parengė Darbuotojų grupė
Vokietija perėmė pirmininkavimą ES lemiamu Europai momentu, mūsų Sąjungai priėjus kryžkelę. Išgyvename brutaliausią taikos meto krizę per pastaruosius 90 metų: daugiau kaip šimtas tūkstančių mirčių vien Europoje ir didžiuliai ekonomikos sukrėtimai, jau nekalbant apie nežinomybę dėl kitų galimų pandemijos bangų. Sunkiais karantino mėnesiais, sveikatos priežiūros darbuotojams, o taip pat žmonėms, kurie pristatinėjo siuntinius, dirbo maisto parduotuvėse ir teikė sanitarijos paslaugas, teko didžiausias krūvis padedant mūsų šalims išgyventi, nors dažnai jų darbas nesuteikia daug garantijų ir yra mažai apmokamas.
Visi pritariame šūkiui „Kartu siekiame atgaivinti Europą“, tačiau su juo siejami tvarumo, teisingumo, saugumo, bendrų vertybių ir inovacijų principai turi būti aktyviai įgyvendinami. Dabar labiau nei bet kada reikia konkrečių Europos socialinių teisių ramsčio iniciatyvų, tokių kaip Europos minimalusis darbo užmokestis, vienodo užmokesčio už vienodą darbą įgyvendinimas, darbuotojų komandiravimas ir skaidrios darbo sąlygos.
Vietoje griežto taupymo priemonių, kurių buvo imtasi po praėjusios krizės ir kurios paskatino žemyn smingančią skolos ir stagnacijos spiralę ir dėl kurių buvo sumažinti sveikatos priežiūros sistemų ištekliai (dabar už tai mokame žmonių gyvybėmis), Europai reikia tvirtų bendrų priemonių, kurios artimiausiu metu ir ilguoju laikotarpiu būtų taikomos įgyvendinant gaivinimo ir atstatymo planą. Mūsų laukia 15 proc. BVP sieksianti depresija, todėl nebegalime elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Gilėjant krizei ne visos valstybės narės vienodai pasirengusios su ja kovoti, o jeigu nebus koordinuoto Europos atsako, galimas socialinis ir ekonominis kolapsas, sukelsiantis grėsmę pačiam ES egzistavimui.
Užduotis Vokietijos pirmininkavimui yra milžiniška, tačiau žlugimo rizika yra ne mažesnė, jeigu Taryba stabdys gaivinimo planus ar jie taps bereikšmiai, jeigu valstybės narės vetuos kiekvieną eurą arba bus griebiamasi panašių į trejeto gelbėjimo priemones, prieš dešimtmetį pakenkusių ES, kuri dabartinėje situacijoje atsidūrė visiškai jai nepasiruošusi. Kaip sakė Darbuotojų grupės pirmininkas, „kuo stipresnės bus gaivinimo priemonės, kuo jos bus labiau pritaikytos prie valstybių narių aplinkybių ir jų gyventojų poreikių, tuo Europa kels didesnį pasitikėjimą ir tuo geriau ji galės įrodyti, kad gali įveikti precedento neturinčius iššūkius, su kuriais susiduriame šios krizės metu. Todėl tai yra socialinio teisingumo ir solidarumo klausimas, tačiau taip pat ir užtvanka, apsauganti nuo bet kokių autoritaristinių srovių, kurios, suvaldžius nepaprastąją sveikatos situaciją, ES gali plūstelėti dėl nelygybės ir socialinių skirtumų.“