Giulia Barbucci: Tuo laikotarpiu profesinės sąjungos buvo kaip niekada stiprios

Kovo 11 d. grįžau namo, į Romą. Slogi atmosfera, nerimas. Šiaurės Italijoje jau skaičiuojamos mirtys. Mano dukra Ilaria sugrįžo iš Milano, kur studijuoja, o Brselonoje gyvenanti ir dirbanti vyresnioji dukra Miriam labai sunerimusi.

Vakare Italijos ministras pirmininkas Džiuzepe Konte visoje šalyje paskelbė karantiną. Karantinas jau buvo paskelbtas šiaurės Italijoje, kuri tapo raudona zona, žmonės turi izoliuotis.

Uždarytos mokyklos, sustabdytas futbolo čempionatas ir laisvalaikio bei sporto veikla, sergantiesiems uždrausta atvykti į sveikatos priežiūros įstaigas. Negalima naudotis viešuoju ir asmeniniu transportu, nutraukta nebūtina gamybinė veikla.

Italija apgaubė nerealumo šydas. Sutrikimas, baimė: atrodė, kad virusas nekontroliuojamai plinta ir neįmanoma jo sustabdyti.

Skaudžią realybę iliustruoja du vaizdai: ilga virtinė karinių automobilių, išvežančių mirusiųjų kūnus iš Bergamo, nes kapinėse nebėra vietos, ir jaudinanti ir įsimintina Popiežiaus Pranciškaus malda tuščioje Šv. Petro bazilikos aikštėje, kovo 28 d. transliuota per viso pasaulio televizijas.

Italijos profesinės sąjungos kartu su vyriausybe ėmėsi veiksmų užtikrinti svarbiausios gamybinės veiklos saugumą ir jos tęstinumą, kad prekybos centruose žmonės galėtų įsigyti būtiniausių prekių, o vaistinėse – vaistų. Profesinės sąjungos niekada nenustojo veikti: palaikė tuos, kurie prarado darbą, siekė susitarimų su darbdaviais dėl nuotolinio darbo, užtikrino paramą pajamoms, kurios tapo negarantuotos.

Padėtis ligoninėse buvo nekontroliuojama: trūko lovų, intensyviosios terapijos skyriai perpildyti, sveikatos priežiūros darbuotojai dirbo ekstremaliomis sąlygomis: slaugytojai, gydytojai, tvarkytojai priversti izoliuotis toli nuo namų, jie dirbo be poilsio ir patyrė didžiulę psichologinę naštą slaugydami be artimųjų paguodos mirštančius žmones.

Tuo metu visi žadėjome nepamiršti to, kas nutiko. Dabar bandome judėti į priekį, tačiau virusas nenugalėtas: įvairiose ES šalyse kyla mažesni ar didesni protrūkiai ir kiekviena šalis reaguoja savaip, savo priemonėmis. Būtent dabar, visoms šalims dedant milžiniškas ekonomines pastangas, Europos Sąjunga turėtų veikti vieningai ir koordinuoti atskirų valstybių pastangas, nes suvokiame, kad padėtis vis dar sudėtinga. Veikdami atskirai pergalės nepasieksime.

Tuo laikotarpiu profesinės sąjungos tapo kaip niekada stiprios. Profesinė sąjunga nėra abstrakti sąvoka: tai darbuotojai, teikiantys šaliai teisėtus socialinės lygybės, orumo ir pagarbos reikalavimus. Tie, kurie susidūrė su ligoninių, pagyvenusių žmonių globos namų, parduotuvių, valymo, transporto, verslo realijomis, kai pažeidžiamos pagrindinės darbuotojų sveikatos ir saugos teisės, gali mums pasakyti, kaip pakeisti ekonominį ir socialinį modelį, kuris pasirodė ribotas ir netinkamas tiems, tiems, kurie ateis po mūsų.

Taigi, norėčiau, kad mano dukros, Milane studijuojanti Ilarija ir Barselonoje dirbanti Miriam, gyventų kitokiame pasaulyje – tvariame ekonominiu, aplinkos ir socialiniu požiūriu.