Gunta Anča: „Krizė – fantastiška galimybė pastebėti silpniausias grandis“

Karantinas tapo keistu savivokos laiku. Viena vertus, tai buvo tarsi svajonės išsipildymas – galime likti namie, turime pakankamai laiko visiems tiems dalykams, kuriuos atlikti visada norėjote, bet buvome per daug užimti. Kita vertus, suvokėme, koks svarbus žmonėms yra bendravimas – susitikti, kalbėtis, paliesti, matyti kitus žmones „gyvai“, o ne ekrane. Ir kaip sunku gyventi be viso to.

Tokia patirtis keičia žmogaus vertybes ir mąstyseną. Tačiau kartu parodo ir naujus bendradarbiavimo būdus. Pasibaigus krizei, greičiausiai, daugiau posėdžių rengsime internetu, nes taip lengviau, tačiau, kita vertus, taip negalime kartu kurti naujų idėjų ir vystyti naujų bendradarbiavimo formų.

Mūsų visuomenė jau išmoko ir dar išmoks daug pamokų. Neturiu galimybės išvardyti visų dalykų, tačiau paminėsiu keletą iš tos srities, kurią išmanau geriausiai – neįgaliųjų reikalai.

Krizė atskleidė itin blogą ilgalaikės priežiūros centrų padėtį. Daug neįgaliųjų ir daug vyresnio amžiaus žmonių ten ir mirė, o kai kurios šalys šių mirčių net neįtraukė į savo koronaviruso statistiką. Prieš penkerius metus mūsų Komitetas parengė nuomonę dėl sveikatos priežiūros sistemų deinstitucionalizavimo. Nuo tada padėtis šiek tiek pasikeitė, tačiau krizė parodė, kiek daug dar reikia nuveikti.

Be to, tiek daug esame kalbėję apie paramos sistemas pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, tačiau krizė parodė, kad, nepaisant visų paramos priemonių, neįgalieji yra ta grupė, kuri pirmiausia praranda darbo vietas.

Krizė – fantastiška galimybė nustatyti silpniausias mūsų paramos sistemų grandis ir dabar pats laikas pasistengti jas sustiprinti.

Pilietinės visuomenės organizacijos per krizę buvo ir liks labai svarbios, nes jos yra arčiausiai visų visuomenės narių. Būtina remti įvairių grupių žmones ir pilietinės visuomenės organizacijos turi geriausias galimybes jiems rasti tokią paramą.

Be to, šios organizacijos geriausiai žino, kokios paramos žmonėms reikia, todėl itin svarbu jas įtraukti į sprendimų priėmimo procesą.

Mūsų darbo negalios srityje patirtis parodė, kad buvo daug įvairiausių požiūrių. Kai kurios šalys į sprendimus priimančius vyriausybinius organus įtraukė neįgaliųjų organizacijas (Italija), kitos suteikė joms galimybę pareikšti savo nuomonę labai aukštu lygiu (Ispanija), tačiau dar kitose šalyse šios organizacijos buvo paprasčiausiai pamirštos (Latvija). Ir tai parodo, kokią svarbą įvairių Europos šalių vyriausybės teikia savo piliečiams.