Sébastien Maillard: Jūs pasakėte „priklausymas“?

Tai paskutinysis iš trijų raktinių žodžių, kuriais bus vadovaujamasi Prancūzijos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu, sukėlęs daugiausia nuostabos. Kas turima omenyje? Tai kažkas, kas leidžia jaustis europiečiu, suvokimas, kad esi iš šio žemyno, trumpai tariant jam priklausai. Tai negali būti primesta įstatymu ar nusiperkama. Daugiausia Briuselio subsidijų skiriama Prancūzijos regionams, kurie tikrai nėra patys proeuropietiškiausi. Kita vertus, šį tiek individualų, tiek kolektyvinį priklausymo jausmą reikia skatinti, puoselėti ir brandinti.

Kaip? Priklausymą Europai galima suprasti trejopai. Nebijokime pripažinti, kad akivaizdžiausia, tačiau dažnai pamirštama prasmė – priklausymas civilizacijai. Jei šią vasarą turėjote galimybę keliauti, ko gero, tai pajutote. Romos, Prahos, Lisabonos ar Atėnų gatvėse, miesto aikštėse, katedrose, kavinių ar operos teatrų prieigose, nepaisant stilių ir kalbų įvairovės, vyravo šeimyniška atmosfera. Šie kolektyvinės atminties pėdsakai pranoksta nacionalines ribas ir susilieja į bendrą visumą. Nieko nelyginant, nesujungiant ir nevienodinant. Visiškai nepaliečiant prisirišimo prie savo šalies ir (arba) regiono, kuris turi savitą eigą. Būti europiečiu – tai tiesiog nesijausti svetimu keliaujant po šiuos miestus, bent jau mažiau svetimu nei kituose žemynuose. Tam reikalinga švietimo sistema, apimanti europinį aspektą.

Tačiau priklausymas taip pat yra susijęs su pilietybe: svarbu jaustis tikru Europos piliečiu ir ne tik per Europos rinkimus. Tai priklauso nuo mūsų gebėjimo pripažinti Europos direktyvos, dėl kurios balsuota, demokratinį teisėtumą, o ne ją vertinti kaip „Briuselio primestą diktatą“, naudoti eurą kaip „savą“, o ne kaip „svetimą“ piniginę valiutą. Platesne prasme tai reiškia save susieti su Europos Sąjunga, o ne tik su valstybe, kuri yra jos narė. Praktiškai šis priklausymas visų pirma yra formuojamas žiniasklaidoje mums pateikiama informacija apie Europos reikalus. Ar Europos Komisijos nariai, EP nariai ir EESRK nariai turi įtakos mūsų politinėje erdvėje, ar ne?

Galiausiai, trečias priklausymo Europai būdas – jausti savo ir savo kaimynų bendrą likimą, turėti tą pačią ateities viziją, puoselėti bendrus idealus. Šioje plotmėje sąvoka „kurti Europa“ įgyja visą savo prasmę. Apskritai, Europos kūrimas siejamas su dideliais užmojais: iš pradžių tai buvo užtikrinti taiką ir vienybę, šiandien – svarbu stiprinti vaidmenį pasaulyje, spręsti visuotinio atšilimo problemas ir apsaugoti demokratiją nuo autoritarizmo. Trumpai tariant, jaustis europiečiu – tai ne tik gėrėtis senais pastatais ir laikytis tokių pačių taisyklių, bet ir puoselėti bendras vertybes ir turėti bendrų geopolitinių interesų.

Pernelyg dažnai šie trys priklausymo aspektai yra vertinami atsietai vienas nuo kito. Pagal pirmąjį dėmesys sutelkiamas į praeitį, pagal antrąjį svarbu dabartis, o trečiasis – orientuotas į ateitį. Pirmasis rūpi istorikams ir menininkams, antrasis – ekonomistams ir teisininkams, o trečiasis – filosofams ir strategams. Siekiant sėkmingo priklausymo reikia šiuos tris aspektus sujungti, o ne juos priešpastatyti. Arba veikiau rasti būdą juos susieti. Nekurtume Europos, jei ji jau neegzistuotų kaip civilizacija ir jei nebūtų ES, kaip priemonės atkreipti į ją pasaulio dėmesį. Šių trijų aspektų susiejimas ir jų darna yra iššūkis siekiant išugdyti pilnaverčio priklausymo Europai jausmą. Kad tai pasiektume, reikia kur kas daugiau nei rotacijos tvarka pirmininkaujančių valstybių narių indėlio.

Sébastien Maillard

Paryžiaus Jacques’o Delors’o instituto direktorius