Sandra Parthie

Sutrikdymas, pertvarka, transformacija, struktūriniai pokyčiai – tikrai gyvename „įdomiais laikais“. Šiandien europiečiai vienu metu susiduria su keliomis megatendencijomis: klimato kaita ir poreikiu mažinti savo ekonomikos priklausomybę nuo iškastinio kuro, skaitmeninimu ir poreikiu iš naujo apsvarstyti darbo vietos organizavimą, deglobalizacija ir poreikiu išlikti ekonomiškai svarbiems.

Pramonės sektoriuje, konkurencija tampa vis aršesnė ir globalesnė. Jau kurį laiką europiečiai yra įpratę būti laikomi pasaulinio masto taisyklių formuotojais, pirmaujančiais technologijų srityje ir gaunančiais naudą iš vis didėjančios socialinės ir ekonominės gerovės. Tačiau dabar visiems šiems „savaime suprantamiems dalykams“ kyla grėsmė. Europai iškilęs pavojus tapti nereikalinga trečiąja veikėja naujoje pasaulinėje sąrangoje, kurioje dominuos Kinija ir JAV.

Kai kas gali paklausti: „Na ir kas?“. Štai kodėl tai labai svarbu – Europai trūksta gamtos išteklių, o ištisus šimtmečius ekonomikos klestėjimas ir socialinė gerovė buvo grindžiami tarptautine prekyba bei galimybe naudotis ištekliais – nuo sidabro iki prieskonių, naftos ir dujų. Europa dažnai dominavo savo prekybos partnerių atžvilgiu ir formavo savo interesus atitinkančias prekybos taisykles ir normas. Ji sugebėjo tai padaryti, nes turėjo įtaką rinkoje, buvo konkurencinga ir inovatyvi.

Dabar situacija keičiasi. Nors ES siekia užbaigti savo bendrosios rinkos kūrimą, vis dar išlieka daug vidinių kliūčių, o procesą apsunkina nacionaliniai interesai. Ir kol valstybės narės ginčijasi dėl reguliavimo aspektų, bendra ES įtaka rinkoje mažėja, ypač lyginant su Azijos šalimis. Prognozuojama, kad iki 2030 m. ne mažiau kaip 85 proc. ekonomikos augimo vyks už ES ribų. O tai reiškia, kad tai vyks kitose rinkose ir pagal kitų nustatytas taisykles bei normas, kuriose Europos vertybės – nuo socialinės apsaugos iki darbuotojų teisių, socialinio dialogo, darbo ir aplinkos standartų – neatlieka jokio vaidmens. Tai taip pat reiškia, kad Europos įmonėms ir verslininkams tampa vis sunkiau gauti labai reikalingų išteklių. Ne tik dėl to, kad didėja pasaulinė paklausa ir su tuo susijusi konkurencija dėl šių išteklių, bet ir dėl to, jog daugėja protekcionizmo atvejų ir prievartinių ar atsakomųjų veiksmų prieš šalis, įmones ir ekonomiką. Visi šie pokyčiai turi įtakos galimybėms gauti išteklių, pavyzdžiui, retųjų žemių metalų ir žaliavų, reikalingų mūsų gamybos pramonei, kad ji galėtų veikti ir kurti kokybiškas darbo vietas.

Šis klausimas nebus išspręstas raginimu siekti strateginio „savarankiškumo“. Tapdami protekcionistine Europa ir kliaudamiesi vien savo jėgomis atsidursime aklavietėje. Dėl išteklių trūkumo Europa negali būti savarankiška. Ji turi ir toliau kovoti už veikiančią tarptautinės prekybos sistemą.

Tačiau jai reikia strategijos šiai situacijai. Europa turi, kur tik įmanoma, sumažinti savo vienpusę priklausomybę, pakeisti daug išteklių naudojančius vartojimo ir gamybos modelius, didinti savo perdirbimo pajėgumus ir investuoti į ateitį orientuotus sektorius bei juos plėtoti, ypač didelės vertės prekių sektoriuose, kuriuose labai svarbu išlaikyti ES technologinį ir inovacijų potencialą.

Todėl tvarumas ir poveikio klimatui neutralumas pagrįstai tampa mūsų ekonominės veiklos pagrindiniais principais. Pagrindinis veiksnys, darantis įtaką Europos konkurencingumui, yra energija – tai lemia jos gamybos būdas ir kaina. Pastaruoju metu pakilusios energijos kainos atsidūrė darbotvarkės viršuje ir tai sukelia daug sunkumų tiek namų ūkiams, tiek pramonei ir politikams. Be to, praeityje energija ne kartą turėjo nerimą keliančių geopolitinių pasekmių. Energijos tiekimas Europai vis dar labai priklauso nuo išorės gamintojų. Įgyvendinant pokyčius būtų pasiektas teigiamas poveikis mūsų ekonomikai keliais lygmenimis: investicijos į daugiau atsinaujinančiųjų energijos išteklių ir decentralizuotas energijos tiekimas paskatins Europos gamintojus, sumažins išmetamą CO₂ kiekį, sumažins priklausomybę nuo nepastovios kainos iškastinio kuro ir ilgainiui sumažins energijos kainas. Todėl tai yra Europos politikos prioritetas.

Tačiau tuo pat metu ES nėra vienalytė. Todėl gebėjimai prisitaikyti prie šių naujų poreikių ir įveikti trukdžius įvairiuose regionuose ir valstybėse narėse labai skiriasi. Pertvarkai reikalingos investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijas, infrastruktūrą, įmonių pritraukimą, palankias gamybos ir apdirbamosios gamybos sąlygas įmonėms, naujas technologijas ir medžiagas. Taip pat būtina remti priemones, skirtas darbuotojams tuose sektoriuose, kuriuos paveikė struktūriniai pokyčiai, taip pat priemones švietimo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo srityse.

Ne visos valstybės narės yra vienodai pasirengusios patenkinti šiuos poreikius. Be to, pandemija padidino nelygybę tarp valstybių narių, o vyriausybės turi labai skirtingus neatidėliotinų darbų ar prioritetų sąrašus. Tačiau dėl šių skirtumų neturėtų nukentėti politinių lyderių vizija – klimato kaita nelauks kitų rinkimų, lėšos skaitmeninėms ir žaliosioms investicijoms yra prieinamos, o viešojo administravimo institucijų gebėjimų ir gero valdymo gerinimas yra ne stebuklas, o politinės valios klausimas. Piliečiai žino apie vykstančius struktūrinius pokyčius. Norint, kad jie remtų politinius veiksmus šiai problemai spręsti, reikės plataus masto konsultacijų ir komunikacijos, ypač su socialiniais partneriais ir pilietinės visuomenės atstovais.

Sandra Parthie yra Vokietijos ekonomikos instituto Briuselio biuro direktorė. JI priklauso Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Darbdavių grupei ir yra EESRK nuomonės Kaip nustatytos pramonės ekosistemos prisidės prie ES strateginio savarankiškumo ir jos piliečių gerovės? pranešėja.