EESRK info

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) ir Europos Komisijos Migracijos ir vidaus reikalų generalinio direktorato surengtame 9-ajame Europos migracijos forume visų pirma siekta išsiaiškinti, kaip pilietinė visuomenė galėtų atlikti svarbų vaidmenį ateityje įgyvendinant Migracijos ir prieglobsčio paktą, ir kartu pabrėžtas tiesioginis pilietinės visuomenės organizacijų darbas vietoje.

Lapkričio mėn. pabaigoje Briuselyje surengtame Europos migracijos forume dėmesys buvo sutelktas į 2024 m. birželio mėn. įsigaliojusį Migracijos ir prieglobsčio paktą. Dalyviai aptarė būsimą jo įgyvendinimą ir tai, kaip pilietinė visuomenė gali padėti humaniškai remti ir taikyti paktą. Renginyje taip pat išsamiau apžvelgtas naujas nuolatinis solidarumo mechanizmas, kuriuo glaudžiau susiejamos prieglobsčio ir grąžinimo procedūros, tinkamos priėmimo sąlygos ir 2021–2027 m. Integracijos ir įtraukties veiksmų planas.

Pradėdama įžanginį posėdį, kadenciją baigianti už vidaus reikalus atsakinga Europos Komisijos narė Ylva Johansson pasakė: „Džiaugiuosi, kad viena iš paskutinių mano, kaip Komisijos narės, viešųjų pareigų – kalbėti Europos migracijos forume – itin svarbioje pilietinės visuomenės organizacijų, ES valstybių narių ir politikos formuotojų platformoje, kurioje aptariami su migracijos valdymu susiję uždaviniai ir galimybės. Jau daugelį metų vykstančios mūsų diskusijos visada buvo įkvepiančios. Kartu galime kurti stipresnes ir atsparesnes bendruomenes, puoselėti savo vertybes ir užtikrinti, kad Europa išliktų prieglobsčio ir galimybių vieta.“

EESRK pirmininkas Oliver Röpke padėkojo Komisijos narei Y. Johansson už pastangas reformuoti ES migracijos politiką. „Turime užtikrinti, kad migracijos paktas būtų įgyvendinamas kuo humaniškiau ir tvariau, o vienintelis būdas tai padaryti – išklausyti pilietinės visuomenės organizacijas vietoje. Nors paktas priimtas, procesas toli gražu nesibaigė ir iš tiesų galima pasakyti, kad tikrasis darbas tik prasideda“, – įspėjo jis.

EMF įsteigtas 2015 m. kaip pilietinės visuomenės, institucijų ir valdžios įstaigų dialogui skirta platforma migracijos ir trečiųjų šalių piliečių integracijos klausimais. Šio forumo dalyviai renkasi kartą per metus, kad aptartų naujausius politikos pokyčius ir rinktų informaciją apie tai, kaip Europos politika įgyvendinama regionų, vietos ir bendruomenių lygmenimis, bei ja keistųsi.

Kiekvienais metais forume dėmesys skiriamas vis kitai temai, kuri pasirenkama remiantis pilietinės visuomenės organizacijų pateikta informacija, surinkta per konsultacijas, vykdomas likus keletui mėnesių iki renginio. Iki šiol buvo gvildenamos tokios temos kaip saugūs migracijos maršrutai, migrantų galimybės naudotis teisėmis ir paslaugomis bei patekti į ES, įtraukesnė Europos darbo rinka migrantams ir jaunimo vaidmuo.

EESRK jau priėmė svarbias nuomones pagrindinėmis su migracija ir prieglobsčiu susijusiomis temomis, be kita ko, dėl Migracijos ir prieglobsčio pakto, Prieglobsčio ir migracijos reglamento, Saugumo sąjungos dokumentų rinkinio / Šengeno erdvės dokumentų rinkinio ir 2021–2027 m. Integracijos ir įtraukties veiksmų plano. 2009 m. EESRK taip pat įsteigė nuolatinę grupę dėl imigracijos ir integracijos, kuri padeda EESRK užtikrinti jo kaip tarpininko tarp pilietinės visuomenės ir ES institucijų vaidmenį sprendžiant migracijos klausimus, kartu siekiant skatinti bendros Europos imigracijos ir integracijos politikos kūrimą. (lm)

Ispanų ir lenkų dokumentikos fotografė Hanna Jarzabek parodo niūrią padėtį Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, kur tūkstančiai pabėgėlių bando kirsti Belovežo girią, dar vadinamą džiunglėmis. Jos projektas apdovanotas 2024 m. Europos tiriamosios žurnalistikos (IJ4EU) apdovanojimu.

Parengė Hanna Jarzabek

Nuo 2021 m. lapkričio tūkstančiai pabėgėlių, daugiausia iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių, bando kirsti Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje esančią Belovežo girią – paskutinę Europoje išlikusią sengirę. Ši giria, kai kurių pabėgėlių vadinama „Džiunglėmis“, yra pavojinga ir sunkiai peržengiama, ypač tiems, kurie nėra susidūrę su atšiauriu šiaurės rytų Europos klimatu. Daugelis pabėgėlių ilgą laiką negali rasti kelio iš girios ir susiduria su ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, maisto ir vandens trūkumu, o žiemą jiems gresia hipotermija ir mirtis. Jei pabėgėlius sulaiko pasieniečiai, jie paprastai priversti kirsti sieną, grįžti atgal į Baltarusijos pusę ir paliekami miške, dažnai naktį ir be liudininkų. Jų mobilieji telefonai sunaikinami, kad jie negalėtų susisiekti su išoriniu pasauliu. Šis priverstinis grąžinimas, vadinamas priverstiniu apgręžimu, vykdomas net ir ekstremaliomis sąlygomis. Išimtis nedaroma net nėščioms moterims ar žmonėms, kuriems gresia hipotermija. Jie taip pat grąžinami į Baltarusijos teritoriją. Kai kurie pabėgėliai teigė keletą kartų patyrę šį priverstinį apgręžimą, kai kurie net iki 17 kartų.

Ankstesnė Lenkijos vyriausybė pastatė spygliuota viela apjuostą ir iš apačios sutvirtintą pasienio sieną. Kaip ir kitos panašios užtvaros, ši siena ne stabdo žmones bandyti patekti į Europą, o veikiau gali sunkiai juos sužaloti. Pasieniečiai miške taip pat įrengė miško kameras, kad galėtų stebėti pabėgėlių ir humanitarinės pagalbos darbuotojų judėjimą. Pabėgėlių stovyklų nėra, todėl pabėgėliai slepiasi girioje, kad išvengtų priverstinio apgręžimo į Baltarusiją, o didėjantis kariškių buvimas trukdo gauti humanitarinę pagalbą.

Nuo pat pradžių prie šios sienos teikti humanitarinę pagalbą yra labai sunku. Po to, kai 2023 m. spalio mėn. kraštutinių dešiniųjų vyriausybė prarado valdžią, buvo tikimasi, kad migracijos politika pasikeis, tačiau ir toliau tęsiasi smurtas ir priverstiniai grąžinimai, o galimybės gauti medicininę priežiūrą vis dar ribotos. Šiuo metu organizacija „Gydytojai be sienų“ teikia medicininę pagalbą 400 km ilgio pasienyje, turėdama tik tris ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus. Organizacija ten neturi nuolatinės bazės, nors ji yra kituose pasienio regionuose, kuriuose migracijos srautai panašūs. Jie dirba sudėtingomis sąlygomis, dažnai teikia pagalbą tamsoje ir neturi tinkamos įrangos tiksliai diagnozei nustatyti. „Gydytojų be sienų“ darbuotojai stengiasi gydyti žmones prisitaikydami prie miške vyraujančių sąlygų, pavyzdžiui, leisdami intravenines infuzijas nakties metu arba teikdami skubią medicininę pagalbą sunkiais atvejais, pavyzdžiui, persileidimo atveju.

Nuo tada, kai pastatyta siena, dabar pasitaiko ne tik sveikatos problemų, bet ir įvairių lūžių, nes žmonės, bandydami perlipti sieną, kartais nukrenta ant žemės iš penkių metrų aukščio. Kai kuriems lūžiams būtinos sudėtingos operacijos ir jie gija mėnesius. Tokiais atvejais, taip pat esant hipotermijai, vienintelė išeitis – kviesti greitąją pagalbą, net jei aišku, kad ligoninėje esantys asmenys bus sulaikyti ir stebimi pasieniečių. Išrašius asmenį iš ligoninės, sienos apsaugos pareigūnai, remdamiesi savo kriterijais, nusprendžia, ar jį siųsti į uždarą ar į atvirą užsieniečių centrą. Kai kurie pašnekovai pasakojo apie atvejus, kai iš ligoninės, išleistus pabėgėlius pasieniečiai nuvarė atgal į mišką ir grąžino į Baltarusijos pusę, o tada viskas prasidėjo iš naujo.

Be to, pastaraisiais mėnesiais Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje dislokuotų karių skaičius nuolat didėjo, o tai rodo augančią įtampą regione. 2024 m. birželį peiliu ginkluotas migrantas pasienyje užpuolė Lenkijos karį, kuris vėliau nuo patirtų sužalojimų mirė. Reaguodama į tai naujoji vyriausybė suintensyvino savo kovos su migracija kampaniją ir priėmė įstatymą, pagal kurį kariams leidžiama naudoti ginklus, kai jie mano, kad tai būtina ir neatsakyti už savo veiksmus. Šis sprendimas kelia didelį susirūpinimą, ypač atsižvelgiant į ankstesnius nerimą keliančius incidentus, susijusius su jėgos naudojimu. Pavyzdžiui, 2023 m. spalį dienos metu į nugarą buvo pašautas ir sunkiai sužeistas pabėgėlis iš Sirijos. Be to, 2023 m. lapkričio mėn. savanoriai taip pat pranešė, kad pasieniečiai be įspėjimo šaudė į jų pusę, kai jie bandė suteikti pagalbą. Naujasis įstatymas ne tik kelia pavojų, kad tokia pavojinga praktika taps norma, bet ir sukuria nebaudžiamumo atmosferą, kuri kelia dar didesnį pavojų tiek pabėgėliams, tiek humanitarinę pagalbą teikiantiems asmenims. Tokia politika, leidžiančia kariams elgtis savo nuožiūra, pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir ji gali paskatinti smurto eskalaciją jau ir taip nestabiliame pasienio regione.

Donaldas Tuskas nori sudaryti didesnio atvirumo ir sąmoningumo žmogaus teisių srityje įspūdį, tačiau jo vyriausybė laikosi ankstesnės vyriausybės naratyvo, pagal kurį pasienyje esantys migrantai vaizduojami kaip grėsmė Lenkijos visuomenei, jie dehumanizuojami ir vadinami teroristais ar nusikaltėliais. Ankstesnė vyriausybė taip pat bandė humanitarinę pagalbą teikiančius darbuotojus priskirti prekybos žmonėmis bendrininkams, už ką gresia iki aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Atrodo, kad vadovaujant Donaldo Tusko vyriausybei ši politika bus tęsiama. 2025 m. sausio 28 d. penki humanitarinės pagalbos savanoriai, kurie 2022 m. padėjo šeimai iš Irako ir asmeniui iš Egipto, bus teisiami ir kyla pavojus, kad jiems bus skirta tokia pati griežta bausmė.

Be to, neseniai paskelbta migracijos politika (2024 m. spalio mėn.) nesuteikia daug optimizmo. Praėjusių metų liepą įvesta buferinė zona tebegalioja ir griežtai riboja humanitarinių organizacijų, įskaitant organizacijos „Gydytojai be sienų“, ir žurnalistų patekimą, taip trukdydama teikti pagalbą pabėgėliams ir dokumentuoti Lenkijos valdžios institucijų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus.

Tačiau labiausiai ginčytinas šios politikos aspektas yra planas sustabdyti teisę į prieglobstį prie šios sienos – ši priemonė akivaizdžiai prieštarauja visoje Europoje pripažintoms pagrindinėms žmogaus teisėms. Be to, ši politika turės didelį poveikį pasienio regiono vietos gyventojams, tačiau ji buvo parengta iš anksto nesikonsultavus su jais ar humanitarinėmis organizacijomis. Šios organizacijos, kurios nenuilstamai stengiasi padėti, taip pat sukaupė svarbių žinių apie padėtį, pabėgėlių poreikius ir problemas, su kuriomis jie susiduria. Tokių įžvalgų nepaisymas ne tik kenkia humanitarinėms pastangoms, bet ir gali pabloginti jau ir taip sunkią padėtį.

Ši tyrimo ataskaita parengta gavus dotaciją iš Tiriamosios žurnalistikos Europai fondo (IJ4EU).

Hanna Jarzabek yra Madride gyvenanti ispanų ir lenkų dokumentikos fotografė, turinti politikos mokslų išsilavinimą ir politinės analitikės patirties JT agentūrose. Savo darbe ji jautriai ir su pagarba nagrinėja tokias temas kaip diskriminacija, lytinė tapatybė, seksualinė įvairovė ir migracijos srautai prie rytinių ES sienų. Jos darbai publikuoti tokiuose svarbiuose leidiniuose kaip „El País“ ir „Newsweek Japan“, eksponuoti tarptautinėse parodose ir įvertinti daugybe apdovanojimų, įskaitant nominaciją pagal 2024 m. „IJ4EU Impact Award“ iniciatyvą ir 2023 m. Leica Oskar Barnack apdovanojimui.

Projekto „Džiunglės“ nuotrauka:

Pėdų grybelinė infekcija – viena dažniausių sveikatos problemų tarp pabėgėlių, bandančių pereiti Belovežo girią (2022 m. spalio mėn.). 

Barbara Matejčić, a freelance journalist from Croatia, has had the 'List of Refugee Deaths' - a record of people who tried to reach safety in the EU from 1993 to present day - printed out on her desk for a long time. This 'catalogue of refugee despair and the cruelty of Europe's border regime' has served as a reminder that she needs to do something about it. In 2024, she took part in a major award-winning cross-border journalism project that confirmed over 1 000 unmarked graves of migrants across Europe over the last decade. Her story Unmarked monuments of EU's shame in Croatia and Bosnia chronicles state-linked deaths along the treacherous Balkan route.

By Barbara Matejčić

As I write this, on 13 January, in Zagreb, the odds are high that someone out there on the so-called Balkan route is dying. The temperatures are below freezing; the rivers are icy, swollen, and fast-flowing, and the mountains and forests are covered in snow. People have no other way to reach the European Union and ask for asylum, so they take high-risk routes. And they do not die 'only' because they drowned, fell fatally or froze to death. They also die because the police shoot at the boats in which they cross rivers, as happened to 20-year-old Arat Semiullah from Afghanistan, whose funeral prayer I attended in Bosnia and Herzegovina. They also die because the police refuse to respond to their repeated cries for help, as in the case of three minors from Egypt who froze to death in a Bulgarian forest in late 2024.

The root of my journalistic work on migrant deaths along the Balkan route lies in the 'List of Refugee Deaths’,  compiled by UNITED, a European network of activists and non-governmental organisations. The list documents information from 1993 to the present, about who has died, where, when, how and under what circumstances, while trying to reach Europe or somewhere within Europe. Many of those on the list were refugees fleeing the wars in the former Yugoslav countries. Eleven-year-old Jasminka from Bosnia died in 1994 after her Roma family was set on fire in a refugee centre in Cologne. Lejla Ibrahimović from Bosnia took her own life on 4 December 1994 in Birmingham after the British Interior Ministry refused to grant a visa to her husband Safet. Many people on the list tragically died by suicide.

Many did so after their asylum applications were refused, or before they were due to be deported from the European country they had managed to reach or in protest of the long wait for their asylum requests to be resolved. In the summer of 1995, Todor Bogdanović from Yugoslavia was shot by French police in the mountains near the border with Italy. He was eight years old. Refugees from former Yugoslav countries crossed the borders with documents and received protection in European countries, similar to Ukrainian refugees since the war in Ukraine began. But even then, some could not cross the border legally and tried to reach safety in Western Europe by any means they could, just as non-European refugees have done over the past decade. We don't know about those deaths from the 1990s, just as we don’t know much about the ones happening today.

Twelve years ago, I printed out that list, and it has been sitting on my desk ever since as a reminder that I need to do something about it. For me, no photograph, no text, no documentary about refugees is as heart-wrenching as that bare list of dead people. Those densely written pages are a catalogue of refugee despair and the cruelty of Europe's border regime.

As a reporter, I have covered various aspects of migration, including illegal pushbacks and police violence, particularly by the Croatian police, over the past decade. I started focusing on deaths in 2023. I toured cemeteries with activists in Croatia and Bosnia and Herzegovina, sent hundreds of inquiries to state bodies, spoke to the loved ones of the deceased. It is the activists, not the police, that migrants call when their life is in danger. It is the activists who help relatives find those who have disappeared after losing contact with them. It is activists who try to identify the dead, and put up permanent gravestones. This network of compassionate people does the work that should be done by institutions.

The text Unmarked monuments of EU's shame in Croatia and Bosnia is part of what I published, and it was created as part of an international journalistic investigation into migrant deaths at the external borders of the European Union, which I conducted together with colleagues from Greece, Italy, Spain, and Poland. The series titled 1000 Lives, 0 Names: The Border Graves Investigation won the 2024 Special Award European Press Prize and Investigative Journalism for EU Impact Award (IJ4EU). 

Based in Zagreb, Croatia, Barbara Matejčić is an award-wining freelance journalist, non-fiction writer, editor, researcher and audio producer focused on social affairs and human rights in the Balkan region. She has won several awards, including the Investigative Journalism for Europe award (2024) and the European Press Prize (2024). The Croatian Journalists’ Association named her best print journalist in Croatia for her features about post-war societies in Croatia and Bosnia and Herzegovina. She writes for Croatian and international media and produces multimedia projects. She lectures in Journalism Studies at the University of VERN in Zagreb. You can find out more about Barbara's work at barbaramatejcic.com  

JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (UNHCR) yra pasirengęs padėti sirams, manantiems, kad jiems saugu grįžti namo. Tačiau visiems kitiems nepatariama grįžti į šalį, kurioje vyrauja politinis netikrumas ir patiriama viena didžiausių humanitarinių krizių pasaulyje ir kurioje net 90 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, rašo UNHCR atstovas Jean-Nicolas Beuze

Parengė Jean-Nicolas Beuze

Po prezidento Basharo al-Assado žlugimo sparčiai keičiantis politinei situacijai Sirijoje, visoje Europoje vykstančiose diskusijose daugiausia dėmesio skiriama didžiausiai pasaulyje pabėgėlių bendruomenei.

Vis daugiau ES šalių stabdo sprendimus dėl sirų prašymų suteikti prieglobstį, o kai kurios paskelbė apie iniciatyvas, pagal kurias numatyti užsakomieji skrydžiai ir finansinės paskatos arba „repatriacijos premijos“, kad paskatintų pabėgėlius grįžti į savo šalį. Kai kurios šalys netgi planuoja deportuoti jų teritorijoje esančius sirus, neatsižvelgiant į jų prieglobsčio statusą.

Kad ES valstybės narės galėtų priimti pagrįstus sprendimus dėl prieglobsčio, jos turi įvertinti, ar Sirija yra saugi šiuo metu Europoje esantiems sirams ir ar jie gali ten grįžti. Atsižvelgiant į sparčiai besikeičiančią padėtį šioje šalyje, šiuo metu neįmanoma priimti galutinių išvadų dėl saugumo. Saugumo padėtis Sirijoje tebėra neaiški, nes šalis yra blaškoma tarp taikos ir susitaikymo galimybės ir naujo smurto pavojaus.

Milijonams Sirijos pabėgėlių, gyvenančių už šalies ribų, kyla klausimas, kokios įtakos besikeičianti padėtis jų tėvynėje turės jų pačių ateičiai. Kiekvienas pagalvoja: Ar Sirijoje man bus saugu? Ar mano teisės bus gerbiamos? Vieniems grįžimo perspektyva gali atrodyti realesnė, tuo tarpu kitiems tai vis dar kelia didelį susirūpinimą.

Kokia ateitis šiandienos Sirijoje laukia etninių ar religinių mažumų atstovų, kurie laikosi kitokių politinių pažiūrų arba save priskiria LGBTQ + bendruomenei? Atsakymas vis dar neaiškus.

Tačiau turime gerbti sprendimą tų, kurie mano, kad grįžti yra saugu, ir, galbūt, padėti jiems grįžti ir vėl integruotis į savo kilmės bendruomenes. Tačiau JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras nerekomenduoja visų kitų versti grįžti dėl šalyje tebesitęsiančio nestabilumo ir politinio netikrumo.

Priverstinė repatriacija iš Europos Sąjungos pažeistų sirų, kaip pabėgėlių, teises, nes grįžus jiems grėstų didelė ir nepataisoma žala.

Kadangi įvairiose Sirijos dalyse tebesitęsia ginkluotas smurtas ir vis dar neaišku, kaip naujos valdžios institucijos tenkins gyventojų, ypač pažeidžiamų grupių, poreikius, daugeliui dar per anksti svarstyti grįžimo galimybę. Svarbu gerbti jų nuomonę šiuo klausimu. Todėl ES valstybės narės ir Sirijos kaimyninės šalys, daugiau nei dešimtmetį geranoriškai priima daugumą Sirijos pabėgėlių, turi ir toliau laikytis įsipareigojimo savo teritorijoje užtikrinti Sirijos gyventojų apsaugą.

Iš 1,1 mln. šalies viduje perkeltųjų asmenų, kurie buvo perkelti dėl lapkričio pabaigoje paaštrėjusių karo veiksmų, apie 627 000 yra naujai perkelti asmenys, iš kurių 75 proc. yra moterys ir vaikai.

Priešlaikinis grįžimas kelia didelę riziką, visų pirma dėl to, kad gali paskatinti persikėlimo ciklą tiek Sirijoje, tiek tarpvalstybiniu mastu, o tai galiausiai pagilintų krizę.

Be masinės gyventojų migracijos, Sirija patiria vieną didžiausių humanitarinių krizių pasaulyje. Per konfliktą sugriauta didelė dalis Sirijos infrastruktūros, įskaitant ligonines, mokyklas ir būstus. Dauguma pabėgėlių neturi namų, į kuriuos galėtų grįžti. Daugelyje regionų vis dar trūksta maisto, švaraus vandens ir medicininės priežiūros. Dėl pagrindinių paslaugų, ekonominių galimybių ir saugumo trūkumo sugrįžusiems asmenims sunku tvariai ir oriai atkurti savo gyvenimą. Šokiruoja tai, kad net 90 proc. Sirijos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

Per pastarąsias kelias savaites savanoriškas sirų grįžimas iš Libano, Turkijos ir Jordanijos pastebimai padidėjo: preliminariai apskaičiuota, kad per dieną sugrįžta 125 000 arba maždaug 7 000 žmonių kiekvieną dieną. Nors šiuos sugrįžimus lemia individualūs sprendimai, UNHCR yra įsipareigojęs remti tuos, kurie nusprendžia grįžti dabar.

Daugelis sirų Europoje ir kaimyninėse šalyse svarsto, ar saugu grįžti, ir svarsto, ar jie galės naudotis pagrindinėmis paslaugomis ir atkurti savo gyvenimą, be to, jie labai trokšta vėl būti kartu su savo artimaisiais. Dėl šios priežasties daugelis nori grįžti namo trumpam, kad įvertintų padėtį vietoje. Jie turi turėti galimybę tai padaryti nebijodami prarasti pabėgėlio statuso Europoje. Tokie apsilankymai yra labai svarbūs, kad žmonės galėtų priimti pagrįstus sprendimus, kurie padėtų pasiekti geresnių rezultatų, įskaitant saugų ir ilgalaikį grįžimą.

Kantrybė ir atsargumas yra labai svarbūs, nes sirai laukia tinkamų sąlygų saugiai grįžti ir sėkmingai reintegruotis į savo bendruomenes. Kadangi daugelis sirų pradeda svarstyti apie grįžimą namo, UNHCR yra pasirengęs juos remti. Po daugelį metų trukusio persikėlimo tai galėtų būti ilgai laukta galimybė daugeliui jų nutraukti pabėgėlių kelionę ir rasti ilgalaikį sprendimą sugrįžus į Siriją. Europos Sąjunga ir UNHCR palaikė sirus per visą jų tremties laikotarpį, taip ir toliau juos palaikysime, kai jie grįš ir atkurs naują Siriją.

Jean-Nicolas Beuze yra UNHCR šalies atstovas ES, Belgijoje, Airijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Portugalijoje, anksčiau ėjęs šalies atstovo Irake, Jemene ir Kanadoje pareigas. Jis turi daugiau kaip 27 metų darbo Jungtinėse Tautose patirties žmogaus teisių, taikos palaikymo ir vaikų apsaugos srityse tiek atitinkamose šalyse, tiek JT būstinėje.

2024 m. gegužės mėn. priimtas naujasis ES migracijos ir prieglobsčio paktas, kuris buvo įvertintas kaip istorinis žingsnis, dar turi parodyti, ko yra vertas. 2025 m. jo laukiantys iššūkiai nebus maži: ypatingai dideliu netikrumu pasižyminti geopolitinė aplinka, paktui būdingas sudėtingumas ir trumpas terminas jo įgyvendinimui reiškia, kad reikės daug atsargumo ir daug derinimo – tokia yra Europos migracijos politikos instituto (MPI Europe) atstovės Camille Le Coz nuomonė.

2025 m. pradžioje yra iškilę skubiai spręstinų klausimų, susijusių su migracijos politikos ateitimi Europos Sąjungoje (ES). Naujoji Europos Komisija pasirinko aiškų kursą, parengdama naujojo Migracijos ir prieglobsčio akto įgyvendinimo planą, tačiau besikeičiančios aplinkybės gali nukreipti politinį dėmesį ir išteklius kita kryptimi. Artėjantys rinkimai Vokietijoje, taip pat B. Assado režimo žlugimas ir nenuspėjama karo Ukrainoje trajektorija dar labiau didina netikrumą. Diskusijos dėl migracijos problemų perdavimo išorės subjektams (vadinamosios „eksternalizacijos“) modelių tęsiasi, tačiau šios pastangos dažnai tėra paskiri politiniai veiksmai, o ne nuoseklios Europos strategijos dalis. Tuo pat metu, migracija kaip ginklas naudojamas Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje ir toks migracijos instrumentalizavimas verčia vis labiau nukrypti nuo ES teisės. Šie metai nulems tai, ar Europos Sąjunga ir toliau bus pajėgi laikytis pasitikėjimą skatinančios strategijos ir vykdys labai reikalingus kolektyvinius veiksmus, ar joje toliau gilės susiskaldymas.

2024 m. gegužės mėn. daugelis Europos politikų skelbė, kad pakto priėmimas tapo istoriniu žingsniu, apvainikavusiu daug metų trukusias įnirtingas derybas. Prieš pat Europos Parlamento rinkimus šis susitarimas parodė, kad blokas geba susivienyti ir spręsti tam tikras didžiausias savo problemas. Svarbiausi pakto tikslai buvo mažinti įtampą dėl atsakomybės ir solidarumo, šalinti įsivaizdavimą, kad vyksta nesibaigianti migracijos krizė ir suvienodinti prieglobsčio procedūrų skirtumus valstybėse narėse. Nors naujasis pagrindas iš esmės remiasi esama sistema, juo numatomos griežtesnės priemonės, pavyzdžiui, sisteminga kontrolė, sugriežtintos pasienio prieglobsčio ir grąžinimo procedūros ir išimtys, kurios kilus krizei taikomos bendroms taisyklėms. Paktas taip pat įtvirtinta didesnį europizavimą, jame numatomas privalomas solidarumas, svarbesnis ES institucijų ir agentūrų vaidmuo ir didesnis Europos finansavimas ir priežiūra.

Tačiau jeigu europiečiai iki 2026 m. gegužės mėn. neįgyvendins naujų taisyklių, šis ES kaip migraciją valdyti gebančio bloko patikimumo padidėjimas gali būti trumpalaikis. Toks trumpas terminas kelia ypač daug sunkumų todėl, kad pakto įgyvendinimui reikia sukurti sudėtingą sistemą, sutelkti išteklius ir samdyti ir mokyti darbuotojus, ypač tose valstybėse narėse, kurioms pirmosioms tenka susidurti su migracija. Nors valstybės narės parengė nacionalinius veiksmų planus, didelė šio darbo dalis buvo atlikta už uždarų durų, be politinių pranešimų. Šis atotrūkis kelia vis didesnį pavojų, nes politinis valdymas yra nepaprastai svarbus norint palaikyti trapią pusiausvyrą ES lygmeniu.

Be to, naujosios sistemos įgyvendinimui reikia sudaryti ir koalicijas su suinteresuotaisiais subjektais. Nacionalinės prieglobsčio agentūros yra nepaprastai svarbios perkeliant sudėtingus teisėkūros tekstus į praktines priemones, tuo tarpu ES agentūros, pirmiausia ES prieglobsčio agentūra, jau ir taip atlieka esminį vaidmenį šiame procese. Ne mažiau svarbus yra ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas, kad būtų panaudota jų patirtis ir be kita ko užtikrinta galimybė gauti teisines konsultacijas ir vykdyti naujų procedūrų priežiūrą. Siekiant paremti šias pastangas reikia labiau bendradarbiaujamojo požiūrio, įskaitant nuolatines konsultacijas, patikimus dalijimosi informacija mechanizmus ir nuolat susitinkančias operatyvines darbo grupes.

Tuo tarpu daug dėmesio skiriama migracijos problemų eksternalizacijos strategijoms, nes vis daugiau Europos sostinių mano, jog tai išspręs ES migracijos problemas. Italijos ir Albanijos susitarimas sukėlė daug diskusijų apie jo potencialą geriau valdyti mišrią migraciją ir Giorgia Meloni visai Europai tapo pavyzdžiu šioje srityje. Tačiau susitarimas dar nedavė jokių rezultatų ir tai tėra dvišalė sutartis, kurioje nedalyvauja jokie kiti Europos partneriai. Tuo tarpu kitos vyriausybės siūlo naujus alternatyvius modelius, tokius kaip grąžinimo centrai, ir būdus integruoti juos į visos ES strategiją.

Artimiausiais mėnesiais politinėse diskusijose turėtų dominuoti būtent grąžinimas. Ir tikrai, dalis pakto yra paremta tuo, kad didinama grąžinimo sparta, ypač tiems asmenims, kuriems sienos kirtimo procedūras atlieka priešakinės linijos valstybės. Komisija ir valstybės narės nori šią problemą spręsti kuo skubiau, kartu palikdamos erdvės grąžinimo centrų išbandymui; tikimasi, kad kovo mėn. bus pateikti pasiūlymai persvarstyti grąžinimo direktyvą. Kadangi laiko mažai, kyla grėsmė, kad europiečiams nepavyks visapusiškai atsižvelgti į vietos lygmeniu išmoktas pamokas, nepaisant per pastarąjį dešimtmetį padarytos pažangos tokios srityse kaip informavimas, konsultavimas, pagalba pakartotinai integruojantis ir savitarpio mokymasis ES lygmeniu. Europai taip pat reikia būti atsargiai, kad eksperimentavimas su migracijos eksternalizacijos modeliais nepakenktų jos santykiams su kilmės šalimis ir nesusilpnintų jos pačios pozicijų.

Bandoma išlaviruoti ypač neužtikrintoje aplinkoje, kai pakto įgyvendinimas yra ne tik migracijos valdymo, bet ir platesnio Europos projekto išbandymas. Padėtis visų pirma Lenkijos pasienyje akcentuoja konkrečius iššūkius, kai norint atlaikyti priešiško kaimyno spaudimą tampa sudėtinga vykdyti privalomas taisykles. Kalbant apie Siriją ir Ukrainą, Europos sostinės turi būti pasirengusios nenumatytiems poslinkiams. Ateinančiais metais bus labai svarbu skatinti tvirtą lyderystę ES lygmeniu, kad būtų įgyvendintos naujos taisyklės ir toliau ieškoma tokių inovacijų, kurios atitiktų bendrą požiūrį ir jį sustiprintų. Tam reikia sutelkti pastangas, kad būtų kuriamos atsparios partnerystės su prioritetinėmis šalimis ir vengiama nukreipti išteklius politiniams manevrams.

Camille Le Coz yra Briuselyje įsikūrusio Europos migracijos politikos mokslinių tyrimų instituto, siekiančio veiksmingesnio imigracijos, imigrantų integracijos ir prieglobsčio sistemų valdymo, taip pat gerų rezultatų naujai atvykusiems, imigrantų kilmės šeimoms ir priimančiosioms bendruomenėms, asocijuotoji direktorė.

Kilmė ir socialinė padėtis negali būti kliūtimi sėkmei, teigia Hamburge ir Berlyne įsikūrusios organizacijos „Schotstek“, skatinančios lygias galimybes ir kultūrų įvairovę profesiniame pasaulyje, vykdomoji direktorė Evgi Sadegie. Unikalios „Schotstek“ stipendijų programos yra skirtos padėti gabiems, plačių užmojų turintiems ir motyvuotiems migrantų kilmės jauniems žmonėms siekti vadovaujančių pareigų mokslinių tyrimų, verslo ir visuomenės srityse. „Schotstek“ padeda talentingiems studentams ir jauniems specialistams užmegzti tvirtus ryšius ir įgyti tinkamų įgūdžių, kad galėtų išnaudoti visą savo potencialą.

Parengė Evgi Sadegie

Vokietija yra kultūrinės įvairovės šalis, tačiau tai vis dar menkai atsispindi aukščiausiuose verslo, mokslo, kultūros ir politikos sluoksniuose. Migrantų kilmės asmenys dažnai patiria kliūčių, kurios didina socialinę nelygybę, neleidžia išnaudoti inovacijų potencialo ir silpnina socialinę sanglaudą. Išankstinės nuostatos, nevienodos mokymosi galimybės ir sektinų pavyzdžių bei ryšių trūkumas trukdo daugeliui talentingų žmonių siekti karjeros.

Organizaciją „Schotstek“ 2013 m. įsteigė Sigrid Berenberg su draugais. Sigrid Berenberg yra teisininkė, jau daug metų besirūpinanti socialiniu teisingumu ir įvairovės skatinimu. Kartu su bendraminčiais ji įkūrė „Schotstek“, atveriančią kelią protingiems, plačių siekių turintiems ir motyvuotiems migrantų kilmės jauniems žmonėms į vadovaujančias pareigas. Ši organizacija remia talentingus stipendininkus, kurie taps ateities kūrėjais, novatoriais ir sprendimų priėmėjais. Daugelį metų Sigrid Berenberg visiškai savanoriškai dalyvavo programoje.

„Schotstek“ yra pelno nesiekianti organizacija, kurios veikla finansuojama iš aukų ir bendrų iniciatyvų su kitomis įmonėmis. Jos programą tvirtai remia partnerių, patariamųjų organų ir draugų, kurie visi yra aukšto lygio sprendimus priimantys asmenys iš įvairių sektorių ir kultūrų, tinklas. Ypač svarbu paminėti tai, kad trys iš septynių partnerių ir dabartinis vykdomasis direktorius patys yra „Schotstek“ programos absolventai. Tai rodo, kaip „Schotstek“ vis dažniau perduoda atsakomybę savo remiamiems talentingiems žmonėms, taip darydamas ilgalaikį poveikį.

„Schotstek“ teikia unikalią paramą studentams ir jauniems specialistams pagal dvi lygiagrečias programas. Kasmet atrankos komisija priima iki 25 studentų Hamburge ir iki 20 jaunųjų specialistų Hamburge ir Berlyne. Po dvejų metų privalomos programos dalyviai lieka tinklo nariais ir gali dalyvauti renginiuose.

„Schotstek“ veiklos pagrindas yra stiprių tinklų kūrimas: daugelis jaunų migrantų kilmės žmonių neturi galimybių užmegzti profesinių ir socialinių ryšių, kurie yra labai svarbūs siekiant karjeros. „Schotstek“ sukuria jiems galimybę bendrauti su programos absolventais, patariamosios tarybos nariais ir verslo, mokslo, politikos, kultūros ir visuomenės ekspertais. Reguliarūs renginiai, pavyzdžiui, teminiai vakarai ir diskusijos su vadovaujančias pareigas užimančiais asmenimis, skatina mainus ir plečia jų akiratį. Šie ryšiai atveria karjeros galimybes ir sukuria bendruomenę, kuri teikia ilgalaikę paramą ir sudaro sąlygas abipusei sėkmei. Dabar programos absolventai atlieka pagrindinį vaidmenį, dalydamiesi savo žiniomis ir ryšiais bei nuolat plėsdami „Schotstek“ įtakos sferą.

„Schotstek“ rengia praktinius seminarus ir organizuoja konsultuojamąjį ugdymą, taip dalyvius specialiai parengia vadovaujamoms pareigoms. Mokymais stiprinami bendrieji gebėjimai, pavyzdžiui, bendravimo įgūdžiai, pasitikėjimas savimi ir lyderystė. Dalyviai taip pat gauna asmeninę paramą per mentorystę: jie bendrauja su patyrusiais specialistais ir vadovais, kurie suteikia vertingų įžvalgų apie profesinį pasaulį, padeda planuoti karjerą ir įveikti profesinius iššūkius. Mentorių patirtys yra sektini pavyzdžiai, skatinantys dalyvius siekti profesinių tikslų ir įveikti kliūtis.

Kitas „Schotstek“ programos ypatumas – dalyvavimo kultūriniame gyvenime skatinimas. Dalyviai lankosi muziejuose, teatruose, operose, galerijose ir kitose kultūros įstaigose. Taip stiprinamas kultūrinis švietimas, asmeninis tobulėjimas ir identifikavimasis su savo gimtaisiais miestais ir vietovėmis. Ši patirtis praplečia stipendijų gavėjų perspektyvas ir stiprina priklausymo jausmą.

„Schotstek“ siekia skatinti įvairovę valdymo lygmeniu. Kilmė ir socialinė padėtis nebeturėtų būti kliūtimi sėkmei. Nuo įkūrimo pradžios „Schotstek“ jau parėmė šimtus jaunų žmonių, iš kurių daugiau nei 240 dalyvių ir absolventų vis dar aktyviai dalyvauja programoje. Daugelis jų dalyvauja Alumni patariamosios tarybos veikloje, yra ambasadoriai, remia socialinės žiniasklaidos veiklą arba perduoda savo patirtį kaip bičiuliai ar mentoriai. Bet kuris asmuo, gavęs „Schotsteker“ stipendiją, išlieka nuolatiniu tinklo nariu. Tai ilgalaikę sėkmę užtikrinantis modelis. 2023 m. programa pradėta vykdyti Berlyne ir tai patvirtina, kad „Schotsteker“ koncepciją galima sėkmingai įgyvendinti ir kituose miestuose.

„Schotstek“ yra daugiau nei paramos programa – tai judėjimas,kuris akivaizdžiai parodo, kaip galima konkrečiai ir sėkmingai skatinti įvairovę ir ją atskleisti. „Schotstek“ atveria ir kuria galimybes ne tik individualiai sėkmei ir yra pavyzdys, kaip Vokietija gali visapusiškai išnaudoti savo, kaip imigracijos šalies, potencialą. Programa, kuria skatinami išskirtiniai talentai ir šalinamos kliūtys, atlieka labai svarbų vaidmenį kuriant teisingesnę ir perspektyvią visuomenę, kuri yra labai svarbi globalizuotame pasaulyje.

Evgi Sadegie, „Turkish Studies“ magistrė, yra „Schotstek gGmbH“ generalinė direktorė ir 2014 m. „Schotstek“ programos absolventė. Prieš pradėdama eiti dabartines pareigas, Hamburgo pilietiniame fonde ji vadovavo mentorystės projektui „Yolda“, pagal kurį remiami vaikai iš turkų kalba kalbančių socialiniu ir ekonominiu požiūriu nepalankioje padėtyje esančių šeimų. Šiame darbe ji skatino lygias galimybes kitu svarbiu lygybės spektro lygmeniu. Turėdama didelę projektų valdymo patirtį, visų pirma mentorystės ir kultūrų bendradarbiavimo srityse, ji aktyviai skatina įvairovę ir integraciją į visuomenę.

Į Graikiją imigravęs albanas Almir Hoxhaj dabar kalba ne tik savo gimtąja albanų, bet ir graikų kalba. Po daugiau kaip 30-ies Graikijoje praleistų metų jis jaučiasi šalies piliečiu, tačiau prisitaikyti prie Graikijos visuomenės, kurioje žodis „albanas“ vartojamas kaip įžeidimas, lengva nebuvo. Tai jo asmeninė istorija.

Gimiau mažame Avlono apskrities kaimelyje, kur gyvenau iki 12 metų. Mano šeima persikraustė į Tiraną, o aš 1997 m. priėmiau sudėtingą sprendimą šviesesnės ateities ieškoti Graikijoje. Tuo metu, atsidarius sienoms, albanams buvo įprasta ieškoti saugios užuovėjos Graikijoje, nes tariamai kirsti sausumos sienas tapo paprasčiau. Pėsčiomis sieną kirtau aštuoniolika kartų. Jūros bijojau. Prisimenu paskutinę savo penkių dienų kelionę į Veriją. Nors ir lijo be perstojo, buvau siaubingai ištroškęs. Kai galiausiai rankoje laikiau sklidiną stiklinę vandens, troškuliui numalšinti jos neužteko. Taip prasidėjo mano gyvenimas Graikijoje – su sklidina stikline vandens rankoje.

Pirmą kartą šioje šalyje apsilankiau būdamas 15, kai pirmą kartą slapta sieną kirtau su draugais. Mums net nešovė į galvą, kad darėme kažką neteisėto. Jei būčiau galėjęs į Graikiją nuskristi, būčiau taip ir padaręs. Ši šalis, jos kalba, mitologija ir istorija mane itin žavėjo. Vasarą sunkiai dirbau bandydamas padėti savo šeimai. Kol galutinai įsikūriau Graikijoje, susidūriau su daugybe problemų: teisiniu netikrumu, rasizmu ir sudėtinga integracija. Aiškiai prisimenu vieną incidentą pačioje pradžioje. Man būnant šalyje neteisėtai, be draudimo, nemokant kalbos, nulūžo dantis. Vienintelė išeitis – jį išsitraukti pačiam, prieš veidrodį, su darbinėmis replėmis. Burna buvo pilna kraujo.

Prisitaikyti prie graikų visuomenės nebuvo paprasta. Kaip pirmosios kartos imigrantas jaučiausi lyg ateivis, lyg mano burna nuolat būtų pasruvusi krauju. Ten buvau neteisėtai. Bijojau išeiti į pasivaikščioti ar išgerti kavos. Visur akis badė pats įvairiausias rasizmas. Tėvai gąsdindavo vaikus, kad jei jie nenurims, ateis albanas ir juos suės. Manęs neįleisdavo į kavines, klubus ir kitas vietas. Kai pirmą kartą ten apsilankiau, ant kai kurių iš jų durų net buvo ženklas, kad albanai neįleidžiami. Jie mus laikė nešvariais, nes mes kitos religijos. Dabar graikų ir albanų santykiai pagerėjo, nors stereotipai niekur nedingo. Žodis „albanas“ Graikijoje vartojamas kaip įžeidimas. Rasizmo buvo, rasizmo yra, bet dabar jis tapo nuosaikesnis. Laikai pasikeitė. Tačiau rasizmas niekur neišgaravo, jį didina finansiniai sunkumai ir išsilavinimo stoka.

Išankstinės nuostatos ir diskriminacija yra giliai įsišaknijusios ir neretai skatina kraštutinių politinių ir socialinių modelių formavimąsi, kurie plečiasi ir pasiekia net Europos Parlamentą. Liūdna, kad taip yra. Nors padėtis pagerėjo, problema dar neišspręsta. Tačiau yra vilties jaunesnėms kartoms. Mūsų vaikai turės geresnių galimybių tapti savais. Tą galiu pasakyti apie savo dvylikametę dukrą.

Šiandien, dirbdamas statybos rangovu, prisimenu savo prieštaringus jausmus: kaip sunku buvo prisitaikyti ir kaip kasdien jaučiausi svetimas. Tačiau dėl šių sunkumų geriau suprantu gyvenimą ir integracijos svarbą.

Albanija visada liks mano gimtinė. Aiškiai prisimenu komunistų režimo metus. Tai buvo paranojos, baimės, nesaugumo ir didžiulio skurdo laikai. Režimo žlugimas atnešė ne tik palengvėjimą, bet ir naujų problemų, pavyzdžiui, nedarbą ir nusikalstamumą. Dėl šios patirties tapau tuo, kas esu, ji išmokė vertinti stabilumą ir laisvę, kuriuos radau Graikijoje.

Manau, kad su Graikija mane sieja tvirtas ryšys. Nors mano širdis mano kaimelyje Albanijoje, mano gyvenimas – čia. Graikiškai kalbu ne prasčiau nei albaniškai. Dėl savo patirties, problemų ir laimėjimų jaučiuosi šios šalies piliečiu. Tikiuosi, kad laikui bėgant graikai priims mus kaip savus ir pripažins mūsų indėlį į visuomenę.

Migracija – ne tik iššūkių, bet ir galimybių pilnas išbandymas. Aš, kaip albanas imigrantas Graikijoje, niekaip negalėjau jo išvengti. Mano istorijoje nestinga sunkumų, prisitaikymo ir vilties.

Manau, kad ateityje toliau gyvensiu Graikijoje, kur yra mano namai, o Albanija taps, lygiaverte Europos Sąjungos valstybe nare. Dabar ES yra mūsų visų tėvynė.

Almir Hoxhaj – 47 metai. Jis gyvena ir dirba nedideliame Graikijos Peloponeso pusiasalio miestelyje Tripolyje, turi 12 metų dukrą. Jo mėgstamiausias miestas – Berlynas. Almir laisvai kalba ir rašo graikiškai ir išvertė albanų autoriaus Rudi Erebara knygą „Aušros žvaigždžių saga“ į graikų kalbą. 2017 m. ši knyga pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją. Joje pasakojama XX a. Albanijos žmonių tragediją. Nors veiksmas vyksta praėjusiame šimtmetyje, totalitarizmo, fašizmo ir neracionalizmo temos, deja, yra aktualios ir šiandien, nors jų forma šiuolaikiškesnė.