Elena Calistru

Per pastarojo meto krizes Europos ekonomikos struktūra testuota nepalankiausiomis sąlygomis, o didžiausia našta teko paprastiems žmonėms. Mūsų nuomonė „Krizių įveikimas“ yra ekonomikos planas, kuriuo siekiama apsaugoti asmenis ir įmones, o ne sukelti jiems ekonominių sunkumų.

Galima išskirti tris ekonominius poreikius:

Pirma, atliekant ekonomines prognozes turi būti pereita nuo retrospektyvinės analizės prie prognozinės intervencijos. Kilus infliacijai, visų pirma nukenčia mūsų mūsų buitis, o tik po to ekonomikos rodiklių suvestinė. Reikia nustatyti pažangias ankstyvo nustatymo sistemas, kurios padėtų pastebėti tiekimo kliūtis ir kainų pokyčio persidavimo anomalijas, kol jos dar netapo neįveikiamomis sąskaitomis už šildymą ir neįperkamais maisto produktais. Labiausiai ekonominių sukrėtimų pažeidžiami namų ūkiai yra tie, kurie yra mažiausiai pajėgūs juos įveikti, todėl, siekiant užtikrinti tikslinę apsaugą, reikia sudaryti išsamų pažeidžiamumo žemėlapį.

Antra, fiskalinio pajėgumo srityje reikia pereiti nuo reagavimo į ekstremaliąsias situacijas prie integruoto stabilizavimo. Priemonė „NextGenerationEU“ buvo įspūdinga, tačiau improvizuota. Nuolatiniai fiskalinio stabilizavimo mechanizmai numatant pilietinės visuomenės priežiūrą užtikrintų, kad reagavimo į krizes priemonės apsaugotų tuos, kuriems kyla didžiausia rizika. Kai valdant ekonomiką neatsižvelgiama į poveikį pajamų pasiskirstymui, dėl to atsirandanti socialinė įtampa daro neigiamą poveikį pačiam atsparumui, kurį siekiame užtikrinti. ES finansavimo socialinės paramos sąlygos neturėtų būti laikomos biurokratinėmis kliūtimis – jomis galėtų būti užtikrinama, kad augant ekonomikai gerėtų visų gyvenimo lygis.

Trečia, rinkos integracija turi būti spartesnė vartotojams svarbiausiose srityse. Energijos sąnaudos, kurios yra kur kas didesnės nei konkurentų, yra ne tik makroekonominiais rodiklis – tai mėnesinės sąskaitos, dėl kurių mažėja Europos namų ūkių biudžetai. Strateginės investicijos į tarpvalstybinę infrastruktūrą ir energijos rinkos integraciją yra ne tik abstraktūs ekonominiai tikslai, bet ir konkreti pagalba šeimoms ir įmonėms, patiriančioms spaudimą dėl pragyvenimo išlaidų.

Rengti ekonominę politiką nedalyvaujant pilietinei visuomenei yra tarsi veikti neturint vietos žinių – tai yra techniškai įmanoma, tačiau praktiškai neatsakinga. Kai politika rengiama visapusiškai dalyvaujant tiems, kurie patirs jos pasekmes, ji visada duoda geresnių rezultatų. Konsultacijos yra ne formalumas, o organizuotos pilietinės visuomenės kolektyvinio intelekto panaudojimas per visą politikos ciklą.

Konkurencingą Europos socialinės rinkos ekonomiką reikia modernizuoti, o ne jos atsisakyti. Pasirinkimą tarp konkurencingumo ir piliečių apsaugos skatina tie, kurių ekonominė vaizduotė ribota. Būsimiems iššūkiams įveikti reikia institucinio kūrybiškumo, kad ekonominis atsparumas ir žmonių gerovė būtų Europos ekonomikos valdymo pagrindas.