Pandemija vėl išryškino sienas Europoje, kartais netgi tos pačios šalies viduje. Galima būtų manyti, kad dėl to sumažėjo regionų ir miestų tarptautinio bendradarbiavimo mastas. Tačiau iš esmės viskas buvo priešingai.

Taigi, koks buvo gyvenimas Bulgarijoje karantino metu? Neslėpsiu, tokiai dinamiškai ir energingai veiklos lauke mėgėjai kaip man jis buvo sunkus. Buvo daug apribojimų. Turėjome būti namuose, o iš namų išeiti galėjome tik būtiniausių prekių parduotuvių darbo valandomis nusipirkti maisto, vaistų ar namų ūkio prekių. Įėjus į parduotuvę ir prie jos buvo privaloma laikytis saugaus bent 1,5 m atstumo. Padėtis buvo gana sudėtinga: prieš išvykstant iš Sofijos miesto, buvo būtina užpildyti formą, nurodant kelionės priežastį ir vietą, į kurią vykstama. Formą reikėdavo parodyti policijai, to paprašius.

Gera žinia ta, kad gyventojai tapo kur kas savarankiškesni ir kur kas labiau pradėjo vertinti vietinį maistą, vietos tiekėjus ir trumpas maisto tiekimo grandines. Padidėjo iš ūkių ir tiesiogiai iš augintojų perkamo maisto paklausa. Visuomenės iniciatyvomis skatinama sodininkystė ir smulkus daržovių ir prieskoninių žolių auginimas.

Turgavietės nebuvo uždarytos. Jos yra tradicinė maisto produktų, sėklų, daigų, vaisių ir daržovių bei gėlių pardavimo vieta. Atidarytos turgavietės – laikantis griežtų saugos priemonių – padėjo žmonėms neprarasti normalaus gyvenimo ir pažįstamos rutinos pojūčio.

Kalnuotose vietovėse vietos interesų grupės taip pat ėmėsi labai aktyvių veiksmų. Kad pandemijos metu būtų galima dar labiau paremti vietos maisto produktų gamintojus, šios grupės rinko ir savo tinklalapiuose dalijosi naudingais kontaktais.

Iš esmės, mano organizacijai, laikantis įvairiausių kelionės ir kontaktų apribojimų, teko atšaukti daug fizinių susitikimų ir renginių, kurie paprastai gerokai palengvina bendrų iniciatyvų įgyvendinimą ir rezultatų sklaidą. Tačiau šie apribojimai mūsų veiklos nesustabdė – toli gražu ne. Toliau veiksmingai dirbame kartu, kad kalnų regionai taptų stipresni ir dar atsparesni. Kai kuriais atvejais pakoregavome savo darbo planus ir dabar ieškome bendrų sprendimų, kaip padėti pažeidžiamiems ES regionams ir miestams geriau įveikti dabartinę krizę.

Sukūrėme platformą „Ištiesk ranką“ solidarumui kaimo vietovėse didinti. Ji propaguoja žmonių solidarumą, susieja pagalbos ieškančius asmenis su savanoriais, kurie tikra šių žodžių prasme nori „ištiesti ranką“. Dabar šios platformos veikla orientuota į pagalbą pažeidžiamiems, neįgaliems ir vyresnio amžiaus žmonėms apsiperkant ir prižiūrint namus (išskyrus asmeninę priežiūrą) ir teikiant auklių paslaugas, kai tėvai turi dirbti ir neranda kito sprendimo dėl savo vaikų priežiūros.

Kaimo ir kalnuotose vietovėse gimė daug kitų iniciatyvų, kurios parodė mūsų bendruomenėse klestintį atsparumą ir tvirtą tarpusavio pagalbos pojūtį. Per šį laikotarpį aiškiai supratau – savo gyvenimo projektų neturėčiau atidėlioti! Sunkiais laikais mus gelbėja aktyvumas.