EESRK info

Jaunoji klimato ir žmogaus teisių aktyvistė ir viena iš Belgijos organizacijos „Jaunimas už klimatą“ steigėjų Adélaïde Charlier išvardija visus klaidingus susitarimo dėl klimato kaitos sprendimus, dėl kurių derėtasi neseniai Azerbaidžano sostinėje Baku vykusioje COP 29. Daugeliui COP 29 tapo pasitikėjimo praradimo ir klimato nelygybės simboliu, o pažeidžiamos tautos ir pilietinė visuomenė liko skaudžiai nusivylusios.

Po neseniai Baku įvykusios COP 29 klimato kaitos konferencijos pasaulyje atsirado takoskyra, o pažeidžiamos tautos ir pilietinė visuomenė išreiškė didelį nepasitenkinimą ir tai laiko pasitikėjimo išdavyste. Nors buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį įsipareigojama kasmet skirti 300 mlrd. JAV dolerių siekiant padėti besivystančioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos iki 2035 m., jis visiškai neatitinka neatidėliotinų didžiausią klimato krizės poveikį patiriančių šalių poreikių.

„Geriau jokio susitarimo nei blogas susitarimas“

Iniciatyvos dėl sutarties dėl iškastinio kuro neplatinimo pasaulinio dalyvavimo direktorius Harjeet Singh, likus 24 valandoms iki galutinio susitarimo priėmimo, davė toną: „geriau jokio susitarimo nei blogas susitarimas“. Jo kalboje atsispindėjo didėjanti įtampa tarp poveikį patiriančių šalių, pilietinės visuomenės ir turtingesnių valstybių. Sekmadienį konferencijoje vyravo slogi realybė – pasiektas tik vienas finansinis tikslas: įsipareigota iki 2035 m. skirti 300 mlrd. USD per metus. Šis tikslas yra juokingas, nes jis yra kur kas mažesnis už tą, kurio bendrai reikalavo pažeidžiamos tautos (1,3 trln. JAV dolerių, kad būtų patenkinti jų prisitaikymo prie klimato kaitos, jos švelninimo ir nuostolių bei žalos šalinimo poreikiai).

Šis susitarimas yra susietas su nauju kolektyviniu kiekybiškai įvertintu kovos su klimato kaita finansavimo tikslu (NCQG), kuriuo siekiama finansuoti su klimato kaita susijusią pertvarką besivystančiose šalyse. Nors ši suma yra tris kartus didesnė už 2009 m. nustatytą 100 mlrd. JAV dolerių tikslą, kuris buvo pasiektas pavėlavus dvejus metus, t. y. 2022 m., jos dar toli gražu nepakanka. Atsižvelgiant į infliaciją 2009 m. 100mlrd. JAV dolerių įsipareigojimas iki 2035 m. sudarytų 258 mlrd. JAV dolerių, t. y. faktinės pastangos iš tikrųjų padidėtų tik 42 mlrd. JAV dolerių. Pažeidžiamų šalių raginimas buvo aiškus: „Reikia trilijonų, o ne milijardų“.

Siūlomo finansinio tikslo struktūra yra tokia pat nuvilianti kaip ir pati suma. Trūksta konkrečių įsipareigojimų dėl viešojo finansavimo mechanizmų, pavyzdžiui, dotacijų ar subsidijų, kurių itin reikia globaliųjų Pietų šalims.

Be to, nenumatyti tarpiniai tikslai, kuriais būtų siekiama tinkamai finansuoti poveikio švelninimą, prisitaikymą prie klimato kaitos ir nuostolių bei žalos šalinimą. Tai, kad nepakankamai dėmesio skiriama prisitaikymui prie klimato kaitos, ir neproporcingai didelis dėmesys skiriamas klimato kaitos švelninimui, kurį pirmiausia finansuoja daugiašaliai plėtros bankai ir privatusis sektorius, rodo, kad vis dar nepasimokyta iš 2009 m., kai prisitaikymui buvo skiriama pernelyg mažai lėšų, be to, trūksta atskaitomybės ir specialaus finansavimo nuostoliams ir žalai atlyginti.

Be to, nors užsimenama apie nuostolius ir žalą, jie yra tik blankiai ir paviršutiniškai paminėti, o ne prasmingai įtraukti į susitarimą. Pagal šią sistemą taip pat sudaromos sąlygos labai pasikliauti privačiojo sektoriaus finansavimu, įskaitant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, taip pat mažesnės rizikos privačioms investicijoms, remiamoms viešosiomis lėšomis, ir visiškai privačioms investicijoms, kurios aktyviai skatinamos.

Istorinės atsakomybės nepaisymas

Be nepakankamo finansavimo, susitarimas atskleidė gilumines klimato diplomatijos spragas. Turtingesnės šalys nepaisė diferencijuotos atsakomybės ir dalį finansinės naštos perkėlė pažeidžiamoms šalims, kurios jau ir taip patiria didžiausią klimato poveikį. Tokios šalys kaip Indija, Kuba, Bolivija ir Nigerija išreiškė savo nepasitenkinimą, apkaltindamos turtingas šalis nesumokėjus už anksčiau išmestą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Dėl tokio nepaisymo subyrėjo pasitikėjimas, o įtampa pasiekė precedento neturintį lygį per visą COP derybų istoriją. Dabartinis įsipareigojimas skirti 300 mlrd. JAV dolerių nublanksta prieš 1 trilijono JAV dolerių sumą, kuri, JT ekspertų skaičiavimais, būtų minimali investicija, kurios reikia besivystančioms šalims (išskyrus Kiniją) iki 2035 m.

Blogas susitarimas patiriant spaudimą

Skurdžiausios ir pažeidžiamiausios pasaulio valstybės, įskaitant 45 mažiausiai išsivysčiusias šalis ir 40 mažų salų valstybių esant didžiuliam politiniam spaudimui galiausiai pritarė susitarimui. Baiminimasis, kad nebus sudarytas joks susitarimas, ypač turint omenyje, kad ateityje D. Trumpo prezidentavimas gali kelti grėsmę pažangai klimato kaitos srityje, privertė jos nusileisti. Daugeliui tai buvo sunkus kompromisas: sutikti su nepakankamu finansavimu, kad būtų užtikrinta neatidėliotina pagalba.

Vėlavimo kaina

Šis „blogas susitarimas“ – tai ne tik smūgis diplomatiniams santykiams; jis tai turės pražūtingų pasekmių milijonams gyvybių. Pažeidžiamos šalys jau pasiekė savo galimybių ribas kovodamas su ekstremaliomis oro sąlygomis, kylančiu jūros lygiu ir išteklių stygiumi. Turtingesnių šalių vyriausybės turi pripažinti, kad investicijos į klimato kaitos veiksmus dabar kainuos kur kas mažiau nei laukimas, kol katastrofiškai padidės sąskaita, kurią gamta mus privers apmokėti.

COP29 rezultatai primena: klimato krizei įveikti reikia drąsių, skubių veiksmų ir teisingumo labiausiai nukentėjusiems. Neprisiimdami pokyčius skatinančių įsipareigojimų, kasmet didiname atotrūkį tarp globaliosios Šiaurės ir globaliųjų Pietų, pakenkdami pačiai pasaulinio bendradarbiavimo klimato srityje esmei.

Artėjant COP 30, akivaizdu, kad kova už klimato teisingumą toli gražu nebaigta.

Adélaïde Charlier yra 23 metų Europos kovos su klimato kaita aktyvistė, geriausiai žinoma kaip viena iš organizacijos „Jaunimas už klimatą“ steigėjų, o šiuo metu ji yra organizacijos „Bridge“ (susiejančios jaunimo ir klimato politiką) įkūrėja. Ji taip pat yra 2024 m. „Forbes“ 30 iki 30 metų kandidatė.

„Mes, kaimo moterys, nenorime, kad į mus žvelgtų su gailesčiu ar užuojauta, mes norime būti pripažintos ir vertinamos kaip partnerės siekiant darnaus vystymosi. Mums reikia galimybių ir kokybiškų pagrindinių paslaugų, kad galėtume likti savo vietovėse ir toliau maitinti pasaulį“, – teigia Ekvadoro ūkininkė ir Lotynų Amerikos ir Karibų regiono kaimo moterų tinklo (RedLAC) vykdomoji sekretorė Luz Haro Guanga, kuri neseniai kalbėjo EESRK diskusijoje „Moterys ir trejopa planetos krizė“. Interviu su EESRK info Luz Haro Guanga kalba apie klimato kaitos poveikį Lotynų Amerikoje ir apie tai, kodėl, nepaisant COP 16 nesėkmių, kovojant už tvaresnę ir sveikesnę planetą nėra erdvės ar laiko pesimizmui.

Jūsų organizacija „RedLAC“ dalyvavo Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje COP16. Ar esate nusivylusi konferencijos rezultatais, nes nebuvo pasiektas bendras sutarimas dėl gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos finansavimo? Ar per COP16 buvo pasiekta kokių nors rezultatų?

Luz Haro Guanga: Kaip moteris iš Ekvadoro kaimo, nuo devintojo dešimtmečio kovoju už Ekvadoro kaimo moterų teises. Viena iš pamokų, kurias išmokau per šiuos beveik 40 metų, yra ta, kad socialiniams procesams paskatinti reikia didžiulių pastangų, jie iš karto neduota daug naudos ir, svarbiausia, jiems reikia pastovumo, nuoseklumo ir atkaklumo. Bendras sutarimas dėl gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos finansavimo būtų buvęs puikus laimėjimas, tačiau esu įsitikinusi, kad COP16 kaip smėlio audra užplūdę tūkstančių miesto ir kaimo vyrų ir moterų balsai užkariavo širdis ir protus tų, kurie anksčiau nė neketino remti šių skubių veiksmų klimato srityje.

Mes nepasiekėme savo tikslo, tačiau dabar negalime nuleisti rankų ir turime reikalauti kiekvieno miesto, bendruomenės ir šalies valdžios institucijų, kad jos mus išgirstų ir asmenine, technine ir politine valia priimtų geriausius sprendimus, kad ateityje būtų išvengta žmonių mirčių nuo bado, kurių priežastis – šiandienos neveikimas.

Kokį poveikį klimato kaita daro Lotynų Amerikos čiabuvių ir kaimo moterims?

Norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos faktus iš dokumento, kurį parengė Amerikos valstijų organizacijos (AVO) Amerikos moterų komisija (CIM), remdamasi dialogais su 70 moterų lyderių iš 16 šalių. Dialogų procesas prasidėjo 2024 m. rugsėjo mėn. Dokumentas buvo pristatytas COP16 ir jame išdėstytos kaimo moterų nuomonės.

Padaryta išvada, kad klimato kaita yra reali ir didelį poveikį daranti problema visose šalyse, įskaitant Šiaurės ir Pietų Ameriką. Tačiau išskirti keturi su klimatu susiję reiškiniai:

užsitęsusios sausros. Kai kurios šalys pranešė, kad mėnesių mėnesius beveik nesulaukė kritulių, o kitose pietinėse šalyse sausros tęsėsi ištisus metus;

kylanti temperatūra gerokai viršija įprastą lygį. Aukšta temperatūra kartu su išdžiūvusiu dirvožemiu prisideda prie gausių gaisrų (kai kurie savaiminiai, kai kurie tyčiniai), o padėtį apsunkina sausra, daranti poveikį tiek gyvybei, tiek biologinės įvairovės sistemoms. Pavyzdžiui, per susitikimą Brazilijoje buvo pranešta, kad Piauí valstijoje liepsnojo 300 aktyvių gaisrų;

audros.Paminėta, kad lyja intensyviai ir trumpais pliūpsniais, dažnai kartu su stipriomis vėtromis. Dalyviai iš Centrinės Amerikos, Meksikos, Dominikos Respublikos ir Kolumbijos pakrantės kalbėjo apie uraganų ir tropinių audrų, darančių poveikį jų teritorijoms, intensyvumo ir dažnumo didėjimą;

kritulių kiekio pokyčiai. Lyja, kai mažiausiai to tikimasi, – ši pastaba buvo kartojama visuose susitikimuose, o pietinių šalių ir Andų vietovių atstovai kalbėjo apie netikėtas šalnas, krušą ir sniegą. Apskritai pastebėta, kad kasmet mažėja kritulių kiekis, tačiau buvo teigiama, kad kai lyja, lietus tampa liūtimis, sukeliančiomis potvynius ir gaivalines nelaimes, dėl kurių žūsta žmonės, nukenčia infrastruktūra, keliai ir pasėliai ir taip pat daromas poveikis gyvenimo sąlygoms, daugiausia kaimo vietovėse. Vienas dalyvis šiuos reiškinius apibendrino teigdamas, kad „krituliai kartais baugina“.

Kita vertus, įgyvendinama netvari praktika, dėl kurios eikvojami gamtos ištekliai. Didžiausią susirūpinimą keliančios ir taip pat dažniausiai minimos problemos buvo medienos ruoša arba miškų ir mangrovių naikinimas, tyčiniai miškų gaisrai, netinkamas vandens išteklių tvarkymas, tarša, intensyvios, ekspansinės, vandeniui imlios ir taršios veiklos propagavimas ir perteklinis agrocheminių medžiagų, herbicidų ir pesticidų naudojimas.

Vienas iš išryškėjusių aspektų buvo kai kurių vietos ir nacionalinių vyriausybių neveikimas. Jos nerengė reglamentavimo sistemų, kuriomis būtų siekiama pažaboti destruktyvią veiklą ir skatinti tvarias gamybos strategijas. Kai kuriose šalyse galioja teisės aktai, tačiau dėl korupcijos ar asmeninių politinių interesų valdžios institucijos jų neįgyvendina.

Todėl tarptautiniai lyderiai raginami daryti didesnį spaudimą valstybėms, kad jos laikytųsi pasirašytų biologinės įvairovės ir klimato kaitos susitarimų.

Ar kovos už klimato ir aplinkos apsaugą kryptį vertinate optimistiškai ar pesimistiškai? Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti?

Jei mūsų užmojai nebus dideli, gerų rezultatų nepasieksime. Nors klimato kaita daro mums poveikį ir jis vis didėja, turime toliau kovoti už tai, kad sprendimus priimantys asmenys atsižvelgtų į tuos pagrindinius aspektus, kuriems reikia prioritetinių veiksmų, ne tik finansavimo, bet ir koordinavimo, bendradarbiavimo, mažesnio egoizmo ir politinio ryžto požiūriu.

Aš optimistiškai manau, kad jei toliau primygtinai reikalausime, garsiai kalbėsime ir užsispyrusiai išlaikysime ilgalaikius socialinius procesus, jei sudarysime strateginius aljansus su Pietų ir Šiaurės Amerika ir kitomis pasaulio šalimis, galime daryti poveikį viešajai politikai ir užtikrinti, kad tie, kurie eina įtakingas pareigas arba priima sprendimus, tai darytų būdami įsitikinę, kad reikia nedelsiant kovoti su klimato kaita ir tuo pat metu mažinti veiksmus, kurie skatina jos kenksmingą ir griaunamąjį poveikį mūsų planetai: gaisrus, monokultūros auginimą, nevaržomą insekticidų ir cheminių medžiagų naudojimą, vandens baseinų naikinimą, nevaržomą žvejybą, vandens šaltinių naikinimą, atliekų tvarkymą ir kt.

Pesimizmas susilpnins mūsų balsą ir galiausiai paskatins mus nuleisti rankas ir pasiduoti. Kovoje už tvaresnę ir sveikesnę planetą, nepaisant neigiamų įvykių, nebegalima gaišti laiko, nei palikti erdvės pesimizmui. Tai – gyvybės ar mirties klausimas esamoms ir būsimoms kartoms!

Reikėjo pradėti veikti dar vakar. Tačiau šiandien vis dar galima pradėti keisti požiūrį ir prisiimti įsipareigojimus visų žmonių labui.

Luz Haro Guanga yra ūkininkė iš Ekvadoro ir Lotynų Amerikos ir Karibų regiono kaimo moterų tinklo („RedLAC“) vykdomoji sekretorė, taip pat „RedLAC“ techninio padalinio Ekvadore FUNMUJERURAL-e pirmininkė. „RedLAC“ yra socialinė organizacija, kurią sudaro daugiau kaip 200 kaimo moterų organizacijų iš visos Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono. Ji įsteigta 1990 m. Argentinoje, o jos tikslas – skatinti veiksmingą pilietinį ir politinį kaimo moterų dalyvavimą. Ilgalaikių „RedLAC“ pastangų dėka Amerikos valstijų organizacija (AVO) 2024–2034 m. laikotarpį paskelbė „Amerikos dešimtmečiu už visų moterų, paauglių ir mergaičių teises Šiaurės ir Pietų Amerikos kaimo vietovėse“.

2021 m. Belgijos asociacija Grootouders voor het Klimaat (Močiutės ir seneliai už klimatą) už kampaniją „Mūsų santaupos jų ateičiai“ buvo apdovanota EESRK pilietinės visuomenės premija, kuri tais metais buvo teikiama už veiksmus klimato srityje. Kampanija buvo siekiama paraginti 2,4 mln. Belgijos senelių savo santaupas, kurios tuo metu sudarė apie 910 mlrd. EUR turto, skirti tvaresniems projektams. EESC info su asociacijos Grootouders voor het Klimaat atstovais kalbėjosi apie dabartinę padėtį klimato ir tvarių finansų srityje, asociacijos lūkesčius ir atities planus.

Ar, praėjus trejiems metams, matote apčiuopiamų savo kampanijos rezultatų? Apskritai, kaip vertintumėte dabartinę padėtį Belgijoje klimato ir tvarių finansų srityje: ar pastebėta pažanga, ar padidėjo gyventojų informuotumas šiais svarbiais klausimais?

EESRK premija mums buvo didelis pripažinimas ir parama. Dažnai ją nurodydavome bendraudami su vyriausybe, kitomis paramos organizacijomis ir bendrapiliečiais. Premija mums padėjo užmegzti daugiau ryšių ir toliau plėtoti mūsų kampaniją, tiek bendraujant su seneliais, tiek su jaunesnių kartų atstovais, rengiant prezentacijas, praktinius seminarus ir paskaitų apie tvarius finansus ciklą.

Supratome, kad nors tai delikatus klausimas, Europa deda dideles pastangas teisėkūros srityje (taksonomija, žaliasis kursas, Įmonių informacijos apie tvarumą teikimo direktyva, Direktyva dėl įmonių tvarumo išsamaus patikrinimo ir kt.), kurios skatina įmones ir sektorius imtis vis daugiau iniciatyvų, kuriomis galime remtis ir mes. Tai teikia vilties ir yra labai svarbu, kaip vėl parodė (deja, nuviliantys) Baku vykusios COP rezultatai.

Iš neseniai atlikto tyrimo sužinojome, kad mūsų dirbamas informavimo darbas vis dar yra labai reikalingas. Tik 5–15 proc. investuotojų naudojasi savo teise finansinių institucijų prašyti atsižvelgti į jų tvarius prioritetus. Todėl toliau turime dirbti šia kryptimi.

Ko tikitės iš COP 29? Ar dalyvaujate konferencijoje, jei netiesiogiai, tai bent paremdami 12 metų berniuką Ferre ir jo senelius? Ar manote, kad klimato finansavimas yra esminė problema vykdant teisingą pertvarką?

Šio straipsnio rengimo metu COP 29 buvo tik pasibaigusi. Nuo pat pradžių visapusiškai (finansiškai ir komunikacijos požiūriu) rėmėme 12-metį Ferre, kuris išvyko į Baku su seneliais – Grootouders voor het Klimaat nariais, siekant užtikrinti, kad vaikų balsas būtų girdimas. Todėl norėtume nuoširdžiai padėkoti visoms močiutėms ir seneliams bei valdžios institucijoms, padėjusiems įgyvendinti šią iniciatyvą.

COP 29 turėjo būti klimato finansavimo COP, nes finansavimas iš tiesų yra esminė problema vykdant teisingą pertvarką. Deja, tai, ką pamatėme Baku, yra akivaizdžiai nepakankama. Mūsų žinutė ir toliau yra ta pati: pinigų yra, tad prašome tų, kurie jų turi, pasistengti ir tvariai panaudoti juos mūsų anūkų ateičiai.

Kokie kiti projektai, apie kuriuos norėtumėte pakalbėti, laukia Grootouders voor het Klimaat? Ar numatyta kokių nors naujų projektų?

Toliau optimistiškai žvelgsime į ateitį. Asociacija Grootouders voor het Klimaat 2025 m., kuriais minėsime Paryžiaus susitarimo pasirašymo dešimtmetį, kvies prisijungti kuo daugiau močiučių ir senelių, kurie yra Flandrijos senjorų organizacijų nariai. Šiuo metu labai tam ruošiamės: dešimtys močiučių ir senelių už klimatą yra mokomi su pasitikėjimu dalyvauti diskusijose klimato klausimais, būti pasirengus pasiekti kuo daugiau žmonių ir išklausyti.

Parengėme keletą praktinių seminarų, vienas iš jų bus apie tvarias santaupas ir investicijas. Juose senjorų organizacijų nariai galės dalyvauti nemokamai. Jau žinome, kad seminarų entuziastingai laukiama. 2025 m. lapkričio pabaigoje suorganizuosime didelį uždarymo renginį, kuris – labai tikimės – bus ne pabaiga, o kaip tik didesnių įsipareigojimų ateičiai pradžia.

Hugo Van Dienderen yra vienas asociacijos „Grootouders voor het Klimaat“ steigėjų ir vadovų. Asociacija „Grootouders voor het Klimaat“ įsteigta 2019 m. Tai nepriklausomas vyresnio amžiaus žmonių, daugiausia močiučių ir senelių, judėjimas siekiant ateities kartoms perduoti pasaulį, kuriame įmanoma gyventi.

Nuotraikoje: Ferre ir seneliai COP 29 konferencijoje Baku. Ferre buvo suteikta galimybė pasidalyti savo nuogąstavimais dėl klimato krizės su daugeliu svarbių asmenų.

Ar galime padėti išgelbėti pasaulį tvariai investuodami? Finansų sektoriuje vykstant nepaprastiems pokyčiams aplinkos ir socialinių iššūkių akivaizdoje, Hamburgo universiteto mokslų daktarė Brigitte Bernard-Rau apžvelgia poveikio investicijas – naują galingą investicijų strategiją. Strategija iš esmės keičia tai, kaip mes suvokiame kapitalo ir finansų vaidmenį visuomenėje, ir kvestionuoja tradicinį supratimą, kad investuotojai turi rinktis: siekti pelno ar keisti padėtį.

Parengė Brigitte Bernard-Rau

Pasaulyje, kuriame kyla precedento neturintys aplinkos ir socialiniai iššūkiai, pradedant klimato kaita ir biologinės įvairovės nykimu, baigiant apsirūpinimo maistu saugumu, nelygybe, gerove ir sveikatos priežiūra, finansų sektoriuje vyksta nepaprasti pokyčiai. Poveikio investicijos tapo veiksmingu požiūriu, kvestionuojančiu tradicinį supratimą, kad investuotojai turi rinktis: siekti pelno ar keisti padėtį. Tačiau kas tos poveikio investicijos ir kuo jos skiriasi nuo kitų tvaraus finansavimo formų?

Poveikio investicijų supratimas

Poveikio investicijos iš esmės keičia tai, kaip mes suvokiame kapitalo ir finansų vaidmenį visuomenėje. Kaip apibrėžė Pasaulinis poveikio investicijų tinklas (GIIN), poveikio investicijos yra investavimo strategija, apimanti investicijas siekiant teigiamo, išmatuojamo socialinio poveikio ir poveikio aplinkai kartu su finansine grąža. Tačiau ši iš pažiūros paprasta apibrėžtis neatspindi viso sudėtingo poveikio investicijų transformuojamojo potencialo.

Siekiant visapusiškai suprasti išskirtinį poveikio investicijų į šiuolaikinį finansavimą vaidmenį taikant materialistinį požiūrį būtina nustatyti, kurioje platesnio investavimo metodų spektro vietoje jos yra. Viename spektro gale turime tradicines investicijas, kai karaliauja finansinė grąža ir pelno maksimizavimas, o socialiniai ar aplinkos aspektai sprendimų priėmimo procese neatlieka jokio vaidmens. Žengdami pirmyn šioje terpėje susiduriame su vis sudėtingesniais socialinių ir aplinkosauginio veiksmingumo aspektų įtraukimo metodais, kurie sudaro sąlygas įvairioms tvarioms finansinėms investicijoms. Poveikio investicijos yra galutinė investavimo strategija, skatinanti teigiamus ir permainas lemiančius pokyčius derinant finansinę grąžą su socialiniais ir aplinkos apsaugos tikslais.

Trumpai apie investavimo metodus:

• tradicinėmis investicijomis daugiausia dėmesio skiriama tik finansinei grąžai, neatsižvelgiant į socialinius ir aplinkos veiksnius. Jos jau seniai yra kapitalo rinkų kertinis akmuo;
• ASV integravimas apima ASV (aplinkos, socialinius ir valdymo) veiksnius kaip rizikos rodiklius priimant investicinius sprendimus, tačiau nelaiko jų pagrindiniais investavimo veiksniais;
• tvariu finansavimu ASV aspektai integruojami į sprendimų dėl investicijų priėmimo procesą, o tvarumas laikomas vertės kūrėju. Juo remiamos investicijos, kuriomis sprendžiamos tvarumo problemos ir skatinami teigiami socialiniai ir aplinkos pokyčiai. Jis taip pat apima investicijas į pertvarką, finansuodamas tiek veiklą, kuri jau yra palanki aplinkai (žaliasis finansavimas), tiek pereinamojo laikotarpio veiklą, kol laikui bėgant bus pasiektas aplinką tausojančio veiksmingumo lygis (pereinamojo laikotarpio finansavimas);
• poveikio investicijos reiškia reikšmingą pokytį finansų rinkose, „esminį persiorientavimą į poveikį“ ir atsako į klausimą, ar investicijomis į tvarumą prisidedama prie geresnio pasaulio kūrimo?. Todėl poveikio investicijos tampa sąmoningiausiu požiūriu, kuriuo aktyviai siekiama tiek finansinės grąžos, tiek išmatuojamo teigiamo socialinio poveikio arba poveikio aplinkai, prisiimant vienodus įsipareigojimus.

Dvi poveikio investicijų pusės: į poveikį orientuotos ir poveikį kuriančios

Kalbant apie poveikio investicijas, į poveikį orientuotos ir poveikį kuriančios investicijos iš esmės skiriasi. Ši diferenciacija padeda investuotojams suprasti ne tik kur keliauja jų pinigai, bet ir tai, kaip jie prisideda prie teigiamų pokyčių.

• Į poveikį orientuotomis investicijomis remiamos įmonės, kurios jau pademonstravo, kad taiko teigiamą aplinkos ar socialinę praktiką, ir įrodė, kad yra įsipareigojusios daryti teigiamą poveikį vykdydamos savo veiklą ir siekdamos rezultatų.
• Poveikį kuriančios investicijos aktyviai generuoja naujus socialinių ar aplinkos problemų sprendimus ir dažnai yra fokusuojamos į transformaciją ir sisteminius pokyčius.

Šis teorinis skirtumas yra įkūnijamas realaus pasaulio taikomosiomis programomis įvairiuose sektoriuose.

Švari energija

Pereinant prie švarios energijos, į poveikį orientuotos investicijos gali būti skirtos įsitvirtinusių atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrovių arba elektrinių transporto priemonių gamintojų akcijoms pirkti. Šios įmonės jau prisideda prie aplinkos tvarumo, taikydamos pagrindinius savo verslo modelius. Tuo tarpu poveikį kuriančiomis investicijomis tame pačiame sektoriuje daugiausia būtų galima finansuoti ankstyvojo etapo baterijų technologijų startuolių arba vietos bendruomenių novatoriškiems saulės energijos projektams nepakankamai aptarnaujamose vietovėse, taip kuriant visiškai naujus energetikos problemų sprendimus.

Tvarus žemės ūkis

Dar vienas pavyzdys – tvarus žemės ūkio sektorius. Į poveikį besiorientuojantys investuotojai gali remti įsitvirtinusius ekologiškų maisto produktų gamintojus arba tvaraus ūkininkavimo veiklą, o poveikį kuriantys investuotojai daugiausia dėmesio skirtų naujų regeneracinių žemės ūkio metodų arba revoliucinių ūkininkavimo mieste sprendimų, kurie galėtų pakeisti maisto produktų gamybą, kūrimui.

Socialinis poveikis

Socialinio poveikio srityje į poveikį orientuotomis investicijomis dažnai remiamos įmonės, įgyvendinančios tvirtą įvairovės politiką ir sąžiningą darbo praktiką. Kita vertus, poveikį kuriančiomis investicijomis gali būti finansuojami naujų, įperkamų būstų projektai arba novatoriški švietimo technologijų sprendimai nepakankamai aptarnaujamoms bendruomenėms, aktyviai kuriant naujus būdus siekti socialinės lygybės.

Investavimo procesas: nuo ketinimo iki poveikio

Norint, kad poveikio investicijos būtų sėkmingos, reikia griežto proceso, kuris, siekiant teigiamų socialinių ir aplinkos pokyčių, prasideda nuo aiškių poveikio tikslų nustatymo. Investuotojai turi apibrėžti konkrečius siekiamus rezultatus aplinkos apsaugos ar socialinėje srityje, nustatyti išmatuojamus siekius ir dažnai juos suderinti su nustatytomis sistemomis, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų 17 darnaus vystymosi tikslų pasauliniu rodikliu ir jų 169 Darbotvarkės iki 2030 m. tikslais.

Dėl šio sąmoningumo poveikio investicijos skiriasi nuo kitų tvaraus finansavimo formų. Sąmoningumo vedini į poveikį besiorientuojantys investuotojai turi pradėti išsamaus patikrinimo procesą, kurio metu būtų nuodugniai įvertinti tiek finansiniai rezultatai, tiek gebėjimas pasiekti ir išmatuoti prasmingus socialinius ar aplinkosauginius rezultatus.

Finansinis investicijos vertinimas yra nusistovėjusi praktika, pagrįsta standartizuotais parametrais ir patikimomis metodikomis. Tačiau nefinansinis vertinimas, pavyzdžiui, socialinio poveikio ir poveikio aplinkai vertinimas, tebėra palyginti mažai išplėtotas ir jame trūksta universalių sistemų. Todėl investuotojai turi atlikti ne tik tradicinę finansinę analizę, bet ir įvertinti įmonės įsipareigojimo siekti poveikio mastą. Tai apima vadovybės įsipareigojimo siekti poveikio tikslų, jos gebėjimo veiksmingai įvertinti poveikį ir skaidriai atskleisti rezultatus bei apie juos pranešti vertinimą. Vertinimo procesas dažnai apima konkrečių poveikio parametrų, pritaikytų prie investicijų tikslų, nagrinėjimą, užtikrinant suderinamumą su pripažintomis sistemomis, pavyzdžiui, IRIS+ arba Poveikio valdymo projektu (IMP, 2024).

Be to, siekiant sustiprinti išsamaus patikrinimo procesą, labai svarbu atskirti įmonės poveikį ir investuotojo poveikį. Įmonės poveikis – tiesioginis socialinis poveikis arba poveikis aplinkai, kurį sukelia įmonės veikla ir produktai. Tuo tarpu investuotojo poveikis yra poveikis, kurį investuotojai daro įmonės veiklai ir rezultatams savo investavimo pasirinkimais ir dalyvavimo strategijomis. Norint tiksliai įvertinti bendrą investicijų poveikį ir sukurti veiksmingą poveikio vertinimo praktiką, labai svarbu suprasti šį skirtumą.

Iššūkiai, sudėtingumas ir į ką reikėtų atsižvelgti

Nors poveikio investicijos žada daug, joms kyla didelių kliūčių:

1. poveikio matavimas: nesant standartinių matavimo parametrų, sunku kiekybiškai įvertinti arba palyginti socialinius ir aplinkos apsaugos rezultatus. Skaidrumas ir griežtas poveikio parametrų stebėjimas ir ataskaitų teikimas yra labai svarbūs siekiant užtikrinti nuoseklumą ir atskaitomybę, kad teiginiai apie poveikį būtų pagrįsti faktais;
2. priskyrimo problemos: dėl platesnių sisteminių pokyčių sunku izoliuoti konkrečių investicijų poveikį ir jį priskirti konkrečiai investicijai. Nustatyti, kiek pastebėto pokyčio galima tiesiogiai priskirti konkrečiai investicijai, tebėra vienas iš tebesitęsiančių sunkumų investuojant į poveikį. Pavyzdžiui, 3 DVT „Gera sveikata ir gerovė“ patobulinimas gali būti įvairių investicijų į sveikatos priežiūros įstaigas, švietimą ir infrastruktūrą derinio, o ne vienos tikslinės investicijos rezultatas. Būtina parengti tokias metodikas kaip priešingos padėties analizė ir kontrolinių grupių palyginimas, tačiau jos gali pareikalauti daug išteklių ir būti ne visada įgyvendinamos, ypač mažesnių projektų atveju arba besivystančiose rinkose;
3. socialinis manipuliavimas: perdėti arba melagingi įmonių ar fondų teiginiai apie jų socialinį poveikį arba poveikį aplinkai mažina pasitikėjimą šiuo sektoriumi. Siekiant išlaikyti pasitikėjimą ir sąžiningumą visoje poveikio investicijų srityje, itin svarbu teikti skaidrias ataskaitas ir patikrintus teiginius apie poveikį (ITF). Aiškūs poveikio matavimo standartai ir patikimi tikrinimo metodai, taip pat trečiųjų šalių atliekamas auditas ir nepriklausomas sertifikavimas yra labai svarbūs siekiant išlaikyti patikimumą.

Poveikio investicijų transformuojamojo potencialo išlaisvinimas

Poveikio investicijos yra esminės pasaulio finansų pertvarkos priešakyje, o tai yra kur kas daugiau nei tiesiog dar viena investavimo strategija. Poveikio investicijomis iš esmės peržvelgiamas finansų vaidmuo visuomenėje. Jomis kvestionuojamas tradicinis įsitikinimas, kad finansinė grąža ir teigiamas socialinis poveikis bei poveikis aplinkai turi egzistuoti atskirose srityse.

Poveikio investicijų raida parodė, kad investuotojai vienu metu gali siekti pelningos grąžos ir kartu prisidėti prie prasmingų socialinių ir aplinkos pokyčių. Integruojant tikslą su pelnu, poveikio investicijos formuoja įtikinamą požiūrį į finansų sistemą, kuri tarnauja ir žmonėms, ir planetai.

Brigitte Bernard-Rau yra Hamburgo universiteto podoktorantūros studijų tyrėja ir Verslo, ekonomikos ir socialinių mokslų mokyklos mokslo darbuotoja. Jos moksliniuose tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama ASV reitingams ir reitingų agentūroms, tvariam finansavimui, socialiai atsakingam investavimui, poveikio investicijoms ir įmonių socialinei atsakomybei. Brigitte Bernard-Rau neseniai publikavo Sustainability Stories: The Power of Narratives to Understand Global Challenges (Springer Nature, 2024). Knygoje pateikiama daugiau kaip 30 įkvepiančių istorijų iš viso pasaulio. Jų autoriai kalba apie įvairius dalyvavimo kuriant bendrąsias gėrybes būdus ir daromas permainas bendruomenėse, profesinėje praktikoje ir žmonių gyvenime.

Lietuvoje visiškai neseniai įsteigtos klimato naujienų agentūros „Klimato reporteriai“ tikslas – pasipriešinti informavimo klimato klausimais sukeltam nuovargiui ir siekti, kad klimato kaitos tema vėl taptų redaktorių darbotvarkės prioritetu. Klimato reporteriai siekia per komunikaciją ir aktyvią veiklą klimato srityje informuoti žmones apie klimato kaitą ir suteikti Motinai žemei balsą vykstant ekologinei krizei ir tai yra puikus piliečių žurnalistikos pavyzdys.

Parengė Rūta Trainytė

Šiais metais Lietuvoje pradėjo veikti klimato naujienų agentūra „Klimato reporteriai“. Tai – nevyriausybinių organizacijų (NVO) vykdoma iniciatyva ir piliečių žurnalistikos pavyzdys. Naujienų agentūros tikslas – padėti žurnalistams rengti reportažus apie įvairius ekologinės krizės aspektus. Šiuo tikslu agentūros komanda rengia tekstus ir perduoda juos redakcijoms.

Agentūrai dirba aktyvistų bendruomenė. Tekstus rašo žurnalistai, viešųjų ryšių specialistai, NVO atstovai, aktyvistai ir mokslininkai – trumpai tariant, žmonės, kuriems rūpi tai, kas vyksta, ir kurie nori socialinių pokyčių. Jie taip pat priklauso agentūros „Klimato reporteriai“ valdybai. Valdyba užtikrina, kad naujoji iniciatyva būtų patikima.

Komunikacija klimato reporteriams nėra naujas dalykas, jie yra sukaupę daug patirties viešųjų ryšių, redakcinio darbo ir interneto portalų kūrimo bei priežiūros srityse. Klimato problemos mums taip pat gerai žinomos. Būtent taip ir gimė ši idėja. Darome tai, ką geriausiai išmanome ir tai susiejame su aktyvia veikla klimato srityje. Šios ekologinės krizės akivaizdoje suteikiame balsą Motinai žemei.

Žinoma, palaikome ryšius su žurnalistais. Redakcijose vyrauja nuomonė, kad visuomenės nedomina klimato naujienos ir jos nesurinks daug spustelėjimų. Vengiama skelbti straipsnius su antraštėmis, kuriose vartojami terminai „klimato kaita“ arba „klimato krizė“. Ką reiškia toks klimato krizės neigimas? Ar taip bandoma apsaugoti visuomenę nuo blogų naujienų ir baimės?

O gal ne viskas taip ir blogai. Nėra lengva fiziškai įveikti kasdien į redakcijas plūstančių naujienų srautus, jau nekalbant apie pranešimų klimato klausimais rengimą. Be to, šią temą reikia išmanyti. O čia jau būtų mūsų užduotis. Kitas klimato reporterių uždavinys – mokyti žurnalistus. Matome, kad norint išvengti ekomanipuliavimo, žurnalistams reikia žinių.

Kita idėja – tam tikras grupes su klimato kaita supažindinti patraukliai. Visų pirma norime pasiekti jaunimą ir esame pastebėję, kad humoras jiems yra nesvetimas. Dar nesame tikri, kaip tai ateityje atrodys, tačiau apie tai jau mąstome.

Naujienų agentūra veikia jau gerą pusmetį. Iš patirties žinome, kad reikia apsišarvuoti kantrybe. Nuolatos ir tikslingai miname redakcijų slenkstį ir norime pasiūlyti savo naujienas. Mūsų tekstai jau skelbiami pagrindiniuose Lietuvos naujienų portaluose ir esame kviečiame į radijo laidas.

Siekiant, kad mūsų redakcinis darbas būtų kokybiškas, labai svarbi tvirta Lietuvos aplinkosaugos organizacijų parama, kad mūsų organizacijos priklausytų tarptautiniams NVO tinklams, kad mūsų nariai dalyvautų ES lygmens darbo grupėse ir atstovautų Lietuvai EESRK. Tai leistų mums išplėsti temų spektrą ir sekti aktualijas.

Mūsų ryšiai su EESRK neapsiriboja tuo, kad vienas iš projekto iniciatorių – Kęstutis Kupšys – yra Komiteto narys. EESRK nariai gali pasidalyti aktualia savo šalių patirtimi ir taip praturtinti klimato reporterių skelbiamas klimato naujienas. Pavyzdžiui, neseniai, vykstant COP16 – pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimui biologinės įvairovės klausimais, kalbėjomės su Prancūzijai atstovaujančiu EESRK nariu Arnaud Schwartz. Jo įžvalgos iš susitikimo Kalyje paskatino klimato reporterius parengti straipsnį ir jo mintys visai netrukus pasklido Lietuvos žiniasklaidoje. Šis modelis, kai EESRK narių patirtis naudojama siekiant vietos auditorijai veiksmingai perduoti pasaulines naujienas, pasiteisino. Todėl ir ateityje ja pasinaudosime.

Rūta Trainytė yra klimato naujienų agentūros „Klimato reporteriai“ redaktorė. Agentūra dalyvauja įgyvendinant valstybės finansuojamą projektą ŽALINK. Projektas, kurį įgyvendina Vartotojų aljansas, Vystomojo bendradarbiavimo platforma ir NVO „Žiedinė ekonomika“, finansuojamas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros Klimato kaitos programą.