Parengė EESRK narys Zsolt Kükedi (Vengrija)  

Kaip aplinkosauginės organizacijos atstovas žinau, kad šios žmogiškosios tragedijos akivaizdoje labai mažai galimybių galvoti apie ekologiją ir kad žmonės tiesiogiai susiduria su pabėgėliais, dėkingais net už mažiausią susidomėjimą, atjautą ar nedidelę pagalbą.

Kadangi dalyvavau regioninės plėtros veikloje, pažįstu daug vietos merų ir apskričių vadovų, kurie prasidėjus karui nedelsdami ir vedami nesavanaudiškų tikslų pasiūlė savo socialinį būstą ir bendro naudojimo patalpas pabėgėliams. Vienoje gyvenvietėje, kurioje vos 700 gyventojų, buvo priimta daugiau kaip 100 ukrainiečių. Nuo pat pradžių gyvenvietėje jiems tiekiamas maistas, rūpinamasi, kad jie turėtų pastogę, būtų kur išsiskalbti drabužius. Vos prasidėjus karui, grįžęs po EESRK plenarinės sesijos, parašiau 18-kai vietos valdžios atstovų, merų ir apskričių vadovų Rytų Vengrijoje, teiraudamasis apie pas juos susiklosčiusią padėtį ir kuo jiems būtų galima padėti iš toli esančio Budapešto. Neketinau pats skubėti į pasienį, nes pirmosiomis dienomis entuziastingai nusiteikę savanoriai gali labiau trukdyti, nei padėti vykdyti humanitarinę veiklą.

Atsakė devyni iš 18 žmonių, su kuriais susisiekiau. Kiti veikiausiai neturėjo laiko skaityti ar atsakyti į e. laiškus, ir tai yra visiškai suprantama šiomis aplinkybėmis. Tačiau atsiliepusieji teigė, kad mano laiškas juos nuramino. Jiems buvo gera žinoti vien tai, jog mes apie juos galvojame ir kad yra galimybė į mus kreiptis. Kažkas prašė pinigų, nes jiems reikėjo antklodžių ir skalbiklių. Dar kažkas nukreipė mane ten, kur buvo prašoma paaukoti lėšų. Bet apskritai jie pažadėjo susisiekti su manimi, jei situacija stabilizuotųsi ir jie nebegalėtų finansiškai ar asmeniškai pakelti naštos.

Mes teikėme pagalbą ir kitomis formomis – rinkome medicinos reikmenis ir siuntėme juos tiems, kuriems jų reikia ir kurie šiomis aplinkybėmis negali jų gauti. Iš mano žmonos darbovietės gavome ir pristatėme stomos maišelių. Stomos maišeliai yra specialios talpos žmonėms, kurie negali natūraliai pašalinti savo kūno atliekų dėl kai kurių virškinimo sistemos ar šlapimo takų ydų ar ligų. Kūno ekskretai pašalinami per angą arba stomą, išvestą tam tikroje pilvo sienos dalyje. Pacientams kasdien reikia naujo maišelio. Niekada nemanėme, kad mums teks kažkam gabenti tokius gyvybiškai svarbius maišelius. Tačiau mūsų gyvenimas toks sudėtingas, kad suprantame, jog tokiomis aplinkybėmis mums taip pat gali tekti paaukoti daugiau nei bet kada.

Skyriaus posėdyje EESRK aptarėme Ukrainos ir Rusijos karą ir jo poveikį. Buvau paprašytas pakviesti pasisakyti žmogų tiesiai iš mūšio lauko, taip pat atominės energetikos specialistą, kad suprastume, kokia iš tiesų grėsmė kyla Ukrainos atominėms elektrinėms. Dėl savo darbo regioninės plėtros srityje asmeniškai pažįstu daug Ukrainoje gyvenančių žmonių, todėl man pavyko susisiekti su jaunu vyru iš Charkivo Serhijumi Prokopenko – inovacijų ir verslumo specialistu, konsultantu ir naujosios ekonomikos tyrėju. Jis kalbėjo tiesiai iš mūšio lauko, iš bunkerio Charkive, kur jis pasislėpė prieš pat mūsų susitikimą, kai buvo bombarduojama ši teritorija. Sutrikus interneto ryšiui, žodis buvo perduotas Vengrijos branduolinės energetikos ekspertui. Valstybinio viešojo administravimo universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Zsolt Hetesi aplinkosaugos, energetikos ir tvarumo srities moksliniuose tyrimuose dalyvauja nuo 2005 m. Praeityje jis, kaip vienas iš Darnaus vystymosi ir išteklių mokslinių tyrimų grupės lyderių, daug kartų kalbėjo apie krizę, kurią sukelia gyventojų perteklius ir išteklių pereikvojimas. Kaip ekspertas išteklių išeikvojimo klausimais jis kalbėjo apie padėtį keturiose Ukrainos atominėse elektrinėse, taip pat apie jų pažeidžiamumą ir galimą branduolinę katastrofą kurioje nors vienoje iš jų. Jis pabandė nuraminti auditoriją kad šiuo metu šios atominės elektrinės nekelia pasauliui jokio pavojaus. Po šio pranešimo vėl kalbėjo Serhijus ir mes vėl pajutome karo realybę. Jo kalba buvo palydėta gausiomis ovacijomis. Jo pasakojimas taip sujaudino skyriaus narius, kad šie nebepajėgė sutelkti dėmesio į įprastą veiklą.

Manau, kad tai yra dar vienas humanitarinės misijos aspektas – užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie yra izoliuoti dėl karo, ir atsikratyti tariamo saugumo jausmo, kad pajustume tikrovę ir suprastume, jog net būdami toli turime atlikti tam tikras užduotis.