Gruodžio mėn. EESRK surengė filmo „Under the Grey Sky“ peržiūrą. jame pasakojama apie Baltarusijos žurnalistus, sumokėjusius siaubingą asmeninę kainą už pranešimus apie politinę sumaištį savo šalyje.

Baltarusijos ir Lenkijos režisierės Maros Tamkovič debiutinis filmas „Under the Grey Sky“ pasakoja širdį veriančią istoriją apie Baltarusijos žurnalistę Leną, kuri atsidūrė kalėjime po to, kai tiesiogiai transliavo vyriausybės susidorojimą su taikiais demonstrantais Permainų aikštėje Minske. Eina 2020 metai ir po suklastotų rinkimų, kuriuose Aliaksandras Lukašenka šeštąjį kartą perrenkamas prezidentu, per Baltarusiją vilnija beprecedentė protestų banga.

Lena ir su ja dirbanti vaizdo operatorė Olia yra suimamos, nes filmuoja protestus, nepaisydamos persekiojančio bepiločio policijos orlaivio. Šios istorijos posūkis gali būti prilygintas kafkiškam absurdui: Lena iš pradžių kaltinama „riaušių organizavimu ir viešojo transporto trikdymu“, o vėliau kaltinimai pakeičiami „valstybės išdavimu“. Septynių dienų administracinis sulaikymas po slapto teismo tampa aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Jos kolegei skiriami dveji metai laisvės atėmimo. Lenos vyras Ilja, pats persekiojamas režimo policijos, beviltiškai bando išlaisvinti ją iš kalėjimo, netgi bandydamas įtikinti Leną pripažinti kaltę mainais už laisvę. Tačiau Lena to padaryti negali.

Filmą įkvėpė tikra Baltarusijos „Belsat TV“ žurnalistų Kaciarinos Andrejevos, jos vyro Iharo Iljašo ir jos kolegos Darjos Chultsovos istorija. Darja jau atliko dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, o Kaciarina ir Iharas šiuo metu yra kalėjime: Kaciarina atlieka ilgesnę – aštuonerių metų ir trijų mėnesių – laisvės atėmimo bausmę. Jie toli gražu ne vieninteliai: Baltarusijos žurnalistų asociacijos duomenimis, 2024 m. pabaigoje už grotų tebebuvo 45 žiniasklaidos darbuotojai. Daugelis susiduria su grėsmėmis net ir pabėgę į užsienį.

Pasaulinė filmo premjera įvyko 2024 m. birželį Niujorke vykusiame festivalyje „Tribeca“.

Gruodžio 13 d. filmas „Under the Grey Sky“ buvo parodytas Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) seminare apie nepriklausomos žiniasklaidos vaidmenį Baltarusijoje skatinant tvarią ir demokratinę visuomenę, kuriame dalyvavo ir Mara Tamkovič.

EESRK info su Mara Tamkovič kalbėjosi apie filmą:

Kaip tiksliai filme perteikiami tikri Kaciarinos Andrejevos gyvenimo įvykiai ir likimas? Ar naudojote realią filmuotą medžiagą iš 2020 m. protestų ir K. Andrejevos bylos?

Tikroji filmuota medžiaga filme naudojama kelis kartus. Protestą, kurį veikėjai transliuoja filmo pradžioje, iš tikrųjų nufilmavo K. Andrejeva ir D. Chultsova; tai yra tikrų įvykių vaizdai, kuriuos mes įtraukėme į suvaidintą sceną. Ramano Bandarenkos sulaikymas, kurį filmo veikėjai mato nešiojamajame kompiuteryje, taip pat yra tikra medžiaga (redakcijos pastaba: aktyvistas Ramanas Bandarenka buvo mirtinai sumuštas kaukėtų banditų po to, kai jis bandė sutrukdyti nupjauti raudonai baltus kaspinus, simbolizuojančius Baltarusijos vėliavą iki sovietų okupacijos). Filmo pabaigoje kaip tam tikrą epilogą parodau Kaciarinos tiesioginių transliacijų iš protestų montažą.

Pagrindinė siužeto linija yra glaudžiai susijusi su tikrove: žurnalistų suėmimo ir persekiojimo būdai bei jiems skirtos bausmės. Tačiau mano siekis buvo ne tiksliai perteikti įvykius, o atskleisti emocinę tiesą apie sprendimus, kuriuos žmonės turėjo priimti, ir skaudžius pasirinkimus, kurie jiems kilo. Veikėjams suteikti skirtingi vardai, siekiant išlaikyti tam tikrą distanciją tarp jų ir jų prototipų ir paskatinti žiūrovus suvokti šią istoriją kaip vieną iš daugelio, kaip metaforą to, kas atsitiko visai tautai. 

Ar plačioji Baltarusijos visuomenė žino, kas nutiko K. Andrejevai ir kitiems tokiems pat žurnalistams? Ar žinote, kiek žmonių ištiko toks pat ar panašus likimas?

Baltarusijoje buvo vykdomi tokie plataus masto politiniai suėmimai ir represijos, kad sunku būtų apie tai nežinoti. Ne mažiau kaip 130 000 žmonių patyrė įvairių formų represijas ir po 2020 m. iš šalies išvyko apie 500 000 žmonių. Šie įvykiai pernelyg didelio masto, kad juos būtų galima nuslėpti.

Oficialus politinių kalinių (kaltinamųjų ar nuteistųjų už nusikalstamas veikas) skaičius Baltarusijoje per pastaruosius kelerius metus nepakito – jis ir toliau yra apie 1 300, tačiau reikia suprasti, kad šimtai, jei ne tūkstančiai žmonių jau atliko bausmę, kai kurie buvo paleisti anksčiau laiko, o daugelis neseniai nuteistų asmenų bijo prašyti politinio kalinio statuso. Šis represijų konvejeris nuolat juda į priekį – išleistuosius kalinius keičia nauji. 

Kokia buvo pagrindinė Jūsų motyvacija kurti šį filmą? Ko tikitės juo pasiekti?

Kai Baltarusijos režimas žiauriai numalšino 2020 m. protestus, mane kaip baltarusę apėmė troškimas kažką daryti. Buvau žurnalistė ir puikiai supratau savo personažų poziciją. Kaip režisierė pamačiau stiprią ir labai jaudinančią istoriją, kurios tiesiog negalėjau nepapasakoti. 

Kaip manote, kokią svarbiausią žinią žiūrovas išsineš pažiūrėjęs filmą arba kokią emociją patirs?

Tikrai tikiuosi, kad žmonės šiek tiek susimąstys apie tai, kas yra laisvė, kokia ji gali būti brangi ir ar jie iš tikrųjų vertina tai, ką turi. Labai tikiuosi, kad jie pagalvos apie Kacią ir Iharą bei visus esančius kalėjimuose, nes daugeliui žmonių čia, Europoje, laisvė yra savaime suprantamas dalykas. 

Ką Europos Sąjunga – jos institucijos, pilietinė visuomenė, žurnalistai ir žmogaus teisių asociacijos bei nacionalinės vyriausybės – turėtų padaryti, kad padėtų?

Raginu ES nepamiršti Baltarusijos ir nenurašyti jos kaip jau pralaimėtos bylos. ES parama leidžia mūsų kultūrai, žiniasklaidai ir pilietinei visuomenei išlikti nuolat jaučiant šį didžiulį spaudimą. Nors gali atrodyti, kad ši investicija yra ilgalaikė, ji to verta.