Janusz Pietkiewicz: visuotinės svarbos paslaugos ir pandemija

Vasarį keičiant kovui, kol buvo atliekami tyrimai ir vyko diskusijos, kaip ir kiekvienais metais su savo draugais bulgarais šventėme linksmąją Martenitsa šventę. Ant riešo užsirišome baltų ir raudonų siūlų raištelius ir buvome apdalyti sėkmę nešančiomis lėlytėmis iš vilnos. Tvyrojo artėjančio pavasario optimizmas. Palinkėjome vieni kitiems sėkmingo paskutinio penkerių metų kadencijos EESRK etapo.

Instinktyviai laikėmės atokiai nuo Azijoje plintančio viruso keliamos grėsmės mūsų tvarkingam gyvenimui ES širdyje. Tiesa, iš Pietų Europos mus jau pasiekdavo ženklai ir rimti perspėjimai, tačiau turėjome Europos institucijų darbą apsaugoti nuo pandemijos. Be to, kaip juokavo mūsų kolegos iš už Dunojaus, blogiausiu atveju visada bus galima pasinaudoti ir naminiu vaistu nuo visų ligų, t. y. Martenitsa rakija. Tenka pripažinti, kad nebuvo paisoma raginimų posėdžių salėse pastatyti dezinfekuojančio skysčio, tačiau mus nuolat tikindavo, kad rizika stebima, todėl mūsų baimės dėl viruso buvo beveik išsklaidytos.

Kovo 11d., trečiadienį, ECO/505 tyrimo grupėje aš vis dar aptarinėjau rekomendacijas dėl tvaraus Europos investicijų plano. Skyriuose parengėme veiksmų planus ir užsisakėme savo būsimas keliones, tačiau jau po savaitės gyvenimas visiškai apmirė. Visiems liepta izoliuotis! Šią situaciją galėčiau metaforiškai palyginti su staigiai stabdomu traukiniu, kuriam iš po riedmenų pasipila žiežirbos.

Niekas nesitikėjo, kad prireiks izoliavimosi priemonių, kurios kiekvieną dieną tik griežtėjo. Izoliavimasis sudrebino mūsų gyvenimo pamatus. Jis praūžė lyg psichologinis cunamis, neįprastas, kaip poetas Ildefonsas Gałczyńskis sakytų „liūdesys, besiskverbiantis per visas mintis“. Nustebome, kad reikia likti namuose, netikėta buvo ir kasdienė baimė. Iškilo klausimų dėl galimybės gauti pagalbos ir būtiniausių produktų, teko iš naujo apgalvoti savo įpročius.

Tikrai nemaniau, kad negrįšiu į Briuselį be birželio mėnesio ir kad dėl sustabdytų skrydžių negalėdamas keliauti lėktuvu, važiuosiu mašina tuščiais greitkeliais. Pamenu, atsispausdinau iš generalinio sekretoriaus el. paštu gautą „leidimą“ keliauti – „COVID laissez-passer“ – jis buvo išduotas 2020 m. gegužės 29 d. keturiomis kalbomis ir papuoštas įspūdingu atspaudu. Jis turėjo garantuoti, kad man nereikės karantinuotis.

Tačiau norėdamas įsitikinti, telefonu kreipiausi į Vokietijos Gesundheitsamt tarnybas tuose regionuose, per kuriuos turėjau keliauti. Birželio 8 d. jau dalyvavau pirmajame Briuselyje surengtame mišriame ECO/510 tyrimo grupės posėdyje, o vėliau ir birželio 10 d. ir 11 d. plenarinėje sesijoje.

Visuomeninėje ir socialinėje žiniasklaidoje jau ėmė plisti komentarai ir įtarimai, esą virusas buvo sukurtas dirbtinai. Gaila, kad kol kas dar nesukurtas šiuolaikinis šedevras, toks kaip 14-ojo amžiaus Džiovanio Bokačo „Dekameronas“ arba 1947 m. Alberto Kamiu romanas „Maras“ – kūriniai, kurie iš tiesų atskleidė žmonių prigimties trūkumus ir žmonijos kovą su liga.

Žvelgdamas į pasaulinę izoliavimosi patirtį ir perspėjimus dėl tolesnio SARS-CoV-2 plitimo, kurį šį kartą lydės sezoninis gripas ir kuris kasmet daugelyje šalių nusineša daug gyvybių – net daugiau nei dabar COVID-19, ėmiau mąstyti apie tikrąją, daug dešimtmečių tiesiog ignoruotą „visuotinės svarbos paslaugų“ reikšmę.

COVID-19 pandemija galiausiai parodė, kokią itin svarbią ir stabilizuojančią funkciją atlieka šių paslaugų teikėjai vietos, regionų ir visos Europos lygmenimis. Socialinėje sferoje pagaliau imta tikėti, kad šios paslaugos atlieka esminį vaidmenį, kuriuo grindžiamas Europos socialinis modelis ir galimai pozityvus ekonomikos atsigavimas remiantis programa „Next Generation EU“ ir Europos žaliojo kurso priemonėmis.

Energijos ir vandens paslaugos, atliekų tvarkymas ir viešasis transportas kilus ekonomikos krizėms užtikrindavo, kad mūsų bendruomenės galėtų toliau gyvuoti, ir teikė saugumą. Vis dėlto, be ankstesnių investicijų į šiuos sektorius negalėtume kasdien atlikti įprastinių veiksmų: ryte nusiprausti duše, išsivirti kavos, laiku nuvažiuoti į darbą ar į ligoninę. Tai taip pat pasakytina apie sveikatos priežiūros problemas, neįgalių asmenų ir pagyvenusių žmonių priežiūrą. Jeigu nebūtų krizės valdymo procedūrų arba visuotinės svarbos paslaugos neturėtų politikų ir visuomenės palaikymo, jos tiesiog nebūtų teikiamos.

Atitinkamai turime įvertinti nepaprastai svarbią švietimo, mokslinių tyrimų sritį ir kultūros bendros sampratos svarbą, ir tik tada skųstis dėl sunkumų, kuriuos patyrėme krizės laikotarpiu.