Viskas nauja – tai pirmoji mano paties patirta pandemija. Internete radau 10 didžiausių istorijoje pandemijų sąrašą ir sužinojau, kad paskutinė iki COVID–19 Europą sukrėtusi pandemija buvo 1920 m. ispaniškasis gripas. Gal ir esu senas, bet ne tiek.

Mano partnerė labai lengvai užsikrečia, nes nėra labai atspari virusams, todėl, jeigu ji ką nors pasigaus, ji gali labai greitai susirgti lėtine obstrukcine plaučių liga. Todėl mes labai nenoriai bendraujame su kitais. Tai – mums abiem nauja patirtis. Ji daugiau ar mažiau savanoriškai izoliuojasi, kad neužsikrėstų. Dabar man tenka daryti tai, ką ji darė anksčiau, pavyzdžiui, pasirūpinti maisto produktais. Iki krizės, jai padėdavau 1 metro atstumu iš paskos stumdamas prekių vežimėlį, kurį ji pripildydavo. Dabar viskas pasikeitė.

Stumti vežimėlį nesunku – tau belieka tik sekti iš paskos ir, kol ji krauna prekes, mąstyti, kaip sukurti geresnį pasaulį. Kadangi dabar man pačiam tenka krauti prekes, ties kiekviena lentyna mindžikuoju nežinodamas, kurią gi prekę pasirinkti. Pirkinių sąraše įrašyta kava, o lentynoje išrikiuota dešimtys skirtingų prekių ženklų, kurie visi atrodo vienodi. Kokio tualetinio popieriaus mums reikia – 1, 2, 3 arba 4 sluoksnių? Mano žmona žino, kokios prekės ji nori ir kur ji yra, todėl užtrunkame vos keletą minučių. Man gi parduotuvės primena labirintą – tik alaus skyriuje nejaučiu jokio streso, o kitur užtrunku valandų valandas, visiškai pasimetęs ką pasirinkti.

Mane nustebino pradinė Nyderlandų gyventojų reakcija į pandemiją. Jie reagavo vieningai ir solidariai. Deja, bet nedidelės susipainiojusių ir šiaip apgailėtinų žmonių grupės apdairumas truko neilgai – per keletą savaičių jų solidarumas išgaravo. Žmonės nustojo laikytis taisyklių, kaltino vyriausybę, kad ši pažeidžia jų pagrindines teises ir riboja jų keturias laisves. Todėl, kad atgautų savo neatimamą teisę linksmintis, jie teikė ieškinius prieš valstybę ir triuškinančiai pralaimėjo.

Gerai, kad gyvename Europoje, kur demokratija ir teisinės valstybės principai yra pakankamai tinkamai užtikrinti (daugelyje valstybių narių), o sveikatos apsaugos sistema – gana gera, palyginti su kitomis pasaulio šalimis. Vertinant, kokį poveikį virusas daro skirtingoms kartoms, akivaizdu, kad jaunimas dėl savo amžiaus nuo jo kenčia labiausiai. Kai tau 19 metų, tau privalu eiti į pasimatymus, tyrinėti savo seksualumą ir atrasti tai, ką vadiname meile. Pandemijos metu net nekalti apsikabinimai yra draudžiami. Visa tai verčia jaunimą jaustis nesaugiai – pasimetusiais dėl nepatenkintų troškimų.

Svarbiausias klausimas – ką daryti su ekonomika. Kai pandemija bus suvaldyta, veiklą pradėti iš naujo, remiantis įprastinės veiklos principu? O gal pasinaudoti galimybe ir pereiti nuo kanibalistinių monopolistų dominuojamos sistemos prie įtraukaus modelio su tvariomis, nedidelio masto iniciatyvomis taikaus sambūvio sąlygomis ir patikimu stambiu verslu? Kokią kryptį pasirinksime – tęsime įprastą veiklą, ar keisime savo nevykėlišką elgseną – nuo to priklausys mūsų ateitis ir tai nulems, ar išliksime, ar išmirsime nugrimzdami į savidestrukcijos bedugnę.

Linkiu jums gražaus laiko medituojant, apmąstant, o kai kuriems – atgailos.