EESRK info

„Nuo karo pradžios matome unikalią žmogiškojo dosnumo bangą – beprecedentį solidarumo, vienybės ir altruizmo Ukrainos žmonių atžvilgiu pavyzdį. Mūsų nariai ir jų organizacijos pademonstravo įspūdingą susitelkimą ir yra visapusiškai įsipareigoję padėti Ukrainos pabėgėliams“.

EESRK pirmininkės pavaduotojas Cillian Lohan kalba apie nuolatines pilietinės visuomenės pastangas padėti karo ištiktai Ukrainai.

Tomasz Wróblewski, Lenkijai atstovaujantis EESRK narys

Pasibaigus šiam karui, Europą apibrėš jau ne Antrojo pasaulinio karo ar šaltojo karo patirtis, o visa tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, ir šių įvykių padariniai, kurių dar negalima numatyti. Mūsų išgyvenimai ir pamokos, kurias išmoksime, iš esmės pakeis mūsų suvokimą apie pasaulį.  

Lenkijai šis laikotarpis visiems laikams asocijuosis su tautos tapatybės formavimusi. Tai, ką supratome apie pasaulio trapumą stebėdami, kaip milijonai žmonių bėga nuo blogio, ir tai, ką sužinojome apie save, priimdami šimtus tūkstančių kitos šalies žmonių savo namuose, paliks pėdsaką ilgam laikui.

Kartais kalbame apie Lenkijos „ukrainizaciją“, apie dvasinę šių dviejų šalių transformaciją.
 2,7 mln. žmonių atvykusių į mūsų šalį rado namus, pagalbą ir mokyklas ir darželius savo vaikams.

Visi mano pažįstami ir visi mano sutikti žmonės gatvėse ar parduotuvėse daro kažką, kad padėtų. Kiekvienas tai daro pagal savo galimybes. Drąsiausieji gabena vaistus ir neperšaunamas liemenes į Ukrainą. Kiti savo laisvu laiku padeda imigrantams užpildyti dokumentus, atidaryti banko sąskaitas arba ieškoti darbo. Treti visą dieną pasienio punktuose pasitinka pabėgėlius, kurių vis daugiau kerta mūsų šalies sieną.

Jie gamina maistą, ieško būdų pervežti pabėgėlius į kitus miestus ar šalis, dalina šimtus tūkstančių įvairiausių dovanotų daiktų: antklodes, kuprines, pliušinius žaislus vaikams... Šie daiktai atkeliauja iš viso pasaulio.

Tai, ką galime padaryti būdami verslo organizacijų nariais – tai padėti tose srityse, kuriose turime daugiausia galimybių. Mes padedame Ukrainos verslininkams atkurti savo verslą Lenkijoje. Padedame perkelti jų sugriautas gamyklas, parduotuves, klinikas ar grožio salonus, suteikiame darbą Lenkijoje žmonėms, kurių daugelis liko be būsto, be pragyvenimo šaltinio ir be savo artimųjų.

 Varšuvos centre atidarytas Ukrainos verslininkų organizacijų biuras. Suteikėme biuro patalpas ir administracinę paramą, taip pat padedame jiems rasti patalpas įmonėms, nusprendusioms atnaujinti savo verslą Lenkijoje. Pirmiausia padėjome išnuomoti dešimtis tūkstančių kvadratinių metrų gamybos ploto. Lenkijos įmonės parodė dosnumą, suteikdamos Ukrainos verslininkams galimybę nemokamai naudotis patalpomis Varšuvos pramoninėje dalyje. Jie moka tik už vandenį ir šiukšlių išvežimą.

Po beveik dviejų mėnesių šios pabėgėlių krizės Lenkijoje nėra nei vienos pabėgėlių stovyklos ar bet kurios kitos vietos, kur kiltų pavojus žmogaus orumui ir saugumui.

Ukraina žengia į naują karo etapą. Kartu su ja ir Lenkija. Norime, kad saugų prieglobstį radę žmonės susigrąžintų savo gyvenimus. Negalime jiems sugrąžinti jų šalies, bet suteikdami darbą galime bent iš dalies grąžinti jiems normalaus gyvenimo pojūtį.

parengė EESRK narys Marcin Nowacki (Lenkija)

2022 m. kovo 8 d. mūsų organizacija Lenkijoje (ZPP) ir organizacija „Kulski Foundation“ (su kuria susijusi EESRK narė Małgorzata Bogusz) suorganizavo nedidelį, bet greitą humanitarinį konvojų.

Tą savaitę tai buvo antra kelionė. Į Lvivą (Ukraina) keliavau kartu su Małgorzata Bogusz ir JAV organizacijos „Atlas Network“ viceprezidentu Tomu Palmeriu. Šios kelionės tikslas buvo nuvežti vaistų ir medicinos bei higienos priemonių Ukrainai. Dviem pilnais autobusais atvykome į susitikimo vietą, nurodytą kolegų ukrainiečių, kurie pakuoja ir pristato produktus į tas vietas, kurioms labiausiai visko trūksta.

Lengvieji automobiliai ir autobusai, sudarydami ilgą nepertraukiamą eilę palei Lenkijos ir Ukrainos sieną, judėjo link Lenkijos. Deja, bet poreikis evakuoti civilius ne mažėja, o nuolat auga. 2022 m. kovo 10 d. duomenimis, Lenkija jau buvo priėmusi per 1,5 mln. ukrainiečių.

Pakeliui į Lvivą kirtome kelis kontrolės punktus. Didžiausias, kariškių saugomas patikros punktas buvo įkurtas prie įvažiavimo į miestą. Lvivas buvo labai judri vieta su daug žmonių, bruzdančių visame mieste. Čia buvo keliais šimtais tūkstančių žmonių daugiau nei įprastai. Šiuo metu Lvivas yra perdavimo ir logistikos centras, iš kurio tiekiama pagalba Vidurio ir Rytų Ukrainai. Miesto pakraštyje susitikome su savo gidu. Jis parodė mums kelią iki logistikos centro. Ten mūsų laukė grupė žmonių, kurie nedelsdami pradėjo iškrauti daiktus. Visi produktai buvo surūšiuoti ir tinkamai sukataloguoti. Procesų valdymas buvo aukščiausio lygio; užbaigę savo darbus, turėjome šiek laiko apsikeisti mintimis apie dabartinę padėtį ir apie tai, ko labiausiai reikia ukrainiečiams. Lvivo gyventojai atvėrė savo namus ir pabėgėliams iš Rusijos atakuojamų vietovių siūlo pastogę, maistą ir transporto paslaugas.

Apsilankymo metu mūsų kolegos ukrainiečiai pateikė mums svarbių rekomendacijų ir išsakė pagrindinius poreikius. Kartu dirbome kiekvieną dieną, ir man didelė garbė perduoti jų siunčiamą žinią. Jų rekomendacijas ir poreikius galima suskirstyti į tris esmines grupes: politiniai, kariniai ir civiliniai dalykai. Svarbiausi iš jų yra šie:

• Finansinės paramos ir karinės įrangos tiekimas – tai vyriausybėms ir didelėms bendrovėms skirta užduotis.
• Spaudimas ir plačios apimties, sunkius padarinius sukeliančios sankcijos Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu. Sankcijos, kurių negalima apeiti. Kai kurios iš šių sankcijų turės skaudžių padarinių ir mums, bet mes turime su tuo susitaikyti. Dabar pats metas mums iš naujo apibrėžti savo energetikos politiką.

Tai yra konkretūs veiksmai, kurių reikia imtis visiems – nuo vyriausybių iki darbdavių ir darbuotojų organizacijų bei apskritai pilietinės visuomenės:

• Parama medicinos reikmenimis.
• Mūsų partnerių nurodytų kitų būtinų reikmenų tiekimas.
• Pagalba besievakuojančioms šeimoms. Grįžtant iš Ukrainos mums teko garbė vežti tuos žmones, kurie evakavosi iš Ukrainos. Kita galimybė yra įsitraukti į veiklą pasienyje ir pasirūpinti transportu.
• Priimti ir apgyvendinti į ES šalis atvykstančias šeimas. Regiono šalims reikia pagalbos ieškant vietų, kur pabėgėliai galėtų apsistoti – laisvų kambarių jūsų namuose ir negyvenamuose butuose. Kalbant apie Lenkiją, pažymėtina, kad į ją jau atvyko per 2,8 mln. karo pabėgėlių.
• Supaprastinti darbo paieškos procesą tiems, kurie gali ir nori dirbti.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinė pabėgėlių krizė yra beprecedentė šiuolaikinėje Europos istorijoje. Norėdami ją įveikti, turime įtraukti visų valstybių narių pilietinę visuomenę.

Parengė EESRK narys Ionuţ Sibian (Rumunija)

Rumunijoje keletas pilietinės visuomenės organizacijų, įskaitant FONSS, Afterhills Association, Parentis Association ir Our Smile Group Association drauge su Iasi savivaldybe, įsteigė pabėgėlių centrą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Toliau mano kolegė Mihaela Muntean pasakoja apie vieną iš daugelio mūsų pastaruoju metu išgyventų patirčių.

Pirmoji Ukrainos karo pabėgėlė, kuri pasiekė Rumunijos humanitarinės ir socialinės pagalbos pabėgėliams centrą Nicolina Iași, buvo prieš dvi savaites gimusi Iovana – nuščiuvusią mažylę rankose laikė tyli, po gimdymo slėptuvėje ir 21 dieną trukusios kelionės pablyškusi mama. Jas atlydėjo kiti – Romanas, aukštas kūdikio tėvas, jo mama ir 86 metų senelis. Keturios vienos šeimos kartos išlipo iš prikrauto automobilio ir lėtai patraukė į priimamąjį.

– Iš kur jūs?
– Iš Charkivo.
Tas žodis nuskambėjo skausmingai, lyg nuosprendis.

Centras dar nebuvo oficialiai atidarytas, tačiau iš pasienio tarnybos paskambino kolega ir paklausė, ar negalėtume priimti šeimos. Mes ją apgyvendinome antrojo aukšto patalpose, skirtose pažeidžiamiems asmenims.

Mergaitė gimė karo sąlygomis, praėjus trims dienoms po to, kai jie paliko namus. Jaunoji mama turėjo išgyventi tikrą siaubą. Romanui teko sunkus pasirinkimas tarp pareigos eiti į karą ir to, kad jis turi pasirūpinti tiek daug pažeidžiamų žmonių.

Kai šeima su savo bagažu išlipo iš automobilio, sakė, kad tenori pamiegoti. Po pirmos nakties jie nusistebėjo, kad pastate labai tylu. Tačiau kūdikis buvo neramus, o silpnaregis senelis su nieko nekalbėjo. Jis karą matė dar tada, kai buvo paauglys. Dabar jis, ramstydamasis lazda, slegiamas amžiaus ir gyvenimo patirties, kurios negalėjo palikti Ukrainoje, nerangiai priguldavo tai ant vienos, tai ant kitos sofos.

Pirmoji šeimos diena pabėgėlių centre buvo skirta Iovanos maudynėms ir masažui – tuo pasirūpino Parentis darbuotojai. Visa mūsų diena sukosi aplink šią šeimą. Kitą rytą jie atsikėlė labiau pailsėję, išsimiegoję – mažylė net nebuvo pabudusi pavalgyti.

Po to sekė keletas ramių dienų: su šnekia ir miela senele, mandagia ir malonia mama ir mielu kūdikiu. Romanas greitai ėmėsi padėti kitiems pabėgėliams, darė, ką galėjo, galbūt jausdamas, kad turi grąžinti tai, ką gavo. Mes kartu skalbėme ir džiovėme skalbinius, kalbėjomės. Senelis pralinksmėjo ir jau pradėjo atsakinėti į pasveikinimus, laiku ateidavo pavalgyti.

Visa ši idilė vėl baigėsi po keleto dienų, kai Romano mama, žmona ir dukrytė pabandė išvykti į Belgiją. Oro uoste jie sužinojo, kad išvažiuoti gali tik Romano mama. Žmona neturėjo paso su biometriniais duomenimis.

Negaliu net pagalvoti, kaip jautėsi moteris, turėjusi palikti savo sūnų, anūkę ir tėvą. Kai pamatėme, jog Romanas grįžo su vaiku ant rankų, visi nusiminėme. Galiausiai jie rado būdą, kaip išvažiuoti mamai ir dukrytei. Pasiliko tik vyrai – tylūs, prislėgti, kiekvienas paskendęs savo mintyse ir jausdamasis bejėgis. Netrukus jie vėl leidosi į kelią. Tačiau mes visada prisiminsime kolega tapusį pabėgėlį, rytinį visų mūsų džiaugsmą, kai mama pasakė, jog mažylė nurimo ir per miegus net nesivartė, ir Romano raštelį, kuriame jis dėkojo ir sakė, kad labai džiaugiasi savo stebuklu, vardu Iovana – kūdikiu, kuris ryžtingai atėjo į šį pasaulį tuo metu, kai aplinkui mirė žmonės.

Parengė EESRK narys Zsolt Kükedi (Vengrija)  

Kaip aplinkosauginės organizacijos atstovas žinau, kad šios žmogiškosios tragedijos akivaizdoje labai mažai galimybių galvoti apie ekologiją ir kad žmonės tiesiogiai susiduria su pabėgėliais, dėkingais net už mažiausią susidomėjimą, atjautą ar nedidelę pagalbą.

Kadangi dalyvavau regioninės plėtros veikloje, pažįstu daug vietos merų ir apskričių vadovų, kurie prasidėjus karui nedelsdami ir vedami nesavanaudiškų tikslų pasiūlė savo socialinį būstą ir bendro naudojimo patalpas pabėgėliams. Vienoje gyvenvietėje, kurioje vos 700 gyventojų, buvo priimta daugiau kaip 100 ukrainiečių. Nuo pat pradžių gyvenvietėje jiems tiekiamas maistas, rūpinamasi, kad jie turėtų pastogę, būtų kur išsiskalbti drabužius. Vos prasidėjus karui, grįžęs po EESRK plenarinės sesijos, parašiau 18-kai vietos valdžios atstovų, merų ir apskričių vadovų Rytų Vengrijoje, teiraudamasis apie pas juos susiklosčiusią padėtį ir kuo jiems būtų galima padėti iš toli esančio Budapešto. Neketinau pats skubėti į pasienį, nes pirmosiomis dienomis entuziastingai nusiteikę savanoriai gali labiau trukdyti, nei padėti vykdyti humanitarinę veiklą.

Atsakė devyni iš 18 žmonių, su kuriais susisiekiau. Kiti veikiausiai neturėjo laiko skaityti ar atsakyti į e. laiškus, ir tai yra visiškai suprantama šiomis aplinkybėmis. Tačiau atsiliepusieji teigė, kad mano laiškas juos nuramino. Jiems buvo gera žinoti vien tai, jog mes apie juos galvojame ir kad yra galimybė į mus kreiptis. Kažkas prašė pinigų, nes jiems reikėjo antklodžių ir skalbiklių. Dar kažkas nukreipė mane ten, kur buvo prašoma paaukoti lėšų. Bet apskritai jie pažadėjo susisiekti su manimi, jei situacija stabilizuotųsi ir jie nebegalėtų finansiškai ar asmeniškai pakelti naštos.

Mes teikėme pagalbą ir kitomis formomis – rinkome medicinos reikmenis ir siuntėme juos tiems, kuriems jų reikia ir kurie šiomis aplinkybėmis negali jų gauti. Iš mano žmonos darbovietės gavome ir pristatėme stomos maišelių. Stomos maišeliai yra specialios talpos žmonėms, kurie negali natūraliai pašalinti savo kūno atliekų dėl kai kurių virškinimo sistemos ar šlapimo takų ydų ar ligų. Kūno ekskretai pašalinami per angą arba stomą, išvestą tam tikroje pilvo sienos dalyje. Pacientams kasdien reikia naujo maišelio. Niekada nemanėme, kad mums teks kažkam gabenti tokius gyvybiškai svarbius maišelius. Tačiau mūsų gyvenimas toks sudėtingas, kad suprantame, jog tokiomis aplinkybėmis mums taip pat gali tekti paaukoti daugiau nei bet kada.

Skyriaus posėdyje EESRK aptarėme Ukrainos ir Rusijos karą ir jo poveikį. Buvau paprašytas pakviesti pasisakyti žmogų tiesiai iš mūšio lauko, taip pat atominės energetikos specialistą, kad suprastume, kokia iš tiesų grėsmė kyla Ukrainos atominėms elektrinėms. Dėl savo darbo regioninės plėtros srityje asmeniškai pažįstu daug Ukrainoje gyvenančių žmonių, todėl man pavyko susisiekti su jaunu vyru iš Charkivo Serhijumi Prokopenko – inovacijų ir verslumo specialistu, konsultantu ir naujosios ekonomikos tyrėju. Jis kalbėjo tiesiai iš mūšio lauko, iš bunkerio Charkive, kur jis pasislėpė prieš pat mūsų susitikimą, kai buvo bombarduojama ši teritorija. Sutrikus interneto ryšiui, žodis buvo perduotas Vengrijos branduolinės energetikos ekspertui. Valstybinio viešojo administravimo universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Zsolt Hetesi aplinkosaugos, energetikos ir tvarumo srities moksliniuose tyrimuose dalyvauja nuo 2005 m. Praeityje jis, kaip vienas iš Darnaus vystymosi ir išteklių mokslinių tyrimų grupės lyderių, daug kartų kalbėjo apie krizę, kurią sukelia gyventojų perteklius ir išteklių pereikvojimas. Kaip ekspertas išteklių išeikvojimo klausimais jis kalbėjo apie padėtį keturiose Ukrainos atominėse elektrinėse, taip pat apie jų pažeidžiamumą ir galimą branduolinę katastrofą kurioje nors vienoje iš jų. Jis pabandė nuraminti auditoriją kad šiuo metu šios atominės elektrinės nekelia pasauliui jokio pavojaus. Po šio pranešimo vėl kalbėjo Serhijus ir mes vėl pajutome karo realybę. Jo kalba buvo palydėta gausiomis ovacijomis. Jo pasakojimas taip sujaudino skyriaus narius, kad šie nebepajėgė sutelkti dėmesio į įprastą veiklą.

Manau, kad tai yra dar vienas humanitarinės misijos aspektas – užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie yra izoliuoti dėl karo, ir atsikratyti tariamo saugumo jausmo, kad pajustume tikrovę ir suprastume, jog net būdami toli turime atlikti tam tikras užduotis.

Parengė EESRK narė iš Lietuvos Tatjana Babrauskienė

Sukrėsta Lietuvos švietimo bendruomenė su giliu liūdesiu stebi Rusijos pradėtus labai agresyvius didelio masto karinius veiksmus Ukrainoje. Lietuvoje pradėta iniciatyva, skirta supažindinti jaunąją kartą su mitais ir tikrais faktais apie Ukrainos istoriją.

Labai svarbu suprasti tai, kas slypi po šia neseniai pradėta beprecedente agresija ir tai kas ją paskatino. Viena iš priežasčių – tai Rusijos organizuotas informacinis karas, kuris apima propagandos, dezinformacijos ir melagingų naujienų apie Ukrainą elementus.

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS) surengė kampaniją, kuria siekiama kovoti su dezinformacija apie karą ir išreikšti paramą Ukrainai Lietuvos mokyklose. Vasario 28 d. pakvietėme visų dalykų mokytojus ir švietimo įstaigų vadovus pravesti pirmą paramos Ukrainai ir Ukrainos istorijos pamoką.

LŠMPS pirmininko pavaduotojas ir istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius pravedė atvirą Ukrainos istorijos pamoką, kurios metu buvo apžvelgtas pastarasis šios šalies istorijos šimtmetis ir aptartos valstybingumo šaknys. Vyko tiesioginė šios pamokos transliacija internetu, ir prie jos galėjo prisijungti visos Lietuvos mokyklos.

Šia pamoka buvo siekiama trijų tikslų: pirma, parodyti, kad Ukrainoje gyvenantys žmonės – ukrainiečiai – yra nepriklausoma tauta ir kad jie ne rusai; antra, parodyti, kad ukrainiečiai kūrė savo istoriją ir savo valstybę, kurią šiuo metu valdo. Ši valstybė – tai ukrainiečių pastangų kūrinys, todėl jie niekam neturi būti dėkingi už jų valstybę ir niekas neturi teisės jos atimti. Trečias šios pamokos tikslas – išsklaidyti tam tikrus mitus, kurie kartais virsta melu, kai kalbama apie Ukrainos istoriją.

Ši pamoka jau išversta į rusų, lenkų ir anglų kalbas; visuose žemynuose ja dalijasi Lietuvos išeiviai ir organizacijos Education International nariai.

Mes sukūrėme lipdukus ir paraginome mokinius juos atsispausdinti ir užsiklijuoti pamokos metu, taip parodant savo paramą Ukrainai. Taip pat paprašėme jų užfiksuoti šios pamokos akimirkas ir atsiųsti mums nuotraukų. Šiomis akimirkomis pasidalijome su Ukrainos švietimo bendruomene, kartu su paramos Ukrainai ir solidarumo su ja deklaracija.

Labai svarbu, kad būtume vieningi. Neleiskime iškraipyti istorijos.

Pamokos įrašas su subtitrais anglų kalba skelbiamas adresu https://www.youtube.com/watch?v=G0lu8AM0o8c&t=17s. 

Parengė EESRK narys iš Lietuvos Emilis Ruželė

Iki kovo mėn. pradžios Lietuvos žmonės paaukojo daugiau nei 12 mln. eurų. Mano organizacija, Investuotojų forumas
paaukojo 1 000 EUR, o mūsų bendrovės narės įvairioms Ukrainai padedančioms organizacijoms
skyrė daugiau kaip 300 000 EUR.

Savanorių organizacija „Stiprūs kartu“ padeda finansuoti pabėgėlių transporto, apgyvendinimo išlaidas ir teikia jiems kitų išteklių. Investuotojų forumas pusę savo biuro Vilniuje skyrė pagalbai teikti ir yra pasirengusi ten apgyvendinti pabėgėlių šeimą. Aš asmeniškai pabėgėliams užleidau vieną savo buto kambarį.

Galiausiai Vilniuje žmonės kiekvieną dieną rengia protestus prie Rusijos ambasados.

EESRK narys Fernando Manuel Maurício de Carvalho

Kovo 10 d. vykusios viešos demonstracijos dalyviai, stipriam lietui lyjant susirinkę į Lisabonos Largo de Camões aikštę, pasmerkė karą, sankcijas ir tuos, kurie pelnosi iš prekybos ginklais ar pasitelkia karą kaip pretekstą militarizuotis. Demonstracijos vyko ir kitose Portugalijos vietose.

Lisabonoje susibūrę protestuotojai kėlė žydras ir baltas vėliavas su ant jų nupieštu taikos balandžiu ir užrašytu žodžiu „Taika“. „Karui – ne, taikai – taip!“ – tai buvo pagrindinis šūkis, skambėjęs renginio metu pasakytose kalbose. Vienas kalbėjusiųjų buvo Visuotinės Portugalijos darbuotojų konfederacijos (CGTP-IN) atstovas João Coelho, kuris pasmerkė „karo grobuonis“, susibūrusius Europoje didinti ginkluotę, taip pat tuos, kurie lobsta prekiaudami ginklais.

CGTP-IN išreiškė solidarumą su karo aukomis tapusiais darbuotojais ir žmonėmis, visų pirma su Ukrainos liaudimi. CGTP-IN visada savo veikla pasisakė už taiką ir smerkė karą, pabrėždama, kad būtina sustabdyti karą ir suteikti galimybę pasiekti taiką.

Raginame eiti dialogo keliu ir ieškoti taikaus konflikto sprendimo. Karas – tai ne išeitis. Mums rūpi Ukrainos ir visų šalių darbuotojai ir žmonės, nes būtent jie yra pirmutinės karo ir jo griaunamosios jėgos aukos.

Manome, kad siekiant apginti taiką, būtina kovoti su militarizmu ir stabdyti ginklavimosi varžybas, pirmenybę teikti taikiems sprendimams, kurie priimami sudarant susitarimus ir pasitelkiant dialogo mechanizmus, grindžiamus abipusiu pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir Europos šalių ir tautų saugumu. Todėl būtina skubiai nutraukti vykstantį karinį eskalavimą.

Sankcijos nesustabdys karo, veikiau turės žalingų pasekmių darbuotojams ir žmonėms tiek kariaujančiose, tiek ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, sankcijos Irake sukėlė būtent tokias pasekmes, kurias lydėjo blogėjančios gyvenimo sąlygos, be to, neliko nepaliestos ir kitos šalys. Todėl dabar būtina imtis priemonių, kad būtų sustabdyti išpuoliai prieš teises, keliantys grėsmę darbuotojų gyvenimo sąlygoms.

CGTP-IN pabrėžia, kad reikia teikti visapusišką paramą pabėgėliams ir kartu kovoti su visomis rasizmo ir ksenofobijos apraiškomis, taip pat būtina užtikrinti humanitarinę pagalbą, kad būtų įveikti iššūkiai, su kuriais susiduria Ukraina ir kaimyninės šalys.

Dar kartą reiškiame solidarumą su karo aukomis, visų pirma su Ukrainos, bet taip pat su Palestinos, Vakarų Sacharos, Jemeno, Somalio, Sirijos ir Afganistano piliečiais ir darbuotojais. Kartu pabrėžiame, kad kelias į taiką turi būti tiesiamas laikantis tarptautinės teisės ir JT sistemos.

Paklausykite, kaip EESRK narys Ionuţ Sibian kalba apie didžiulį Rumunijos pilietinės visuomenės sutelkimą priimant Ukrainos pabėgėlius, kurie ieško prieglobsčio nuo karo, ir ragina visą Europos pilietinę visuomenę pasveikinti savo kaimynus iš Ukrainos: „Pasauliui mes turėtume siųsti tokią žinutę: mūsų namai Briuselyje yra jų namai. Esame čia ir stengsimės rūpintis kolegomis iš Ukrainos, kad jiems būtų suteikta apsauga, moralinė parama ir viskas, ko reikia.“

Antje Gerstein iš Vokietijos pasakoja apie labai konkrečią Vokietijos pilietinės visuomenės pagalbą ukrainiečių pabėgėliams.

„Didžiuojuosi sparčiu mūsų susitelkimu konkrečiais veiksmais remti Ukrainą, jos žmones, įmones ir pilietinę visuomenę. Kelios Vokietijos mažmeninės prekybos ir maisto įmonės pristatė Ukrainai 4000 tonų maisto. Tai realaus Europos solidarumo pavyzdys“.

Šiame vaizdo įraše EESRK narys iš Ispanijos Salgado Manuel Garcia, paskelbdamas savo profesinės sąjungos ketinimą padėti karo ištiktai Ukrainai, ragina užtikrinti „taiką, solidarumą ir pagarbą“.

„Pagrindinės Ispanijos profesinės sąjungos Unión General de Trabajadores vardu visiškai smerkiame Vladimiro Putino ginkluotųjų pajėgų invaziją į Ukrainą. Tai ne tik išpuolis prieš pagrindines Europos Sąjungos vertybes, bet ir išpuolis prieš civilius gyventojus. Raginame skubiai užtikrinti solidarumą ir humanitarinę pagalbą“.

Pateikė Cinzia del Rio, EESRK darbuotųjų grupė (Italija)

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą pakeis geopolitinius ir ekonominius santykius pasaulyje ir, be abejo, santykius tarp Rusijos ir ES. Pasibaisėtiną karinę intervenciją, dėl kurios žūsta civiliai gyventojai ir griaunami šalies miestai bei civilinė ir ekonominė struktūra, griežtai pasmerkė tarptautinė demokratinė bendruomenė ir profesinių sąjungų judėjimas.

Išreiškėme visišką palaikymą Ukrainos žmonėms, rengėme demonstracijas prieš Putiną ir jo neišprovokuotą karą, taip pat pritariame tam, kad Rusijai įvestos griežtos sankcijos, kurios turėtų daryti spaudimą režimui. Praėjus pusantro mėnesio žiaurumai tęsiasi, humanitariniais koridoriais pasinaudoti sudėtinga, milijonai ukrainiečių išvyko iš šalies ieškoti prieglobsčio ES šalyse, dar daugiau žmonių perkelta Ukrainos viduje, o derybų procesas dėl paliaubų ir taikos stringa.  

Pilietinės visuomenės organizacijos, profesinės sąjungos ir NVO visoje ES, ypač su Ukraina besiribojančiose šalyse, parodė besąlygišką solidarumą ir suteikė pabėgėliams neatidėliotiną pagalbą, medicininę priežiūrą, pastogę, maistą, drabužius ir vaistus.  Laikinosios apsaugos direktyva buvo labai svarbi užtikrinant jų apsaugą ir teises ES, padedant jiems lengviau atlaikyti nepaprastąją padėtį ir kuo geriau integruotis į mūsų visuomenes. Be to, turime nepamiršti, kad 80 proc. pabėgėlių yra moterys ir vaikai, kurie pirmą kartą patiria karo žiaurumą ir smurtą, o tai turi psichologinių pasekmių, kurios paženklins juos visam gyvenimui. ES turės būti budri, kad užtikrintų šių pažeidžiamų grupių apsaugą ir spręstų prekybos žmonėmis bei seksualinio išnaudojimo problemas.

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą įtvirtino Ukrainos nacionalinę tapatybę, jos geopolitinę orientaciją į Vakarų demokratijas ir paspartino stojimo į ES proceso pradžią, iš naujo tvirtais ryšiais suvienijo ES ir JAV, sustiprino NATO prie Ukrainos sienų ir sutelkė ES šalis, kurios vieningai pasmerkė Rusijos invaziją ir karo žiaurumą.  Tačiau po to, kai ES priėmė pirmąjį sankcijų paketą, o neseniai – ir sankcijas anglių importui, bendras sprendimas uždrausti dujų ir naftos importą šiandien neįmanomas, nes tai reikštų, kad Europa turėtų skubiai ieškoti alternatyvių tiekimo šaltinių tam, kad jos ekonominis išlikimas nepriklausytų nuo Rusijos. Tačiau dar nesame pasiruošę, mums reikia vieningos Europos vyriausybių nuomonės, o visiško Rusijos energijos importo blokavimo poveikis kai kurių šalių nacionaliniam BVP būtų milžiniškas.

Tai reikštų įmonių uždarymą ir darbo vietų praradimą po pandeminės krizės. Žinoma, visiškam dujų ir angliavandenilių embargui įvesti prireiks laiko, tačiau kelias jau pasirinktas, o ankstesni ekonominiai santykiai su Rusija visam laikui atidėti į šalį. Vis dėlto šiomis aplinkybėmis ES privalo gelbėti Ukrainos ekonomikos likučius, kad būtų išvengta ilgalaikės katastrofos ateinančiais metais, ir pradėti konkretų dialogą su Ukraina dėl stojimo proceso, nepakenkiant vykstančiam Vakarų Balkanų šalių stojimo procesui.

ES turi nustatyti kompensuojamąsias priemones, kad būtų pašalintos neigiamos ekonominės ir socialinės konflikto ir su juo susijusių sankcijų pasekmės mūsų šalims. Negalime neatsižvelgti į tai, kad sankcijos Rusijai turės įtakos ES darnaus vystymosi tikslams, dėl kurių susitarėme numatydami priemonės „Next Generation EU“ investicijas. Tačiau turime išlaikyti prisiimtus įsipareigojimus dėl žaliosios ir skaitmeninės pertvarkos ir užtikrinti geresnį socialinį aspektą Europoje.

Karas taip pat turi rimtų pasekmių pasauliniam ir Europos maisto tiekimui. Jis dar labiau pablogins ir taip dėl kylančių kainų sunkią Europos ūkininkų ir vartotojų padėtį. Turime sutelkti dėmesį į priemones, kurios užtikrintų ES aprūpinimą maistu tiek trumpuoju laikotarpiu po invazijos, tiek ilguoju laikotarpiu. Šiuo metu neturėtume ignoruoti didelio karo poveikio maisto tiekimui ir ES nepriklausančiose šalyse. Reikia išvengti naujos socialinės ir ekonominės krizės, sustabdyti spekuliuojančius maisto ir naftos kainomis ir imtis priemonių jų papildomam pelnui apmokestinti.  

Tačiau pirmenybė teikiama karo sustabdymui ir deryboms bei taikos procesui. ES turėtų tapti tikra geopolitine veikėja, pagrindine veikėja prie derybų stalo, nes ant kortos pastatyta ateitis. Kinija ir Turkija šiose derybose turi politinių ir ekonominių pranašumų, tačiau jos nėra demokratijos ir pagarbos pagrindinėms žmogaus teisėms puoselėtojos. Tai yra ES istorijos posūkis, turintis politinių, ekonominių ir strateginių pasekmių visam pasauliui. ES turi prisiimti naujų užduočių ir siekti tvirtesnės politinės integracijos: negalime turėti bendros gynybos sistemos be bendros užsienio politikos ir tvirtesnės bei nuoseklesnės politinės integracijos. Bet koks perėjimas prie integruotos gynybos turi būti susijęs su aiškia demokratine tokios sistemos kontrole.

Karo Europoje pavojus turėtų paskatinti ES vyriausybes siekti aiškaus politinės integracijos proceso remiantis Konferencijos dėl Europos ateities pagrindu.
ES turi savo vertybes, kurias privalo ginti ir saugoti, ir yra atsakinga už taikos, kurią Europoje užtikrinome per pastaruosius 70 metų, išsaugojimą.

parengė EESRK narys Andris Gobiņš (Latvija)

Kiekvienas iš mūsų galime padėti greičiau ir tvariau pasiekti laisvę. Štai kelios idėjos, kaip tai padaryti, remiantis mano patirtimi – užaugau į užsienį pasitraukusių pabėgėlių šeimoje ir šiuo metu dirbu Latvijoje.

1. Turime žinoti savo tikslus ir imtis atitinkamų veiksmų.

Viskas labai aišku – kuo anksčiau Ukraina bus visiškai išlaisvinta nuo Rusijos okupacijos ir teroro, tuo mažiau bus patirta žudymų, prievartavimų, kankinimų, kančių ir žalos. Ir tuo mažiau neigiamų padarinių patirs likusi Europa.
Turime imtis bet kokių (taip, bet kokių) veiksmų, kad padėtume Ukrainai laimėti šį karą prieš terorą ir išgelbėti ES ir Europos ateitį. Ir taip, mes, kaip pilietinė visuomenė, galime prisidėti prie šio tikslo darydami spaudimą sprendimus priimantiems asmenims ir (arba) diskutuodami su jais, taip pat imdamiesi efektyvesnių veiksmų bei stiprindami ryšius su pilietinės visuomenės organizacijomis.

2. Pavyzdžiui, pilietinės visuomenės reikalavimai vyriausybėms galėtų būti:
-    reikalauti, kad politikai (įskaitant tuos, kurie yra jūsų organizacijos nariai arba palaiko ryšius su ja) imtųsi veiksmų. Turi būti pristatyti visi būtini ginklai ir taikomos visapusiškos ir griežtos sankcijos. Negali būti jokio nuolaidžiavimo. – Privalome tai padaryti.
-    nustatyti ryžtingus veiksmus, kuriais būtų ribojamas melagienų ir manipuliavimo platinimas ir su tuo kovojama. – Reikia aktyvesnių ES veiksmų.
-    sukurti Ukrainai ir prie rytinės ES sienos esančioms ES valstybėms narėms skirtą taikos, ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, kad šis regionas taptų stabiliausiu ir labiausiai klestinčiu pasaulyje.

3. Galimi pilietinės visuomenės vidaus ir jai skirti veiksmai:
-    boikotuoti visą importą iš Rusijos, įskaitant energiją, taip pat bendroves, kurios toliau bendradarbiauja su Rusija arba jos viduje, ir pirkti Ukrainos produktus. – Šioje srityje privalome nuveikti daugiau.
-    prisijungti prie neoficialaus profesinių sąjungų, kurios atsisako pakrauti ir (arba) iškrauti Rusijos laivus ir kt., tinklo, taip pat prie pilietinės visuomenės organizacijų, bendradarbiaujančių su Ukraina arba padedančių jos pabėgėliams. – parodykime, ką galime visose šiose srityse!
-    įtraukti Ukrainos temas ir Ukrainos organizacijų atstovus į visus Jūsų organizacijų ir tinklų susitikimus, kaip tai padarėme visuose EESRK skyriuose ir plenarinėje sesijoje. – Nenuleiskime rankų!

Išvados – agresorius – Rusija – negali gauti nė menkiausio pelno ar naudos. Jei Ukraina taps ES valstybe nare, tai bus labiausiai naudinga Europos Sąjungai.

Kaip aiškiai išdėstėme savo rezoliucijoje, EESRK „mano, kad ES ir tarptautinei bendruomenei nepaprastai svarbu, kad sienos nebūtų keičiamos karinėmis priemonėmis ir kad agresorius negautų jokios naudos. Turi būti laikomasi teisinės valstybės principų, o ne stipriausiųjų teisių, ir Ukrainai turi būti išmokėtos visos reparacijos.“ Bet koks kitas scenarijus padarys didžiulę žalą ES ir pasaulio taikai ir kainuotų neįsivaizduojamai daug, tiek žmogiškuoju, tiek finansiniu požiūriu.

Manau, kad Ukraina turi tapti ir taps visaverte ES valstybe nare jau visai netrukus. O ES, prie jos prisijungus Ukrainai, taps stipresne ir, be abejonės, geresne. Taip pat nekyla abejonių dėl pakankamos motyvacijos kitoms Ukrainoje reikalingoms reformoms ir dėl didelio teigiamo poveikio vertybėms ir susijusiai politikai ES.

Beje, Latvijoje pilietinės visuomenės organizacijos rengia iniciatyvą gegužės 9 d. – Europos dieną – sodinti solidarumą su Ukraina (#UkraineSolidarity) ir Ukrainos prisijungimą prie ES (#UkraineInTheEU) simbolizuojančias saulėgrąžas. Šioje iniciatyvoje dalyvaus pagrindinės ES institucijos ir kitos organizacijos, tad prisijunkite ir Jūs!