Į Graikiją imigravęs albanas Almir Hoxhaj dabar kalba ne tik savo gimtąja albanų, bet ir graikų kalba. Po daugiau kaip 30-ies Graikijoje praleistų metų jis jaučiasi šalies piliečiu, tačiau prisitaikyti prie Graikijos visuomenės, kurioje žodis „albanas“ vartojamas kaip įžeidimas, lengva nebuvo. Tai jo asmeninė istorija.

Gimiau mažame Avlono apskrities kaimelyje, kur gyvenau iki 12 metų. Mano šeima persikraustė į Tiraną, o aš 1997 m. priėmiau sudėtingą sprendimą šviesesnės ateities ieškoti Graikijoje. Tuo metu, atsidarius sienoms, albanams buvo įprasta ieškoti saugios užuovėjos Graikijoje, nes tariamai kirsti sausumos sienas tapo paprasčiau. Pėsčiomis sieną kirtau aštuoniolika kartų. Jūros bijojau. Prisimenu paskutinę savo penkių dienų kelionę į Veriją. Nors ir lijo be perstojo, buvau siaubingai ištroškęs. Kai galiausiai rankoje laikiau sklidiną stiklinę vandens, troškuliui numalšinti jos neužteko. Taip prasidėjo mano gyvenimas Graikijoje – su sklidina stikline vandens rankoje.

Pirmą kartą šioje šalyje apsilankiau būdamas 15, kai pirmą kartą slapta sieną kirtau su draugais. Mums net nešovė į galvą, kad darėme kažką neteisėto. Jei būčiau galėjęs į Graikiją nuskristi, būčiau taip ir padaręs. Ši šalis, jos kalba, mitologija ir istorija mane itin žavėjo. Vasarą sunkiai dirbau bandydamas padėti savo šeimai. Kol galutinai įsikūriau Graikijoje, susidūriau su daugybe problemų: teisiniu netikrumu, rasizmu ir sudėtinga integracija. Aiškiai prisimenu vieną incidentą pačioje pradžioje. Man būnant šalyje neteisėtai, be draudimo, nemokant kalbos, nulūžo dantis. Vienintelė išeitis – jį išsitraukti pačiam, prieš veidrodį, su darbinėmis replėmis. Burna buvo pilna kraujo.

Prisitaikyti prie graikų visuomenės nebuvo paprasta. Kaip pirmosios kartos imigrantas jaučiausi lyg ateivis, lyg mano burna nuolat būtų pasruvusi krauju. Ten buvau neteisėtai. Bijojau išeiti į pasivaikščioti ar išgerti kavos. Visur akis badė pats įvairiausias rasizmas. Tėvai gąsdindavo vaikus, kad jei jie nenurims, ateis albanas ir juos suės. Manęs neįleisdavo į kavines, klubus ir kitas vietas. Kai pirmą kartą ten apsilankiau, ant kai kurių iš jų durų net buvo ženklas, kad albanai neįleidžiami. Jie mus laikė nešvariais, nes mes kitos religijos. Dabar graikų ir albanų santykiai pagerėjo, nors stereotipai niekur nedingo. Žodis „albanas“ Graikijoje vartojamas kaip įžeidimas. Rasizmo buvo, rasizmo yra, bet dabar jis tapo nuosaikesnis. Laikai pasikeitė. Tačiau rasizmas niekur neišgaravo, jį didina finansiniai sunkumai ir išsilavinimo stoka.

Išankstinės nuostatos ir diskriminacija yra giliai įsišaknijusios ir neretai skatina kraštutinių politinių ir socialinių modelių formavimąsi, kurie plečiasi ir pasiekia net Europos Parlamentą. Liūdna, kad taip yra. Nors padėtis pagerėjo, problema dar neišspręsta. Tačiau yra vilties jaunesnėms kartoms. Mūsų vaikai turės geresnių galimybių tapti savais. Tą galiu pasakyti apie savo dvylikametę dukrą.

Šiandien, dirbdamas statybos rangovu, prisimenu savo prieštaringus jausmus: kaip sunku buvo prisitaikyti ir kaip kasdien jaučiausi svetimas. Tačiau dėl šių sunkumų geriau suprantu gyvenimą ir integracijos svarbą.

Albanija visada liks mano gimtinė. Aiškiai prisimenu komunistų režimo metus. Tai buvo paranojos, baimės, nesaugumo ir didžiulio skurdo laikai. Režimo žlugimas atnešė ne tik palengvėjimą, bet ir naujų problemų, pavyzdžiui, nedarbą ir nusikalstamumą. Dėl šios patirties tapau tuo, kas esu, ji išmokė vertinti stabilumą ir laisvę, kuriuos radau Graikijoje.

Manau, kad su Graikija mane sieja tvirtas ryšys. Nors mano širdis mano kaimelyje Albanijoje, mano gyvenimas – čia. Graikiškai kalbu ne prasčiau nei albaniškai. Dėl savo patirties, problemų ir laimėjimų jaučiuosi šios šalies piliečiu. Tikiuosi, kad laikui bėgant graikai priims mus kaip savus ir pripažins mūsų indėlį į visuomenę.

Migracija – ne tik iššūkių, bet ir galimybių pilnas išbandymas. Aš, kaip albanas imigrantas Graikijoje, niekaip negalėjau jo išvengti. Mano istorijoje nestinga sunkumų, prisitaikymo ir vilties.

Manau, kad ateityje toliau gyvensiu Graikijoje, kur yra mano namai, o Albanija taps, lygiaverte Europos Sąjungos valstybe nare. Dabar ES yra mūsų visų tėvynė.

Almir Hoxhaj – 47 metai. Jis gyvena ir dirba nedideliame Graikijos Peloponeso pusiasalio miestelyje Tripolyje, turi 12 metų dukrą. Jo mėgstamiausias miestas – Berlynas. Almir laisvai kalba ir rašo graikiškai ir išvertė albanų autoriaus Rudi Erebara knygą „Aušros žvaigždžių saga“ į graikų kalbą. 2017 m. ši knyga pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją. Joje pasakojama XX a. Albanijos žmonių tragediją. Nors veiksmas vyksta praėjusiame šimtmetyje, totalitarizmo, fašizmo ir neracionalizmo temos, deja, yra aktualios ir šiandien, nors jų forma šiuolaikiškesnė.