto pradėti galvoti apie naują veiklos modelį.

Žinoma, demokratizacija ir teisinė valstybė yra nepajudinami principai, kaip ir nuopelnais grindžiamas požiūris, kurio laikomasi plėtros procese ir kuris neleidžia daryti jokių nuolaidų. Tačiau taip pat turime įtikinti piliečius, kad šis procesas gali atnešti ekonominių privalumų kitoms europiečių kartoms ir padidinti jų gerovę.

Jei praeitis rodo ateitį, tai galime drąsiai teigti, kad ekonominė plėtros nauda yra neginčijama. Per oficialų pasirengimo narystei procesą nuo 1994 m. iki 2004 m. prekyba tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių išaugo beveik tris kartus, o tarp naujųjų valstybių narių – penkis kartus. Nuo stojimo proceso pradžios iki 2008 m. tuometinės ES-15 ekonomika augo vidutiniškai 4 proc. per metus. Pusę šio augimo nulėmė plėtra, padėjusi 2002–2008 m. sukurti 3 mln. naujų darbo vietų.

COVID-19 ir karas Ukrainoje parodė, kad ES turi persvarstyti savo ekonominį atsparumą, visų pirma atsižvelgiant į žaliąją ir skaitmeninę pertvarką. Plane „REPowerEU“ numatoma didinti Europos atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą. Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės akte ir Europos ypatingos svarbos žaliavų akte raginama 40 proc. žaliųjų ir žaliavų vertės grandinių perkelti į ES. ES narystės siekiančios šalys kandidatės, visų pirma Ukraina, gali atlikti svarbų vaidmenį užtikrinant didesnį ekonominį saugumą.

Kalbant apie gamtos išteklius, reikia paminėti, kad Ukraina turi didžiausias dujų atsargas Europoje po Norvegijos. Ji taip pat yra viena didžiausių hidroenergijos gamintojų Europoje ir galėtų toliau didinti energijos gamybą iš šio šaltinio bei iš kitų žaliosios energijos šaltinių: vėjo, saulės ir biomasės. Ukraina taip pat yra svarbi metalų eksportuotoja. Šioje šalyje yra ličio ir retųjų žemių metalų telkinių, o šie ištekliai yra labai svarbūs žaliajai ir skaitmeninei pramonei.

Paminėtinai ir tai, kad Ukrainos žemės ūkio pramonė yra viena didžiausių pasaulyje. Šią šalį integravus į bendrąją rinką gerokai padidėtų ES apsirūpinimo maistu saugumas.

Matome, kokią akivaizdžią naudą aktyvesnis dalyvavimas bendrojoje rinkoje teikia Vakarų Balkanų šalims. Pavyzdžiui, Kroatijos BVP nuo įstojimo į ES 2013 m. nuolat didėja, todėl jos piliečiai gauna didesnes pajamas, o BVP vienam gyventojui išaugo vidutiniškai 67 proc. (nuo 10 440 EUR 2013 m. iki daugiau kaip 17 240 EUR).

Devynių naujų šalių stojimo į ES procesas bus sudėtingas, tačiau neturime kito pasirinkimo: jei ES nori būti pasaulinio masto jėga, pirmiausia ji turi būti stipri jėga pačioje Europoje.