Kovo 11 d., koronaviruso krizei prasidėjus Danijoje, mano kolegos ir aš ėmėmės sklandaus mūsų organizacijos narių veiklos sustabdymo. Daug darbuotojų turėjo dirbti iš namų, kitiems teko patirti kupinų įtampos momentų ligoninėse, slaugos namuose ir paslaugų sektoriuje, kuriuose krizės metu darbas vyko toliau. Reikėjo aiškių sprendimų ir glaudaus bendradarbiavimo su kolegomis. 

Esu Europos profesinių sąjungų judėjimo ETUC pirmininko pavaduotoja, todėl teko dirbti su kolegomis iš kitų šalių. Džiaugiuosi, kad kovo 14 d. mes – Danijos vyriausybė ir socialiniai partneriai – sudarėme trišalį susitarimą dėl laikino darbo užmokesčio kompensavimo. Susitarimas skirtas privačių įmonių, kurios dėl COVID-19 krizės patyrė didelių finansinių sunkumų, darbuotojams.

Įmonės pritaikė naują darbo užmokesčio kompensavimo sistemą atsisakydamos buvusios tvarkos ir galėjo darbuotojus laikinai išleisti nemokamų atostogų. Buvo sukurtos paramos sistemos mažoms įmonėms, savarankiškai dirbantiems asmenims ir laisvai samdomiems darbuotojams. Kai kurios susitarimo nuostatos netrukus nustos galioti ir mes šiuo metu tariamės dėl jų pakeitimo, kad darbuotojai ir toliau būtų apsaugoti.

Aš pati dirbau iš namų ir greitai įvaldžiau naujas virtualias priemones. Esant netikrumui dėl ateities šis namuose praleistas laikas galėjo būti labai įtemptas, tačiau galiausiai galėjau visą dėmesį sutelkti į darbą ir daugiau laiko skirti šeimai. Esu įsitikinusi, kad šie pastarieji mėnesiai man ir mano kolegoms leido daugiausia dėmesio skirti mūsų pagrindinei misijai ir padėjo užtikrinti didesnę drausmę posėdžių metu. Man asmeniškai ši patirtis leido sutelkti dėmesį į svarbiausius gyvenimo dalykus.