Parengė EESRK narys Ionuţ Sibian (Rumunija)

Rumunijoje keletas pilietinės visuomenės organizacijų, įskaitant FONSS, Afterhills Association, Parentis Association ir Our Smile Group Association drauge su Iasi savivaldybe, įsteigė pabėgėlių centrą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Toliau mano kolegė Mihaela Muntean pasakoja apie vieną iš daugelio mūsų pastaruoju metu išgyventų patirčių.

Pirmoji Ukrainos karo pabėgėlė, kuri pasiekė Rumunijos humanitarinės ir socialinės pagalbos pabėgėliams centrą Nicolina Iași, buvo prieš dvi savaites gimusi Iovana – nuščiuvusią mažylę rankose laikė tyli, po gimdymo slėptuvėje ir 21 dieną trukusios kelionės pablyškusi mama. Jas atlydėjo kiti – Romanas, aukštas kūdikio tėvas, jo mama ir 86 metų senelis. Keturios vienos šeimos kartos išlipo iš prikrauto automobilio ir lėtai patraukė į priimamąjį.

– Iš kur jūs?
– Iš Charkivo.
Tas žodis nuskambėjo skausmingai, lyg nuosprendis.

Centras dar nebuvo oficialiai atidarytas, tačiau iš pasienio tarnybos paskambino kolega ir paklausė, ar negalėtume priimti šeimos. Mes ją apgyvendinome antrojo aukšto patalpose, skirtose pažeidžiamiems asmenims.

Mergaitė gimė karo sąlygomis, praėjus trims dienoms po to, kai jie paliko namus. Jaunoji mama turėjo išgyventi tikrą siaubą. Romanui teko sunkus pasirinkimas tarp pareigos eiti į karą ir to, kad jis turi pasirūpinti tiek daug pažeidžiamų žmonių.

Kai šeima su savo bagažu išlipo iš automobilio, sakė, kad tenori pamiegoti. Po pirmos nakties jie nusistebėjo, kad pastate labai tylu. Tačiau kūdikis buvo neramus, o silpnaregis senelis su nieko nekalbėjo. Jis karą matė dar tada, kai buvo paauglys. Dabar jis, ramstydamasis lazda, slegiamas amžiaus ir gyvenimo patirties, kurios negalėjo palikti Ukrainoje, nerangiai priguldavo tai ant vienos, tai ant kitos sofos.

Pirmoji šeimos diena pabėgėlių centre buvo skirta Iovanos maudynėms ir masažui – tuo pasirūpino Parentis darbuotojai. Visa mūsų diena sukosi aplink šią šeimą. Kitą rytą jie atsikėlė labiau pailsėję, išsimiegoję – mažylė net nebuvo pabudusi pavalgyti.

Po to sekė keletas ramių dienų: su šnekia ir miela senele, mandagia ir malonia mama ir mielu kūdikiu. Romanas greitai ėmėsi padėti kitiems pabėgėliams, darė, ką galėjo, galbūt jausdamas, kad turi grąžinti tai, ką gavo. Mes kartu skalbėme ir džiovėme skalbinius, kalbėjomės. Senelis pralinksmėjo ir jau pradėjo atsakinėti į pasveikinimus, laiku ateidavo pavalgyti.

Visa ši idilė vėl baigėsi po keleto dienų, kai Romano mama, žmona ir dukrytė pabandė išvykti į Belgiją. Oro uoste jie sužinojo, kad išvažiuoti gali tik Romano mama. Žmona neturėjo paso su biometriniais duomenimis.

Negaliu net pagalvoti, kaip jautėsi moteris, turėjusi palikti savo sūnų, anūkę ir tėvą. Kai pamatėme, jog Romanas grįžo su vaiku ant rankų, visi nusiminėme. Galiausiai jie rado būdą, kaip išvažiuoti mamai ir dukrytei. Pasiliko tik vyrai – tylūs, prislėgti, kiekvienas paskendęs savo mintyse ir jausdamasis bejėgis. Netrukus jie vėl leidosi į kelią. Tačiau mes visada prisiminsime kolega tapusį pabėgėlį, rytinį visų mūsų džiaugsmą, kai mama pasakė, jog mažylė nurimo ir per miegus net nesivartė, ir Romano raštelį, kuriame jis dėkojo ir sakė, kad labai džiaugiasi savo stebuklu, vardu Iovana – kūdikiu, kuris ryžtingai atėjo į šį pasaulį tuo metu, kai aplinkui mirė žmonės.