parengė Nicoletta Merlo 

Stažuotės – tai būdas jaunimui susipažinti su darbo pasauliu profesinio orientavimo ir mokymo tikslais. Jos labai paplito visoje Europoje, be kita ko, dėl Europos jaunimo garantijų programos. 2014 m. Tarybos rekomendacijoje dėl stažuočių kokybės sistemos valstybėms narėms pateikta vertingų šios priemonės įgyvendinimo gairių. 

Deja, laikui bėgant stažuotėmis pradėta piktnaudžiauti ir pakito jų vykdymo būdas, taip pat vis daugiau jaunų stažuotojų buvo išnaudojami kaip pigi darbo jėga siekiant pakeisti darbuotojus, nesuteikiant jiems tinkamų apsaugos priemonių ir socialinės apsaugos. 

Todėl EESRK teigiamai vertina Europos Komisijos siekį gerinti stažuočių kokybės sistemą visoje Europoje, ypač stiprinant mokymosi ir mokymo turinį ir kovojant su piktnaudžiavimu stažuotėmis ir netinkamu jų naudojimu. 

Tačiau dviejuose Komisijos pasiūlymuose, kurie apima atnaujintą Tarybos rekomendaciją ir direktyvą, nagrinėjami tik tam tikri klausimai ir esama šių probleminių aspektų: 

• juose nediferencijuotai kalbama apie visų formų stažuotes, nepakankamai atsižvelgiant į esamus įvairių stažuočių rūšių ir jų tikslų ar skirtingų paraiškų valstybėse narėse skirtumus; 
• nenumatytos būtinos priemonės, kuriomis būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui stažuotėmis, taip pat trūksta privalomų taisyklių kokybės standartams kelti; 
• be to, kalbant apie pasiūlymą dėl direktyvos, pažymėtina, kad ribotas direktyvos taikymas tik tiems stažuotojams, kurie laikomi darbuotojais arba saistomi darbo santykiais (taip yra mažiau nei pusėje valstybių narių), riboja naudos gavėjų ratą ir dėl to kyla pavojus, kad nebus pasiekti laukiami rezultatai. 

Mano nuomone, siekiant pagerinti stažuočių kokybę, visų pirma turėtų būti nustatyti būtiniausi kiekvienos rūšies stažuotės kokybės kriterijai, apribojant jų taikymą pradinės grandies lygmeniu. Šiais kriterijais turėtų būti užtikrintos pagrindinės apsaugos priemonės ir skiriama daug dėmesio mokymui, taip pat įsipareigojama kovoti su visais netinkamo naudojimo atvejais taikant atitinkamas priemones, be kita ko, stiprinant tikrinimo sistemą. 

Be to, siekiant, kad stažuotės patirtis būtų prieinama visiems, nors apskritai negalime kalbėti apie darbo užmokestį, nes stažuotojai daugeliu atvejų nelaikomi darbuotojais ir stažuotė dažniausiai laikoma nesusijusia su darbo santykiais, būtų svarbu nutraukti nemokamas stažuotes skiriant privalomą išmoką, kuri būtų ne tik nustatoma pagal su stažuote susijusias užduotis ir pareigas, bet ir būtų atsižvelgiama į visas išlaidas, kurias stažuotojai patiria vykdydami šią veiklą. 

Galiausiai reikėtų daugiau dėmesio skirti socialinių partnerių vaidmeniui, kurį jie gali atlikti įgyvendinant reglamentą nacionaliniu lygmeniu, taip pat stebint ir kontroliuojant priemonės naudojimą.