Kai naujiena apie vėžiu sergančių vaikų evakuaciją iš Ukrainos pasiekė Villavecchia fondą, jo darbuotojai nedvejojo nė akimirką. Jie nedelsdami pasisiūlė priimti vaikus bei jų šeimas ir jiems padėti. Tačiau, kad galėtų suteikti šiems vaikams tinkamą priežiūrą ir paramą, kurios jiems tikrai reikėjo, fondas turėjo bendradarbiauti su ligoninėmis ir daugeliu kitų subjektų bei savanorių. Kartu jie sugebėjo sukurti saugią aplinką jauniems pacientams Barselonoje. Natàlia Ferrer Ametller pasidalijo su mumis jų istorija.

EESRK info: Kas paskatino Jus pradėti šį projektą ar iniciatyvą?

Mums buvo pranešta, kad vėžiu sergantys vaikai evakuojami iš Ukrainos, ir mes pasiūlėme savo pagalbą susijusioms valdžios institucijoms ir tarptautinei organizacijai, kuri vadovavo šiai evakuacijai. Kai mums buvo pavesta organizuoti visą operaciją, sulaukėme skubios Tarptautinio „Josep Carreras“ fondo paramos, kad galėtume kartu valdyti visą operaciją. Padėti pasiūlė ir daug kitų subjektų. Nė akimirką nedvejojome; turėjome padėti tose srityse, kuriose galėjome tai padaryti: priimti vėžiu sergančius vaikus ir jiems padėti, remti jų šeimas, koordinuoti veiksmus su atitinkamomis ligoninėmis.

Kokio atsako sulaukė Jūsų projektas? Ar gavote kokių nors atsiliepimų iš žmonių, kuriems padėjote? (Ar galėtume pateikti pavyzdžių?)

Tai buvo labai stipri patirtis, daug ko pasimokėme. Visų pirma, sužinojome apie sunkią pabėgėlių padėtį. Didžiausia kliūtis buvo kalba, taip pat kai kurie kultūriniai aspektai. Tačiau mums padėjo daug savanorių, kurie labai daug dirbo vertėjais žodžiu, buvo su vaikais jiems gulint ligoninėje, lydėjo greitosios pagalbos automobiliuose, per vizitus ir tvarkant formalumus. Daugelis gydymų davė labai gerų rezultatų, daug vaikų jau įveikė ūmų ligos etapą ir yra būklės stabilizavimo etape. Kai kurie iš jų galėjo sugrįžti namo. Pavyzdžiui, nuotraukoje matote vieną iš vaikų vardu Mykola kartu su savo mama ir mūsų ligoninės socialiniu darbuotoju. Kartu išgyvenome labai sunkų laikotarpį, o geriausia dovana – vaikų šypsenos ir jų mamų ramybė.

Kaip būtent šias lėšas panaudosite siekdami dar labiau padėti bendruomenei?

Dirbsime toliau. Dar turime tris šeimas, kurių vaikai dėl gydymo komplikacijų vis dar yra sunkios būklės. Jiems reikia būsto, priežiūros, transporto, pagalbos vaistais, vertimo pagalbos ir t. t., o jų šeimos ir toliau turi jausti, kad mes esame šalia.

Ar jau planuojate naujus projektus?

Taip, šiuo metu kuriame Viktorijos paviljoną – pediatrijos hospisą, pirmąjį tokio pobūdžio įstaigą Ispanijoje. Čia bus rūpinamasi vaikais, sergančiais ligomis, kurių nebegalima išgydyti ir kurie yra pažengusiose ligos stadijose arba gyvena paskutines gyvenimo dienas. Renovuosime istorinį pastatą labai simbolinėje vietoje Sant Pau ligoninėje Barselonoje.

Ką galėtumėte patarti kitoms organizacijoms, norinčioms pasiekti tokių veiklos ir programų rezultatų?

Manome, kad labai svarbu aiškiai nustatyti poreikius ir parengti projektus, kuriais, kad ir kaip būtų sunku, atliepiami būtini poreikiai. Reikia sugebėti klausytis, mokytis, priimti pagalbą ir bendradarbiauti su kitais kartu veikiančiais subjektais. Turite vertinti kitų darbą ir visi kartu siekti to paties tikslo.

Ar matote, kad užsitęsus karui Ukrainoje atsiras solidarumo su Ukrainos pabėgėliais nuovargis?

Deja, dabartiniai įvykiai greitai tampa senomis naujienomis, o dėl jų atsirandantis solidarumas gali būti trumpalaikis. Tačiau tiesa ir tai, kad žmonės turi daug gebėjimų atkakliai dirbti ir kovoti už teises bei socialinį teisingumą.

Ką gali ir turėtų daryti pilietinės visuomenės organizacijos, kad tai neatsitiktų?

Raginti valdžios institucijas toliau teikti pagalbą ir stiprinti socialinių įstaigų vaidmenį.

Ar ES galėtų atlikti teigiamą vaidmenį šioje srityje?

Taip, skatinant Europos lygmens rekomendacijas vyriausybėms ir administracijoms bendradarbiauti ir palengvinti atitinkamų įstaigų darbą. Tikslo nepasieksime, jei valdžios institucijos ir kitos įstaigos veiks atskirai, nepalaikydamos ryšio. Viešojo administravimo institucijoms reikalinga pilietinė visuomenė, o pastaroji negali ir neturėtų būti izoliuota. Daugelis socialinių įstaigų dirba negaudamos viešojo administravimo institucijų paramos. Žinome, kad atvirumas ir tinklaveika reikalauja pastangų, tačiau taip pat žinome, kad yra puiki galimybė dirbti kartu.