Parengė Stefano Palmieri
, EESRK Darbuotojų grupė

E. Letta ir M. Draghi pranešimai didele dalimi sutampa, nors juose atlikta analizė ir siūlomos strategijos labai skiriasi.

Kaip pavyzdį galima pateikti sanglaudos politiką. E. Letta pranešime nurodoma, kad ji atlieka pagrindinį vaidmenį užtikrinant, kad bendrosios rinkos teikiamą naudą pasidalytų visi Sąjungos piliečiai ir regionai. Jame taip pat pabrėžiamas ryšys tarp sanglaudos politikos ir visuotinės svarbos paslaugų, kurios yra būtinos, kad europiečiai galėtų gyventi ir dirbti ten, kur jie pageidauja. M. Draghi pranešime, priešingai, sanglaudos politikos ir socialinių bei teritorinių konkurencingumo aspektų svarba atrodytų sumenkinama. Jame aptariamas Europos konkurencingumas neatsižvelgiant į teritorinius skirtumus, leidžiant suprasti, kad tiesiog padidinus bendrą ES konkurencingumą būtų išspręsti regioniniai klausimai. Be to, neatsižvelgiama į tai, kad daugelyje regionų mažas konkurencingumas ir nepalanki teritorinė padėtis yra dvi to paties medalio pusės.

Abiejuose pranešimuose pripažįstama, kad įprastinės veiklos scenarijus Sąjungai jau nėra tinkama išeitis. Kadangi šiandienos krizės yra neatidėliotinos ir sudėtingos, reikia iš esmės pakeisti Europos politikos formavimą, galbūt net iš dalies pakeičiant Sutartis. Ar tikrai galime aptarti plėtros klausimą neatsižvelgdami į reikiamą didesnę politinę integraciją? Be to, šios permainos turi apimti masto pokytį. Dabartinės daugiametės finansinės programos (DFP) nepakanka, nes jai tenka šiek tiek daugiau nei 1 proc. ES BNP ir ją riboja pasenusi „teisingos grąžos“ logika. Reikia naujo požiūrio sekant „Next Generation EU“ modeliu. Ypatingas problemas reikia spręsti drąsiais sprendimais, be kita ko, sukuriant bendrą saugų turtą, kaip buvo padaryta pandemijos metu.

Būsima 2028–2034 m. DFP parodys, ko iš tikrųjų siekia ES, nes joje nustatomi ateinančių septynerių metų prioritetai. Šiomis aplinkybėmis galima pagrįstai tikėtis atvirų diskusijų apie iššūkius, su kuriais susiduria ES, atsižvelgiant į įvairias tebesitęsiančias krizes, taip pat apie jos pagrindinius tikslus ir bendras Europos gėrybes, kurių ji siekia suteikti savo piliečiams.

Svarstant reguliavimo reformą, kaip rekomenduojama abiejuose pranešimuose, svarbu nepamiršti, kad ES yra pažangiausia socialinė rinkos ekonomika pasaulyje. Jos aukšti ekonominiai, socialiniai ir aplinkos apsaugos standartai yra esminiai šio modelio sėkmės elementai, o ne kliūtys. Todėl ES ir JAV ar Kinijos teisės aktų palyginti iš esmės neįmanoma. Dedant pastangas supaprastinti ES taisykles, bet kokiu atveju ir toliau reikia apsaugoti darbo sąlygas, užtikrinti darbuotojų saugą, apsaugoti vartotojų teises, socialinę ir ekonominę sanglaudą ir tvarų augimą.

Nors ir pavėluotai, vis dėlto Europa suprato, kad nebepakanka būti didele rinka. Norėdama judėti į priekį, ji turi siekti didesnės vienybės, įskaitant didesnę politinę integraciją ir tikrai vieningą ekonomikos, pramonės, prekybos, užsienio reikalų ir gynybos politiką. Artimiausi mėnesiai nulems Europos ateitį.