Hélène Theunissen: „Negalintis kurti menininkas jaučia tuštumą“

Menininkai patiria šios pandemijos netiesioginę žalą. Neskaitant keleto trumpų atidarymo laikotarpių, teatrų durys lieka užrakintos. Šiomis netikėtomis aplinkybėmis daug aktorių, režisierių, muzikantų, šokėjų ar techninių meno sektoriaus darbuotojų neturi darbo. Didžiausios tokios padėties pasekmės – tai baimė dėl ateities ir didžiulė frustracija.
Negalintis kurti menininkas jaučia tuštumą. Jis jaučiasi nereikalingas.

Galvojantiems, kad šį laiką galima išnaudoti skaitymui, rašymui, senų projektų peržiūrai ar naujų kūrimui, reikėtų pasakyti, kad įkvėpimas neateina pagal užsakymą. Nesaugus ir nerimą išgyvenantis menininkas turi mažiau įkvėpimo. Šį mums primestą „privalomą“ laiką sunku tikslingai panaudoti, nes jis yra neapibrėžtas ir pasirinktas ne mūsų valia. Tokia padėtis labai žlugdo menininkus. Kuo ilgiau ji tęsiasi, tuo labiau gilėja nevilties jausmas. Jau trečią kartą per vienerius metus teatrai uždaromi ir spektakliai atšaukiami.
 
O dar ir finansinės pasekmės. Žinoma, valstybės mokamos techninio nedarbo išmokos padeda, tačiau tai yra labai sudėtinga administracinė priemonė, kurios taikymui įsibėgėti reikia daug laiko. Pinigai į banko sąskaitas vėluoja, o techninio nedarbo išmokos padengia tik dalį darbo užmokesčio. Todėl daugelio menininkų finansinė padėtis labai sudėtinga.
 
Teatrų direktoriams programų pertvarkymas tampa tikru galvosūkiu: labai sudėtinga nuspręsti, kuriuos dėl sveikatos krizės atšauktus spektaklius nukelti į kitų sezonų programas. Naujiems projektams eilės teks palaukti. Teatrų, operos, kino teatrų ir koncertų salių programos perpildytos. Ateitis nežinoma ir ši padėtis kelia nerimą.

Tokio neapibrėžtumo aplinkybėmis išlikti produktyviu neįmanoma.
 
Žiniasklaidoje girdimas teiginys, kad kultūra „nėra esminis“ sektorius, labai žeidžia kultūros darbuotojus ir kelia daug klausimų. Savo profesijai pašvenčiau visą savo gyvenimą, todėl valstybės požiūris, kad šis darbas „nėra esminis“ liūdina ir gniuždo. Taigi menininkai išgyvena labai sunkų finansinį ir moralinį laikotarpį.
 
Turime vėl tapti esminiais
 
. Visgi yra kuo pasidžiaugti. Pirmiausia, didžiuliu menininkų solidarumu. Taip pat tuo, kad kai kuriems menininkams naujos technologijos padėjo atrasti naujas išraiškos formas. Reikėjo sugalvoti naujus būdus, kaip gyventi toliau. Tačiau niekas nepakeis tikros scenos. Gyvi spektakliai – tai nuostabus, nepakartojamas ir išskirtinis bendrystės su žiūrovais momentas. Gyvas menininko ir žiūrovo kontaktas yra būtinas, kad įvyktų meno stebuklas.
 
Žmonėms pradeda trūkti kultūros. Tai taip pat teigiamas ženklas. Manau, kad vėl atvėrus kultūros renginių salių duris, visuomenės susidomėjimas bus kitoks, nes ji bus supratusi, kokia yra gyvybiškai svarbi kultūra, ir kad menininkai yra labai svarbūs kolektyvinei laisvei ir savirealizacijai. Taigi, tikėkimės, kad žmonės su dar didesniu entuziazmu lankysis renginiuose.
 
Ši krizė sudėtinga visų amžiaus grupių menininkams. Tačiau dramatiškiausias pasekmes patiria jaunimas. Šiuo metu konservatorijoje dirbu su studentais – būsimais aktoriais – net nematydama jų veidų. Jiems labai sunku, jie apimti nevilties. Tik baigusiems studijas šiuo metu neįmanoma rasti darbą. Jie taip pat neturi prieigos prie profesinių tinklų. Pasibaigus krizei jaunimui prireiks didelio palaikymo.
 
Nors šis sąstingis paveikė visų kartų menininkus. Nes kuo didesnė mūsų patirtis, tuo didesnis noras būti scenoje. Vyriausieji baiminasi, kad jie bus pamiršti, kad ši pertrauka – tai jų karjeros pabaiga.
 
Kiekvienas mūsų kiek galėdamas bandome išlikti. Vieni pasidavė ir nebeturi įkvėpimo. Kiti, priešingai, pajuto energijos antplūdį ir bando daryti viską bet kokia kaina. Jų raiškos erdve tapo socialinė žiniasklaida ir naujos technologijos. Dar kiti, tokie kaip aš, išgyvename nuotaikų kaitą: vieną dieną esame pilni energijos, o kitą – jaučiame tuštumą.

Hélène Theunissen