Tatjana Babrauskienė yra Lietuvai atstovaujanti EESRK narė ir Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos narė. EESRK info paprašė jos pasidalyti savo mintimis apie tai, kaip jos šalis išgyvena COVID-19.

Kokia jūsų izoliavimosi patirtis?

Tai buvo beprecedentė situacija, susijusi su didele baime ir panikos bangomis, žiniasklaidai nuolat skelbiant apie žaibišką viruso plitimą visame pasaulyje.

Kartu gyvenome sulėtintą filmą primenančiame pasaulyje, kuriame viskas pasikeitė per naktį ir mums teko prisitaikyti prie naujos kasdienybės.

Mano organizacija sulaukė daugybės elektroninių laiškų iš narių ir mokytojų, kurie buvo pasimetę ir kuriems reikėjo palaikymo. Sukūrėme COVID-19 informacinį tinklalapį su rekomendacijomis, teisiniais patarimais ir kita naudinga informacija bei puslapį „Nuotolinio mokymosi idėjos“ su e. mokymo ir e. mokymosi patarimais ir priemonėmis.

Tai mums suteikė stiprybės ir energijos, nes žinojome, kad mumis pasikliauja daug žmonių ir esame jiems reikalingi.

Ko pasiilgote šiuo sunkiu laikmečiu?

Labai trūko susitikimų su draugais ir kolegomis, ir žinoma, su artimaisiais.

Pavyzdžiui, Velykų šventės. Tradiciškai, Velykas praleidžiame su savo šeima ir artimaisiais. Šiais metais, kaip įprastai, taip pat marginome kiaušinius ir gaminome tradicinius patiekalus, tačiau šventinės nuotaikos taip ir nepavyko sukurti.

Mums pasisekė, kad galėjome vieni ar su šeimos nariais išeiti iš namų pasivaikščioti ar pasportuoti, ir šią galimybę aš puikiai išnaudojau. 

Ko galime pasimokyti iš izoliavimosi laikotarpio?

Karantino metu įgijome naujų įpročių, nes daugiausia laiko praleisdavome internete. Pažiūrėsime, ar tai taps įprastu darbo ir bendravimo būdu, ir ar pasikeis mūsų susitikimų su bendradarbiais ir draugais dažnumas ir trukmė.

Izoliavimasis iš dalies buvo ir edukacinis eksperimentas, kurio metu patikrinome, kaip mokiniai mokosi internetu, o ne tiesioginėse pamokose. Deja, tai taip pat padidino nelygybę, ir belieka išsiaiškinti, ar pasibaigus krizei mokyklos vėl galės grįžti prie įprastos ikipandeminės veiklos.

Paaiškėjo, kad skaitmeninė pertvarka yra susijusi su grėsme patirti diskriminaciją dėl amžiaus, sąmokslo teorijų ir melagingų naujienų skleidimo pavojumi, nes žmonės bando rasti atsakymus į svarbius klausimus: kas čia vyksta, kas už tai atsakingas ir kokios yra viso to priežastys? Kita vertus, šiandien technologijos suteikia galimybę visus stebėti. Kokį poveikį tai gali turėti mūsų asmeniniam gyvenimui? Neturėtume atsidurti situacijoje, kai privalome pasirinkti tarp savo privatumo ir sveikatos.

Teigiama izoliavimo priemonių pusė yra tai, kad žmogaus veiklos nutraukimas daro įtaką klimato pokyčiams, didėja tikimybė sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį ir pakeisti žmonių įpročius.

Ko gali tikėtis žmonės, kuriems gresia pavojus netekti darbo?

Ne visus darbuotojus izoliavimo priemonės paveikė vienodai. Tie, kurie nedirbo ypatingai svarbaus darbo ir (arba) negalėjo dirbti iš namų, patyrė didžiausius nuostolius ir tokių darbo vietų buvo prarasta daugiausiai.

Grėsmė prarasti darbą ir atlyginimas yra susiję su išsilavinimo lygiu, todėl turime sustiprinti savo švietimo ir mokymo sistemas ir užtikrinti būtiną kvalifikacijos kėlimą ir perkvalifikavimą visiems, kuriems to reikia. Turime garantuoti, kad pasibaigus krizei būsime stipresni ir geriau pasirengę ateičiai, kad ir kokia ji būtų.

Ar yra žmonių, kuriuos norėtumėte pamatyti, bet dar neturėjote galimybės?

Savo užsienio draugų ir kolegų. Labai laukiu, kada galėsiu susitikti su jais ir dirbti kartu negalvodama apie kaukes, socialinio atstumo laikymąsi ir rankų higienos priemones.

Lietuvai puikiai sekėsi ne tik išlyginant pandemijos kreivę, bet nuleidžiant ją žemyn. Mūsų socialinis gyvenimas vėl grįžta į (beveik) normalias vėžes. Tačiau kai kuriose šalyse padėtis nėra tokia stabili. Tikiuosi, kad situacija ir ten greitai pagerės.

Jei šis karantinas apskritai davė ką nors gero, tai suteikė žmonėms laiko atsipūsti ir pagalvoti apie tarpusavio santykių svarbą.