Manau, kad man pasisekė, nes Paryžiaus olimpiada yra mano devintosios žaidynės, o pirmą kartą olimpiadoje dalyvavau 1992 m. Barselonoje. Keturis kartus stovėjau ant nugalėtojų pakylos. Likusiose penkeriose žaidynėse dalyvavau įvairiais amplua: kaip žiūrovas, Tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos narys ir Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinės rinktinės treneris. Per šiuos dešimtmečius, praleistus olimpinėje aplinkoje, mačiau daugybę pokyčių. Keitėsi ne tik olimpinių žaidynių vieta, bet ir jų specifika. Televizijos transliacijų tobulinimas leido žiūrovams priartėti prie sportininkų – dabar galime matyti net emocijas jų veiduose. Naujų sporto šakų įtraukimas į olimpinių žaidynių programą pritraukė jaunus žiūrovus ir supažindino mus su disciplinomis, apie kurias anksčiau nebuvome girdėję. Kita vertus, saugumo klausimai primena, kad gyvename nenuspėjamame pasaulyje ir neramiais laikais.

Todėl olimpinėse žaidynėse viskas keičiasi. Viskas, išskyrus olimpizmo principus ir dalyvaujančių sportininkų svajones. Šiandienos pasaulyje olimpiniai idealai yra svarbesni nei bet kada anksčiau. Be to, olimpizmas dažnai pralenkia laiką. Įtraukties, įvairovės pripažinimo ir darnaus sambūvio sąvokos olimpinę dvasią kuria jau dešimtmečius – daug ilgiau, nei apie jas pradėta kalbėti visuomenėje. Tačiau kaip sportininkas, kaip olimpietis, žinantis, kokį skausmą sukelia dalyvavimas tokio aukšto lygio sporto varžybose, pirmiausia turiu sutelkti dėmesį į atletus. Daugeliui šių jaunuolių olimpinės žaidynės yra jų egzistavimo tikslas, kuris suteikia prasmę jų gyvenimui ir formuoja jų svajones. Dėl šios priežasties aš asmeniškai olimpinėse žaidynėse matau daug daugiau nei rezultatų suvestines ar reitingus. Aš matau emocijas sportininkų veiduose. Tai džiaugsmas ir nusivylimas, ašaros ir džiugesio šūksniai. Olimpinės žaidynės – tai žmonės, kurie stengiasi pranokti patys save.