2024 m. gegužės mėn. priimtas naujasis ES migracijos ir prieglobsčio paktas, kuris buvo įvertintas kaip istorinis žingsnis, dar turi parodyti, ko yra vertas. 2025 m. jo laukiantys iššūkiai nebus maži: ypatingai dideliu netikrumu pasižyminti geopolitinė aplinka, paktui būdingas sudėtingumas ir trumpas terminas jo įgyvendinimui reiškia, kad reikės daug atsargumo ir daug derinimo – tokia yra Europos migracijos politikos instituto (MPI Europe) atstovės Camille Le Coz nuomonė.

2025 m. pradžioje yra iškilę skubiai spręstinų klausimų, susijusių su migracijos politikos ateitimi Europos Sąjungoje (ES). Naujoji Europos Komisija pasirinko aiškų kursą, parengdama naujojo Migracijos ir prieglobsčio akto įgyvendinimo planą, tačiau besikeičiančios aplinkybės gali nukreipti politinį dėmesį ir išteklius kita kryptimi. Artėjantys rinkimai Vokietijoje, taip pat B. Assado režimo žlugimas ir nenuspėjama karo Ukrainoje trajektorija dar labiau didina netikrumą. Diskusijos dėl migracijos problemų perdavimo išorės subjektams (vadinamosios „eksternalizacijos“) modelių tęsiasi, tačiau šios pastangos dažnai tėra paskiri politiniai veiksmai, o ne nuoseklios Europos strategijos dalis. Tuo pat metu, migracija kaip ginklas naudojamas Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje ir toks migracijos instrumentalizavimas verčia vis labiau nukrypti nuo ES teisės. Šie metai nulems tai, ar Europos Sąjunga ir toliau bus pajėgi laikytis pasitikėjimą skatinančios strategijos ir vykdys labai reikalingus kolektyvinius veiksmus, ar joje toliau gilės susiskaldymas.

2024 m. gegužės mėn. daugelis Europos politikų skelbė, kad pakto priėmimas tapo istoriniu žingsniu, apvainikavusiu daug metų trukusias įnirtingas derybas. Prieš pat Europos Parlamento rinkimus šis susitarimas parodė, kad blokas geba susivienyti ir spręsti tam tikras didžiausias savo problemas. Svarbiausi pakto tikslai buvo mažinti įtampą dėl atsakomybės ir solidarumo, šalinti įsivaizdavimą, kad vyksta nesibaigianti migracijos krizė ir suvienodinti prieglobsčio procedūrų skirtumus valstybėse narėse. Nors naujasis pagrindas iš esmės remiasi esama sistema, juo numatomos griežtesnės priemonės, pavyzdžiui, sisteminga kontrolė, sugriežtintos pasienio prieglobsčio ir grąžinimo procedūros ir išimtys, kurios kilus krizei taikomos bendroms taisyklėms. Paktas taip pat įtvirtinta didesnį europizavimą, jame numatomas privalomas solidarumas, svarbesnis ES institucijų ir agentūrų vaidmuo ir didesnis Europos finansavimas ir priežiūra.

Tačiau jeigu europiečiai iki 2026 m. gegužės mėn. neįgyvendins naujų taisyklių, šis ES kaip migraciją valdyti gebančio bloko patikimumo padidėjimas gali būti trumpalaikis. Toks trumpas terminas kelia ypač daug sunkumų todėl, kad pakto įgyvendinimui reikia sukurti sudėtingą sistemą, sutelkti išteklius ir samdyti ir mokyti darbuotojus, ypač tose valstybėse narėse, kurioms pirmosioms tenka susidurti su migracija. Nors valstybės narės parengė nacionalinius veiksmų planus, didelė šio darbo dalis buvo atlikta už uždarų durų, be politinių pranešimų. Šis atotrūkis kelia vis didesnį pavojų, nes politinis valdymas yra nepaprastai svarbus norint palaikyti trapią pusiausvyrą ES lygmeniu.

Be to, naujosios sistemos įgyvendinimui reikia sudaryti ir koalicijas su suinteresuotaisiais subjektais. Nacionalinės prieglobsčio agentūros yra nepaprastai svarbios perkeliant sudėtingus teisėkūros tekstus į praktines priemones, tuo tarpu ES agentūros, pirmiausia ES prieglobsčio agentūra, jau ir taip atlieka esminį vaidmenį šiame procese. Ne mažiau svarbus yra ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas, kad būtų panaudota jų patirtis ir be kita ko užtikrinta galimybė gauti teisines konsultacijas ir vykdyti naujų procedūrų priežiūrą. Siekiant paremti šias pastangas reikia labiau bendradarbiaujamojo požiūrio, įskaitant nuolatines konsultacijas, patikimus dalijimosi informacija mechanizmus ir nuolat susitinkančias operatyvines darbo grupes.

Tuo tarpu daug dėmesio skiriama migracijos problemų eksternalizacijos strategijoms, nes vis daugiau Europos sostinių mano, jog tai išspręs ES migracijos problemas. Italijos ir Albanijos susitarimas sukėlė daug diskusijų apie jo potencialą geriau valdyti mišrią migraciją ir Giorgia Meloni visai Europai tapo pavyzdžiu šioje srityje. Tačiau susitarimas dar nedavė jokių rezultatų ir tai tėra dvišalė sutartis, kurioje nedalyvauja jokie kiti Europos partneriai. Tuo tarpu kitos vyriausybės siūlo naujus alternatyvius modelius, tokius kaip grąžinimo centrai, ir būdus integruoti juos į visos ES strategiją.

Artimiausiais mėnesiais politinėse diskusijose turėtų dominuoti būtent grąžinimas. Ir tikrai, dalis pakto yra paremta tuo, kad didinama grąžinimo sparta, ypač tiems asmenims, kuriems sienos kirtimo procedūras atlieka priešakinės linijos valstybės. Komisija ir valstybės narės nori šią problemą spręsti kuo skubiau, kartu palikdamos erdvės grąžinimo centrų išbandymui; tikimasi, kad kovo mėn. bus pateikti pasiūlymai persvarstyti grąžinimo direktyvą. Kadangi laiko mažai, kyla grėsmė, kad europiečiams nepavyks visapusiškai atsižvelgti į vietos lygmeniu išmoktas pamokas, nepaisant per pastarąjį dešimtmetį padarytos pažangos tokios srityse kaip informavimas, konsultavimas, pagalba pakartotinai integruojantis ir savitarpio mokymasis ES lygmeniu. Europai taip pat reikia būti atsargiai, kad eksperimentavimas su migracijos eksternalizacijos modeliais nepakenktų jos santykiams su kilmės šalimis ir nesusilpnintų jos pačios pozicijų.

Bandoma išlaviruoti ypač neužtikrintoje aplinkoje, kai pakto įgyvendinimas yra ne tik migracijos valdymo, bet ir platesnio Europos projekto išbandymas. Padėtis visų pirma Lenkijos pasienyje akcentuoja konkrečius iššūkius, kai norint atlaikyti priešiško kaimyno spaudimą tampa sudėtinga vykdyti privalomas taisykles. Kalbant apie Siriją ir Ukrainą, Europos sostinės turi būti pasirengusios nenumatytiems poslinkiams. Ateinančiais metais bus labai svarbu skatinti tvirtą lyderystę ES lygmeniu, kad būtų įgyvendintos naujos taisyklės ir toliau ieškoma tokių inovacijų, kurios atitiktų bendrą požiūrį ir jį sustiprintų. Tam reikia sutelkti pastangas, kad būtų kuriamos atsparios partnerystės su prioritetinėmis šalimis ir vengiama nukreipti išteklius politiniams manevrams.

Camille Le Coz yra Briuselyje įsikūrusio Europos migracijos politikos mokslinių tyrimų instituto, siekiančio veiksmingesnio imigracijos, imigrantų integracijos ir prieglobsčio sistemų valdymo, taip pat gerų rezultatų naujai atvykusiems, imigrantų kilmės šeimoms ir priimančiosioms bendruomenėms, asocijuotoji direktorė.