European Economic
and Social Committee
Milijardų vertės išdavystė: COP29 nesugebėjo užtikrinti su klimato kaita susijusio teisingumo
Jaunoji klimato ir žmogaus teisių aktyvistė ir viena iš Belgijos organizacijos „Jaunimas už klimatą“ steigėjų Adélaïde Charlier išvardija visus klaidingus susitarimo dėl klimato kaitos sprendimus, dėl kurių derėtasi neseniai Azerbaidžano sostinėje Baku vykusioje COP 29. Daugeliui COP 29 tapo pasitikėjimo praradimo ir klimato nelygybės simboliu, o pažeidžiamos tautos ir pilietinė visuomenė liko skaudžiai nusivylusios.
Po neseniai Baku įvykusios COP 29 klimato kaitos konferencijos pasaulyje atsirado takoskyra, o pažeidžiamos tautos ir pilietinė visuomenė išreiškė didelį nepasitenkinimą ir tai laiko pasitikėjimo išdavyste. Nors buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį įsipareigojama kasmet skirti 300 mlrd. JAV dolerių siekiant padėti besivystančioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos iki 2035 m., jis visiškai neatitinka neatidėliotinų didžiausią klimato krizės poveikį patiriančių šalių poreikių.
„Geriau jokio susitarimo nei blogas susitarimas“
Iniciatyvos dėl sutarties dėl iškastinio kuro neplatinimo pasaulinio dalyvavimo direktorius Harjeet Singh, likus 24 valandoms iki galutinio susitarimo priėmimo, davė toną: „geriau jokio susitarimo nei blogas susitarimas“. Jo kalboje atsispindėjo didėjanti įtampa tarp poveikį patiriančių šalių, pilietinės visuomenės ir turtingesnių valstybių. Sekmadienį konferencijoje vyravo slogi realybė – pasiektas tik vienas finansinis tikslas: įsipareigota iki 2035 m. skirti 300 mlrd. USD per metus. Šis tikslas yra juokingas, nes jis yra kur kas mažesnis už tą, kurio bendrai reikalavo pažeidžiamos tautos (1,3 trln. JAV dolerių, kad būtų patenkinti jų prisitaikymo prie klimato kaitos, jos švelninimo ir nuostolių bei žalos šalinimo poreikiai).
Šis susitarimas yra susietas su nauju kolektyviniu kiekybiškai įvertintu kovos su klimato kaita finansavimo tikslu (NCQG), kuriuo siekiama finansuoti su klimato kaita susijusią pertvarką besivystančiose šalyse. Nors ši suma yra tris kartus didesnė už 2009 m. nustatytą 100 mlrd. JAV dolerių tikslą, kuris buvo pasiektas pavėlavus dvejus metus, t. y. 2022 m., jos dar toli gražu nepakanka. Atsižvelgiant į infliaciją 2009 m. 100mlrd. JAV dolerių įsipareigojimas iki 2035 m. sudarytų 258 mlrd. JAV dolerių, t. y. faktinės pastangos iš tikrųjų padidėtų tik 42 mlrd. JAV dolerių. Pažeidžiamų šalių raginimas buvo aiškus: „Reikia trilijonų, o ne milijardų“.
Siūlomo finansinio tikslo struktūra yra tokia pat nuvilianti kaip ir pati suma. Trūksta konkrečių įsipareigojimų dėl viešojo finansavimo mechanizmų, pavyzdžiui, dotacijų ar subsidijų, kurių itin reikia globaliųjų Pietų šalims.
Be to, nenumatyti tarpiniai tikslai, kuriais būtų siekiama tinkamai finansuoti poveikio švelninimą, prisitaikymą prie klimato kaitos ir nuostolių bei žalos šalinimą. Tai, kad nepakankamai dėmesio skiriama prisitaikymui prie klimato kaitos, ir neproporcingai didelis dėmesys skiriamas klimato kaitos švelninimui, kurį pirmiausia finansuoja daugiašaliai plėtros bankai ir privatusis sektorius, rodo, kad vis dar nepasimokyta iš 2009 m., kai prisitaikymui buvo skiriama pernelyg mažai lėšų, be to, trūksta atskaitomybės ir specialaus finansavimo nuostoliams ir žalai atlyginti.
Be to, nors užsimenama apie nuostolius ir žalą, jie yra tik blankiai ir paviršutiniškai paminėti, o ne prasmingai įtraukti į susitarimą. Pagal šią sistemą taip pat sudaromos sąlygos labai pasikliauti privačiojo sektoriaus finansavimu, įskaitant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, taip pat mažesnės rizikos privačioms investicijoms, remiamoms viešosiomis lėšomis, ir visiškai privačioms investicijoms, kurios aktyviai skatinamos.
Istorinės atsakomybės nepaisymas
Be nepakankamo finansavimo, susitarimas atskleidė gilumines klimato diplomatijos spragas. Turtingesnės šalys nepaisė diferencijuotos atsakomybės ir dalį finansinės naštos perkėlė pažeidžiamoms šalims, kurios jau ir taip patiria didžiausią klimato poveikį. Tokios šalys kaip Indija, Kuba, Bolivija ir Nigerija išreiškė savo nepasitenkinimą, apkaltindamos turtingas šalis nesumokėjus už anksčiau išmestą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Dėl tokio nepaisymo subyrėjo pasitikėjimas, o įtampa pasiekė precedento neturintį lygį per visą COP derybų istoriją. Dabartinis įsipareigojimas skirti 300 mlrd. JAV dolerių nublanksta prieš 1 trilijono JAV dolerių sumą, kuri, JT ekspertų skaičiavimais, būtų minimali investicija, kurios reikia besivystančioms šalims (išskyrus Kiniją) iki 2035 m.
Blogas susitarimas patiriant spaudimą
Skurdžiausios ir pažeidžiamiausios pasaulio valstybės, įskaitant 45 mažiausiai išsivysčiusias šalis ir 40 mažų salų valstybių esant didžiuliam politiniam spaudimui galiausiai pritarė susitarimui. Baiminimasis, kad nebus sudarytas joks susitarimas, ypač turint omenyje, kad ateityje D. Trumpo prezidentavimas gali kelti grėsmę pažangai klimato kaitos srityje, privertė jos nusileisti. Daugeliui tai buvo sunkus kompromisas: sutikti su nepakankamu finansavimu, kad būtų užtikrinta neatidėliotina pagalba.
Vėlavimo kaina
Šis „blogas susitarimas“ – tai ne tik smūgis diplomatiniams santykiams; jis tai turės pražūtingų pasekmių milijonams gyvybių. Pažeidžiamos šalys jau pasiekė savo galimybių ribas kovodamas su ekstremaliomis oro sąlygomis, kylančiu jūros lygiu ir išteklių stygiumi. Turtingesnių šalių vyriausybės turi pripažinti, kad investicijos į klimato kaitos veiksmus dabar kainuos kur kas mažiau nei laukimas, kol katastrofiškai padidės sąskaita, kurią gamta mus privers apmokėti.
COP29 rezultatai primena: klimato krizei įveikti reikia drąsių, skubių veiksmų ir teisingumo labiausiai nukentėjusiems. Neprisiimdami pokyčius skatinančių įsipareigojimų, kasmet didiname atotrūkį tarp globaliosios Šiaurės ir globaliųjų Pietų, pakenkdami pačiai pasaulinio bendradarbiavimo klimato srityje esmei.
Artėjant COP 30, akivaizdu, kad kova už klimato teisingumą toli gražu nebaigta.
Adélaïde Charlier yra 23 metų Europos kovos su klimato kaita aktyvistė, geriausiai žinoma kaip viena iš organizacijos „Jaunimas už klimatą“ steigėjų, o šiuo metu ji yra organizacijos „Bridge“ (susiejančios jaunimo ir klimato politiką) įkūrėja. Ji taip pat yra 2024 m. „Forbes“ 30 iki 30 metų kandidatė.