2022 m. vasario 26 d., šeštadienį, penktą valandą ryto, kartu su kolega spontaniškai išvykau į pasienį. Rusijos invazija į Ukrainą buvo vykdoma jau dvi dienas.

Tokios kelionės yra kiekvieno patyrusio fotografo kasdienybė, tačiau jaudulys visada išlieka toks pats. Auštant važiuojame link Pšemyslio. Pakeliui baigiasi degalai, aplink daug sutrikusių žmonių, jaučiama panika.

Galiausiai atvykome. Visų pirma kertame sieną Medykoje. Didžiulė eismo spūstis, daug stovinčių automobilių. Minios žmonių, laukiančių giminaičių ar draugų.

Artinasi pirmoji grupė. Savo gyvenime mačiau visko, tačiau šis vaizdas man užgniaužia gerklę. Jaunos mamos, kai kurios stumia vaikišką vežimėlį, kai kurios tempia lagaminą arba veda už rankos vaiką. Joms padeda Lenkijos sienos apsaugos pareigūnai. Jos sukrėstos.

Viskas atrodo šiek tiek kitaip nei tai, ką visiškai neseniai mačiau prie kitos sienos. Čia atvykėliai sutinkami su džiaugsmu, jų akyse ašaros. Draugai ar giminės šias jaunas moteris sodina į savo automobilius ir išsiveža. Dabar jos saugios. Netoliese, visiškai čia pat – daugybė Ukrainos piliečių, norinčių grįžti į savo šalį. Tai daugiausia jauni vyrai. Jie vyks kovoti su priešu.

Važiuoju į Korčovos pasienio punktą. Vakaras. Pšemyslio geležinkelio stotis ir priėmimo punktas prie prekybos centro.

Ir taip tris dienas.

Kiekviena diena vis kitokia. Vis daugiau pabėgėlių ir vis daugiau norinčių padėti žmonių. Ir jie padeda. Atrodo, kad padėtis kontroliuojama. Parduotuvės veikia, yra elektra ir kol kas galima visur skambinti. Maisto ir drabužių krūvos auga. Viskas pravers. Tik žinios iš fronto darosi vis baisesnės.

Grįžtant mus aplenkia ilga karinių mašinų kolona. Padėtis labai rimta. Juk anapus sienos vyksta tikras karas.

Pabėgėlių iš Ukrainos vis daugėja. Jų skaičius jau seniai viršijo milijoną.

Daugelis jų vyksta į didžiuosius miestus. Ten prieglobstį jie randa geležinkelio stotyse, stadionuose ir priežiūros centruose.