Parengė Maurizio Mensi ir Michal Pinter

Svarbiausiųjų žaliavų sąrašas turi likti lankstus. Jį reikėtų peržiūrėti kas dvejus metus siekiant neatsilikti nuo technologinės ir strateginės pažangos.

Svarbiausiųjų žaliavų stygiaus Europoje problemą galima spręsti tik imantis ryžtingos, visa apimančios ES strategijos, kuria būtų derinamos investicijos, inovacijos, perdirbimas, tvarumas ir tiekimo saugumas. Europos Komisijos Svarbiausiųjų žaliavų aktas vertintinas palankiai, nes juo sprendžiami visi šie klausimai. Be to, jis padeda išvengti konkurencijos iškreipimo ir bendrosios rinkos susiskaidymo.

Šiuo metu, ES yra priklausoma nuo 75–100 proc. daugelio jai reikalingų žaliavų importo, todėl ji yra pažeidžiama ekonominiu ir strateginiu požiūriu (kaip pavyzdį galima pateikti neseniai Kinijos pradėtą taikyti galio ir germanio eksporto draudimą).

2017–2022 m. smarkiai išaugusią svarbiausiųjų žaliavų paklausą lėmė augantis švarių technologijų (elektros energija varomų automobilių, baterijų, fotovoltinių sistemų) populiarumas, o energetikos sektorius yra pagrindinis ličio (paklausa daugiau nei patrigubėjo), kobalto (išaugo 70 proc.) ir nikelio (išaugo 40 proc.) naudotojas. Šiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad ES ekonominis saugumas priklauso nuo svarbiausiųjų žaliavų pasiūlos, nes grėsmės svarbiausiųjų žaliavų tiekimo grandinėms daro poveikį visai ekonomikai ir bendrajai rinkai.

EESRK mano, kad pirmiausiai reikėtų užtikrinti nuspėjamą ir stabilią teisinę sistemą siekiant pritraukti investicijų ne tik į žaliavų paieškas ir gavybą, bet ir į jų apdorojimą ir perdirbimą (tokiu būdu galima išgauti didelius kiekius vario, ličio, nikelio, kobalto ir kitų brangiųjų mineralų iš panaudotų baterijų, kasybos atliekų ir kt.).

Antra, mums reikia lankstaus svarbiausiųjų žaliavų sąrašo, kurį būtų galima pritaikyti ir atnaujinti kas dvejus metus. Taip yra todėl, kad be medžiagų, kurios siūlomame teisės akte nurodytos kaip strateginės ar ypatingos svarbos, yra ir kitų medžiagų, kurios šiuo metu nėra itin svarbios, tačiau gali tokios tapti vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu. Be to, reikėtų sektorių lygiu įvertinti įvairių medžiagų strateginę svarbą, siekiant atspindėti paklausą įvairiose pramonės srityse.

Trečia, turime užsitikrinti plačią visuomenės paramą. Plečiantis gavybos, apdorojimo ir perdirbimo pramonei bus kuriamos naujos darbo vietos ir daroma ekonominė pažanga. ES žaliavų sektoriuje tiesiogiai sukuriama apie 350 000 darbo vietų, o daugiau kaip 30 mln. darbo vietų gamybos sektoriuje priklauso nuo prieigos prie mineralinių žaliavų. Tačiau visuomenės pritarimo negalima laikyti savaime suprantamu. Norint užtikrinti tvarų ES žaliavų ir pažangiųjų medžiagų tiekimą, iki 2030 m. reikės sukurti daugiau kaip 1,2 mln. naujų darbo vietų. Itin svarbu remti ne tik valstybių narių akademinės bendruomenės, bet ir žaliavų pramonės ir viešojo administravimo atstovų įgūdžių lavinimą imantis sektoriaus darbuotojams ir valstybės tarnautojams skirtų priemonių.

Dar vienas svarbus elementas – užtikrinti prieigą prie pakankamo patikimos, ne iš iškastinio kuro gaminamos elektros energijos už konkurencingą kainą. EESRK norėtų, kad būtų reformuotas turimas finansavimas, skirtas rinkodaros etapui remti ir veiklos išlaidoms padengti, užuot teikus pirmenybę naujų strateginių projektų MTTP etapui, kaip yra šiuo metu. Tai padėtų ES suderinti užmojų mastą su JAV infliacijos mažinimo akto siekiais.

Taip pat turėtume remti antrinių žaliavų rinkas ir imtis priemonių sukurti puikiai veikiančias rinkas ir sumažinti metalo laužo nuostolius. Iš tiesų, antrinių žaliavų rinkos yra itin svarbios žiedinei ekonomikai ir joms galėtų būti naudingas reguliavimo, ekonominių ar techninių kliūčių pašalinimas įvairiuose vertės grandinės etapuose.

EESRK teigia, kad viešąjį finansavimą reikėtų skirti lengviau, jei gavyba būtų grindžiama preliminariais ekonominiais ir aplinkos tyrimais, kuriuose būtų įvertintas svarbiausiųjų žaliavų gavybos teršiamasis poveikis. Todėl būtina derinti veiksmus su valstybės pagalbos taisyklėmis. Be to, kai kurias ES antimonopolines priemones reikėtų pritaikyti, kad jos padėtų pasiekti šių teisės aktų tikslus, kartu išvengiant nereikalingų konkurencijos iškreipimų bendrojoje rinkoje (pvz., būtų galima lanksčiau taikyti kontrolės sistemą susijungimams, atsižvelgiant ne tik į žaliojo kurso, bet ir į svarbiausiais žaliavas reglamentuojančių teisės aktų tikslus).

Galiausiai mums reikia veiksmingų prekybos apsaugos priemonių siekiant apsaugoti Europos investicijas ir užtikrinti, kad pajėgtume konkuruoti su kitais pagrindiniais varžovais. Siekdama įvairinti išorinius svarbiausiųjų žaliavų šaltinius, ES turėtų išnagrinėti partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimų galimybę, be kita ko, su ES šalimis kandidatėmis, finansuoti projektus, kuriais siekiama plėtoti žvalgymo kampanijas atrinktose naujose vietose ir (arba) urbanistinių dykrų kasybos vietose. Tokios partnerystės galėtų priklausyti nuo šalių kandidačių įsipareigojimo greičiau suderinti savo aplinkos politiką su ES teise ir standartais.