Parengė Alberto-Horst Neidhardt

Praėjus mėnesiui nuo to laiko, kai baigėsi žiaurus Bašaro al-Asado valdymas, oficialus ES atsakas iš esmės apsiriboja pranešimu apie pagalbą vystymuisi ir ekonomikos stabilizavimui. Vis dar neaišku, ar bus panaikintos sankcijos Sirijai ir kada tai įvyks. Europos parama priklausys nuo mažumų apsaugos ir kitų garantijų, kurių ateitis išlieka neaiški. Dėl sudėtingos Sirijos politinės, saugumo ir humanitarinės dinamikos, tikėtina, kad demokratijos įtvirtinimas bus ilgas ir sunkus. Tai bus ES gebėjimo būti vieninga ir drauge imtis veiksmų dėl Sirijos ateities išbandymas. Vis dėlto keletas Europos šalių nedvejodamos pabrėžė neatidėliotiną bendrą prioritetą – grąžinti Sirijos pabėgėlius. Gruodžio mėnesį, praėjus vos kelioms dienoms po Damaske žlugusio B. al-Asado režimo, Austrija, kurioje Austrijos laisvės partijos lyderiui Herbert Kickl suteikti įgaliojimai formuoti naują vyriausybę, paskelbė apie „grįžimo priemoką“ ir teistų asmenų deportavimo programą. Nyderlanduose, dešiniųjų pažiūrų nacionalisto Geert Wilders vadovaujama koalicinė vyriausybė planuoja nustatyti asmenų grįžimui saugias zonas. Vokietija taip pat yra paskelbusi, kad padėčiai šalyje stabilizavusis sirams suteikta apsauga bus „persvarstyta ir panaikinta“. Kitos Europos šalys yra paskelbusios panašius pareiškimus arba šiuo metu atidžiai stebi padėtį. Todėl sprendimas panaikinti sankcijas veikiau gali būti grindžiamas grąžinimo tikslu, o ne pasikeitusiu požiūriu į naują Sirijos vadovybę.

Visoje Europoje vis labiau remiant kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir prieš migraciją nusistačiusias partijas ir nenumaldomai artėjant Vokietijos federaliniams rinkimams, kyla grėsmė, kad su Sirija siejamą valstybių narių viziją gali nulemti šalių vidaus prioritetai ir trumpalaikiai rinkiminiai interesai. 2015–2024 m. ES valstybės narės, daugiausia Vokietija, suteikė apsaugą daugiau kaip milijonui sirų. Jų buvimas kelia ginčų tiek politikoje, tiek visuomenėje. Dėl plataus atgarsio žiniasklaidoje sulaukusių saugumo incidentų, didelės infliacijos ir augančių energijos kainų, daugelyje pabėgėlius priimančių šalių visuomenės palankumas jiems mažėja. Todėl priešiška retorika ir politika tapo norma. Europos Komisija ir UNHCR ragina būti atsargiems asmenų grąžinimo klausimu, vis dėlto ši dinamika gali paskatinti Europos vyriausybes, netgi vienašališkai, paspartinti šį procesą.

Gruodžio mėnesį žlugus B. al-Asado režimui, į Siriją jau sugrįžo daugiau kaip 125 000 pabėgėlių, daugiausia iš kaimyninių šalių. Tačiau jų perspektyvos niūrios. Dar prieš pastarojo meto įvykius daugiau kaip pusei Sirijos gyventojų trūko maisto, o trys milijonai netgi badavo. Vykstant konfliktui sunaikinta daug namų, todėl apgyvendinimo galimybės jau dabar yra visiškai išnaudotos. UNHCR duomenimis, grįžtantiems asmenims aprūpinti pastoge, maistu ir vandeniu reikia apie 300 mln. EUR. ES ir valstybės narės turėtų ieškoti būdų, kaip koordinuotai sudaryti palankias sąlygas saugiam ir savanoriškam sirų grįžimui ilguoju laikotarpiu, tačiau neatidėliotinas prioritetas turėtų būti patenkinti atitinkamus šalies humanitarinius poreikius. Spaudimas pabėgėliams skubiai grįžti į karo nusiaubtą ir nestabilią šalį iš tikrųjų gali duoti priešingą rezultatą ir dar labiau sumažinti galimybes gauti maisto, energijos ir pastogę. Be to, didelio masto sirų grąžinimas gali sutrikdyti jau ir taip pažeidžiamų regionų etninę ir socialinę bei ekonominę struktūrą. Net ir atsižvelgiant į galimą Sirijos diasporos indėlį atstatant šalį, svarbu, kad požiūris į grąžinimą būtų suderintas ir tvarus. Šaliai reikės inžinierių, gydytojų, administratorių, mokytojų ir įvairių įgūdžių turinčių darbininkų. Sirai Europoje yra įgiję vertingų įgūdžių ir patirties svarbiuose sektoriuose, įskaitant švietimo, statybų ir sveikatos priežiūros sektorius, tačiau nebus lengva rasti tinkamo profilio darbuotojus. Be to, grįžimas visam laikui nėra išankstinė sąlyga, kad taip bus padedama atstatyti šalį: perlaidos iš Europos taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį mažinant skurdą ir skatinant darnų vystymąsi. Per diasporą Europoje gyvenantys sirai taip pat gali padėti sustiprinti diplomatinius ir kultūrinius ES ir Sirijos žlugus B. al-Asado režimui ryšius.

Vis dėlto valstybėms narėms gali būti sunku suderinti požiūrį ir koordinuoti savo veiksmus. Vienos šalys pirmenybę gali teikti ilgalaikiam stabilumui ir Sirijos atstatymui, kad grįžimas būtų savaiminis. Kitos šalys – stengtis kuo greičiau pasiūlyti finansines paskatas savanoriškam grįžimui ir vos tik pagerėjus humanitarinei padėčiai netgi gali sistemingai peržiūrėti sirų statusą. Vis dėlto sistemingai peržiūrint pabėgėlių statusą bus susiduriama su rimtomis teisinėmis kliūtimis ir didelėmis finansinėmis ir administracinėmis sąnaudomis. Tuo tarpu taikant paskatas grįžti į savo šalį reikės atsižvelgti į tai, kad dauguma į Europą atvykusių sirų čia jau yra įsikūrę ir daugiau kaip 300 000 jų suteikta ES pilietybė. Be to, liūdnos Sirijos ekonominės ir įsidarbinimo perspektyvos gali atgrasyti net labiausiai motyvuotus sirus grįžti į tėvynę. Atsižvelgiant į tai vienas esminių klausimų bus, ar sirams bus leista važinėti pirmyn ir atgal tarp Sirijos ir Europos, t. y. sugrįžti tam tikram laikui, o priimančiosios šalys ir toliau siūlys tvarias galimybes sugrįžti ilgesniam laikui. Šie klausimai neišvengiamai bus įtraukti į platesnes diskusijas dėl ES migracijos politikos. Būsimos derybos dėl ES direktyvos dėl piliečių grąžinimo reformos (artimiausiu metu tikimasi Europos Komisijos pasiūlymo) gali įgauti lemiamą pagreitį priklausomai nuo to, kaip klostysis diskusijos dėl sirų grąžinimo. Tačiau direktyvos reforma savo ruožtu gali paskatinti dar didesnį ES valstybių narių susiskaidymą. Kadangi migracijos politiką reikia iš esmės persvarstyti, kad būtų galima veiksmingai atremti dabartinius iššūkius, tikėtina, kad ES požiūris į Sirijos pabėgėlius bus pirmas kritinis naujo teisėkūros ciklo lūžio taškas.