EESRK info

2013 m. pirmosios vietos laureatė Ispanijos organizacija „Fundación Secretariado Gitano“ pradėjo įgyvendinti projektą „Learning by Doing“ (liet. patirtinis mokymasis). Per 10 projekto gyvavimo metų daugiau nei pusė jame dalyvavusių jaunų romų įsidarbino, o trečdalis sugrįžo į švietimo sistemą, kad įgytų privalomąjį vidurinį išsilavinimą. Tačiau įspūdingiausia tai, kad 87 proc. dalyvavusių jaunuolių teigia, kad jų gyvenimas pagerėjo, o 94 proc. projekte dalyvavusių ir jaunuolius įdarbinusių įmonių teigė, kad jos yra pasirengusios tai pakartoti. Šios organizacijos atstovas Raúlis Pérez‘as mums papasakojo daugiau.

EESRK info: Kas paskatino Jus pradėti šį projektą ar iniciatyvą?
Programa „Aprender Trabajando“ (liet. mokymasis dirbant) buvo pradėta įgyvendinti 2013 m. kilus didelei pasaulinei ekonomikos krizei, dėl kurios Ispanijoje be kitų padarinių išaugo nedarbo lygis. Nedarbas stipriai smogė jauniausiai gyventojų daliai: „2013 m. jaunimo nedarbo lygis nepriimtinai siekė net 55,48 proc.“ (Jaunimo ir darbo rinkos ataskaita, 2014 m. birželio mėn., Užimtumo ir socialinės apsaugos ministerija). Ispanijos romų, iš kurių 60 proc. yra jaunesni nei 30 metų ir kurių nedarbo lygis paprastai yra tris kartus didesnis, palyginti su kitais gyventojais, padėtį dar labiau apsunkino tai, kad jie dažnai neturi pagrindinės privalomos kvalifikacijos (tik 17 proc. turi privalomąjį pagrindinį išsilavinimą) ir neturi nei profesinio mokymo, nei ankstesnės darbo patirties (66 proc. romų jaunuolių nesimoko ir nedirba) (Romų padėties Ispanijoje užimtumo ir skurdo atžvilgiu lyginamasis tyrimas, 2018 m., organizacija „Fundación Secretariado Gitano“).

Reaguojant į šią padėtį imtasi įvairių priemonių nacionaliniu lygmeniu (pvz., Verslumo ir jaunimo užimtumo strategija 2013–2016 m.) ir ES lygmeniu (pvz., Jaunimo garantijų iniciatyva). Organizacija „Fundación Secretariado Gitano“, kuri tuo metu gavo finansavimą pagal ESF kovos su diskriminacija veiksmų programą, kad parengtų mokymo ir įdarbinimo programą „Aceder“, kurioje dalyvautų romų tautybės gyventojai, turėjo galimybę (suteiktą Europos fondų) išbandyti naują mokymo modelį, skirtą romų jaunimui iš pažeidžiamų šeimų.

Kokio atsako susilaukė Jūsų projektas? Ar gavote kokių nors atsiliepimų iš žmonių, kuriems padėjote? (Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?)
Per 10 programos „Aprender Trabajando“ veiklos metų mokymuose dalyvavo daugiau kaip 3 500 romų iki 30 metų amžiaus; tai buvo nacionalinės Jaunimo garantijų iniciatyvos paramos gavėjai, kurie prieš tai nesimokė ir nedirbo. 55 proc. asmenų buvo suteikta galimybė įsidarbinti, o 32 proc. grįžo į švietimo sistemą siekdami įgyti privalomąjį vidurinį išsilavinimą 87 proc. dalyvavusių jaunuolių teigia, kad jų gyvenimas pagerėjo, o 94 proc. įmonių partnerių yra pasirengusios vėl bendradarbiauti su iniciatyva „Aprender Trabajando“ (remiantis 2013–2021 m. programos „Aprender Trabajando“ vykdomąja ataskaita).

Toliau rasite dviejų programos „Aprender Trabajando“ absolventų pasakojimus, kuriuos galite išgirsti vaizdo įraše, skirtame mūsų 10-osioms metinėms paminėti: Programai „Aprender Trabajando“ – 10 metų, 2022 m.:
„Dvejus metus neturėjau darbo. Mes tapome benamiais, blaškėmės iš vienos vietos į kitą, nežinodami, kur atsidursime. Prisijungiau prie programos „Aprender Trabajando“, nes norėjau mokytis ir gauti darbą.“ Tai Manuelio Lizárragos, dalyvavusio organizacijos „Fundación Secretariado Gitano“ būstinėje Burgose vykdytoje programoje „Aprender Trabajando“, pasakojimas. Šiuo metu jis dirba įmonėje „Alcampo“.
Maria Bruno didžiuodamasi teigia: „Noriu dirbti ir išnaudoti savo galimybes, kaip ir visi kiti. Tai, kad esame romai, nereiškia, kad tai neįmanoma.“ Maria programoje „Aprender Trabajando“ dalyvavo dirbdama Madride, Chetafėje įsikūrusioje įmonėje „Bricodepot“. „Man labai patinka dirbti. Man patinka mano darbo vieta ir mane supa nuostabūs žmonės. Jie elgėsi su manimi kaip su žmogumi, o ne kaip su naujoke ar naujoke rome.“

Kaip būtent panaudosite šias lėšas siekdami dar labiau padėti bendruomenei? Ar jau planuojate naujus projektus?
Nuo pat pradžių programos „Acceder“ ir „Aprender Trabajando“ daugiausia vykdomos miestuose – jos plėtojamos didžiuosiuose Ispanijos miestuose. Neretai jos yra orientuotos į užimtumą paslaugų sektoriuje, daugiausia miesto vietovėse. Visa tai riboja šių programų taikymo sritį. Todėl į jas neįtraukiami kaimo vietovėse gyvenantys romai, kurie nors ir susiduria su panašiomis problemomis kaip ir miestų gyventojai (diskriminacija ar ribotomis galimybėmis įsidarbinti), tačiau neturi tokių pat galimybių gauti tokios paramos.

Todėl vienas iš uždavinių – išplėsti šią programą, kad tokią patirtį galėtų įgyti kuo daugiau romų, šį modelį pritaikant taip, kad jis apimtų tas vietoves, kuriose gyvena daug romų, tačiau kuriose nėra šios organizacijos biurų (daugiausia kaimo vietovėse), ir būtų įtrauktos ne tik tradicinių prekybos bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektorių, bet ir kitų sektorių įmonės.

Šiuo tikslu, kai tik leis aplinkybės, planuojame panaudoti šias lėšas tyrimui (ar jo daliai) finansuoti, kad programos „Aprender Trabajando“ modelis būtų pritaikytas kaimo vietovėms ir apimtų ne tik prekybos bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, bet ir kitus sektorius.
Jei galiausiai nebus įmanoma skirti lėšų šiam tyrimui, jos bus reinvestuojamos į patį projektą „Aprender Trabajando“, įsigyjant medžiagos teorijos dėstymo etapo veiklai.

Ką galėtumėte patarti kitoms organizacijoms, norinčioms pasiekti tokių veiklos ir programų rezultatų?

• Bet koks integracijos į darbo rinką projektas turi apimti bendradarbiavimą su įmonėmis visais rengimo, įgyvendinimo ir stebėsenos proceso etapais.
• Svarbu pradėti nuo bandomųjų projektų ir nuo pat pradžių numatyti tolesnę plėtrą, jei pasiekiama teigiamų rezultatų.
• Be to, svarbu numatyti tai, kad mentorių vaidmenį atliktų tiek NVO, tiek įmonė, ir užtikrinti, kad jų tarpusavio komunikacijos ir koordinavimo procesas būtų aiškus.
• Teorinio ir praktinio mokymo derinimas realioje darbo aplinkoje yra veiksminga mokymo priemonė, atitinkanti darbo rinkos reikalavimus, ir būdas didinti įsidarbinimo galimybes ateityje.
• Mokymo kursus ir procesus reikia pritaikyti prie tikslinių asmenų poreikių ir aplinkybių, siekiant užtikrinti, kad jie turėtų vienodas galimybes naudotis mokymo ir užimtumo ištekliais.

Ar manote, kad ES daro pakankamai, kad padėtų nepalankioje padėtyje esančiam jaunimui? Ar turėtumėte kokių nors patarimų ar rekomendacijų dėl konkrečių veiksmų?
Reikia sukurti mechanizmus, kuriais būtų užtikrinta, kad valstybės (nacionaliniu, regionų ar vietos lygmeniu) įgyvendintų veiksmingus projektus, kuriais būtų siekiama nepalankiausioje padėtyje esančius jaunuolius integruoti į darbo rinką, ir kad šiais projektais iš tikrųjų galėtų naudotis tie, kuriems to labiausiai reikia, pavyzdžiui, romai. Labai svarbu užtikrinti, kad intervencinės priemonės būtų ilgalaikės, nes tai yra labai svarbu siekiant realių pokyčių šių jaunuolių gyvenime.
Galbūt tokiems projektams Europos fondai galėtų skirti didesnį bendrą finansavimą, kad šiomis sąlygomis būtų paprasčiau į juos investuoti.
Kai įdarbinimo srityje naudojamasi Europos finansiniais ištekliais (pvz., esamos ar planuojamos didelės investicijos iš priemonės „NextGenerationEU“ fondų), reikėtų skatinti įtraukti nuostatas dėl nepalankioje padėtyje esančių jaunuolių įdarbinimo.

„Supergalios mokyklos“ moksleiviai (dauguma jų – jaunuoliai, kuriems gresia socialinė atskirtis) lavina ne tik įgūdžius ir talentus maisto gaminimo, fotografijos, kūrybinio rašymo ir panašiose srityse. Šioje mokykloje, kurią įsteigė Portugalijos savanorių asociacija „Movimento Transformers“, moksleiviai taip pat įgija gebėjimų ir žinių, kurie padės jiems išsiugdyti savivertę ir tapti aktyviais visuomenės nariais. Apie tai kalbėjomės su asociacijos „Movimento Transformers“ atstove Joana Moreira.

EESRK info: Kas Jus paskatino pradėti šį projektą ar iniciatyvą?

Manome, kad jaunimas yra pasyvus ne todėl, kad neturi noro pakeisti pasaulį, o dėl to, kad dar nerado geriausio būdo, kaip tai padaryti. Būtent remdamiesi šia prielaida sukūrėme judėjimą „Movimento Transformers“, kuris sudaro jauniems žmonėms galimybę savo talentais prisidėti prie savo bendruomenių.

Kokio atsako sulaukė Jūsų projektas? Ar sulaukėte kokių nors atsiliepimų iš žmonių, kuriems padėjote?

Projektą lydi sėkmė: jau sutelkėme daugiau nei 6 000 jaunuolių iš visos šalies. Daugelis mūsų praktikantų tapo mentoriais, kurie dalijasi įgytais įgūdžiais su kitais jaunuoliais, ir taip sukuriamas neformalus žinių ciklas ir daromas tikras sisteminis poveikis.

Kaip būtent šias lėšas panaudosite siekdami dar labiau padėti bendruomenei? Ar jau planuojate kokius nors naujus projektus?

Gavę šias lėšas galėsime padidinti savo poveikį ir dirbti su daugiau mūsų šalies jaunų žmonių. Taip pat šiemet atnaujinsime savo kasmetinį renginį TCONF (jaunimo jaunimui organizuojamą konferenciją), kuris šiais metais bus skirtas jaunimo psichikos sveikatai.

Ką galėtumėte patarti kitoms organizacijoms, norinčioms pasiekti tokių veiklos ir programų rezultatų?

Dirbti kartu su kitais, turėti propaguojamos pilietinės veiklos strategiją, į savo komandas pritraukti geriausius žmones ir prireikus prašyti pagalbos. Tikime, kad čempionais niekada netapsime dirbdami vieni, mums visada reikia sąjungininkų, kad galėtume iš tiesų pakeisti viešąją politiką ir daryti teigiamą poveikį.

Ar manote, kad ES daro pakankamai, kad padėtų nepalankioje padėtyje esančiam jaunimui? Gal turėtumėte patarimų ar rekomendacijų dėl konkrečių veiksmų?

Manau, kad einame teisingu keliu, vyksta mainų programos, leidžiančios jauniems žmonėms pažinti pasaulį, suteikiančios jiems galimybę mokytis ir veikti. Tačiau norėčiau, kad būtų daugiau dalijamasi kitų organizacijų gerąja patirtimi, nes yra metodikų, kurias galima taikyti kitose valstybėse; pavyzdžiui, mūsų „Supergalios mokyklos“ programą galėtų įgyvendinti bet kuri ES organizacija, dirbanti su socialiai remtinais jaunuoliais.

Asociacija „Agevolando“ yra Italijos savanorių organizacija, vienijanti nepilnamečius ir jaunus suaugusiuosius, kurie dalį ar visą savo vaikystę praleido globos įstaigose ir turi palikti sistemą, kad gyventų savarankiškai. Kadangi tokia permaina toli gražu nėra lengva, „Agevolando“ parengė projektą, kuris laimėjo 2022 m. pilietinės visuomenės premiją jaunimo kategorijoje – Globos įstaigas palikusiųjų tinklas (CLN). Jos tikslas – sukurti erdvę, kurioje buvę globotiniai galėtų pateikti savo pasiūlymų ir sprendimų ir tapti pagrindiniais veikėjais kuriant priežiūros sistemą, kuri iš tikrųjų atitiktų jų poreikius, taip pat užtikrinti, kad kelionė į pilnametystę būtų kuo sklandesnė visiems jų padėtyje esantiems asmenims.  Kalbėjome su Globos įstaigas palikusiųjų tinklo pirmininku ir projekto vadove, Federico Zullo ir Cecilia Dante.

EESC Info: Kas jus paskatino pradėti šią iniciatyvą?

Globos įstaigas palikusiųjų tinklas (CLN) buvo sukurtas po to, kai tapo aišku, jog asociacijoje „Agevolando “ aktyviai dalyvavusiems globos įstaigas palikusiems jaunuoliams buvo reikalinga jiems skirta erdvė, kad jie galėtų palyginti savo patirtį ir kartu pateikti pasiūlymų, kaip pagerinti priežiūros sistemą ir palengvinti vėlesnį prisitaikymą prie suaugusiųjų gyvenimo Italijoje ir Europoje. Asociacija „Agevolando“ nusprendė padėti globos institucijas palikusiems jaunuoliams įgyvendindama šį projektą, kuris nuo 2013 m. suteikė jiems galimybę atlikti vadovaujamąjį vaidmenį teikiant pasiūlymus ir dalyvaujant diskusijose su institucijomis ir specialistais, o tai iš esmės keičia vaikų globos ir išvykimo iš globos įstaigų sistemą Italijoje.

Kokio atsako sulaukė Jūsų projektas? Ar gavote kokių nors atsiliepimų iš žmonių, kuriems padėjote? Jei taip, ar galėtumėte pateikti pavyzdžių?
Projektą labai palankiai įvertino mūsų šalies vaikų reikalų institucijos tiek vietos, tiek regionų lygiu. 2015 m. Italijos vaikų ir paauglių ombudsmenas (Garante Nazionale per l’Infanzia e l’Adolescenza) pageidavo remti CLN plėtrą, kad jis taptų nacionaline įstaiga (anksčiau ji veikė tik Emilijos-Romanijos regione) ir nuo to laiko į jį įtraukiami globos įstaigas palikusieji jaunuoliai iš daugelio regionų. Be to, kiekvienais metais prašoma į šį projektą įtraukti ir kitus regionus, o tai rodo jo pripažinimą ir vertę. CLN veikloje dalyvaujantys jaunuoliai labai vertina jo tikslus ir rezultatus tiek dėl jų rekomendacijų įtakos įstatymams ir profesinei kultūrai, tiek dėl tarp jų užsimezgusių santykių siekiant abipusės paramos, taip pat dėl ryšių palaikymo su suinteresuotaisiais asmenimis, kurie stebi jų pažangą ir palengvina įvairius procesus. Daugelis šiame projekte dalyvaujančių jaunuolių galėjo pasinaudoti kitais vidiniais asociacijos projektais ir jos teikiamomis galimybėmis (pvz., projektu „Se avessi“ jiems buvo teikiama finansinė parama pasinaudoti psichologine pagalba, rasti būstą, mokytis arba įsidarbinti).

Kaip panaudosite būtent šias lėšas siekdami dar labiau padėti bendruomenei? Ar jau planuojate kokius nors naujus projektus?
Šias lėšas panaudosime projekto tęstinumui ir jo tvarumui užtikrinti. Italijoje sunku rasti lėšų ir išteklių jaunimo dalyvavimui ir paramos projektams, kurie nėra pakankamai plačiai paplitę, remti. Tačiau, nepaisant šių sunkumų, nekyla abejonių dėl projekto svarbos ir pagrįstumo bei poreikio toliau sistemingai jį įgyvendinti ilgą laiką, kad apytiksliai 6000 globos įstaigas Italijoje kiekvienais metais paliekančių 18 metų sulaukusių jaunuolių turėtų galimybę prisijungti prie CNL.

Ką galėtumėte patarti kitoms organizacijoms, norinčioms pasiekti tokių veiklos ir programų rezultatų?
Rekomenduotume sudaryti sąlygas aktyviam jaunimo dalyvavimui ir lyderystei, nesvarbu, ar tai būtų globos įstaigas paliekantieji jaunuoliai, ar kitas sunkumų patiriantis jaunimas, kad jie galėtų patys burtis į asociacijas, rengti paramos priemones ir teikti savitarpio pagalbą, propaguoti priemones siekiant įtraukti kitų jaunuolių glaudžiai bendradarbiaujant su organizacijomis, kurios išreiškia savo profesinę ir brandžią nuomonę, vietos, nacionaliniu ir Europos lygiu.

Jūsų manymu, ar ES imasi pakankamu veiksmų, kad padėtų nepalankioje padėtyje esančiam jaunimui? Ar galėtumėte duoti patarimų ar pateikti rekomendacijų dėl konkrečių veiksmų?
ES teikia daugiau dėmesio nepalankioje padėtyje esančiam jaunimui ir vykdo daugiau jam skirtų praktinių priemonių, nei anksčiau, tačiau siekiant visapusiškos jo įtraukties dar reikia daug nuveikti propaguojant visuotines teises ir galimybes. Siūlome daug investuoti į jaunimo dalyvavimą visose veiklos ir gyvenimo srityse, taip skatinant jų įgalėjimą ir sudarant palankesnes sąlygas įgalėjimo procesams, kurie gali paskatinti galingą ir konstruktyvų dalyvavimą visuomenėje. Manome, kad būtų galima iš esmės pakeisti padėtį, jei ES valstybėms narėms būtų nurodyta įdiegti mechanizmus, įskaitant institucinius, siekiant užtikrinti tokių visaverčių dalyvaujamųjų priemonių įgyvendinimą, tikslingai ir tinkamai paskirstant išteklius.

Asociacija SUS INIMA jau yra padėjusi dešimtims tūkstančių Ukrainos pabėgėlių surasdama jiems pastogę, tenkindama pagrindinius poreikius ir suteikdama galimybę mokytis. Pabėgėliams ji taip pat teikia psichologinę pagalbą karo traumoms įveikti. Kuriama infrastruktūra, skirta padėti pabėgėliams orientuotis Rumunijos ekonominėje ir teisinėje sistemoje. Visa tai daroma, kad pabėgėliai kuo sklandžiau integruotųsi į Rumunijos visuomenę ir jaustųsi kaip namuose. Kalbėjomės su SUS INIMA atstove Lu Knobloch.

EESRK info: Kas paskatino Jus pradėti šį projektą ar iniciatyvą?

SUS INIMA sukūrė intervencijos ir reagavimo programas, nes vietos lygmeniu reikėjo organo, kuris galėtų bendradarbiauti su viešais ir privačiais subjektais kartu užtikrindamas skaidrumą ir suteikdamas veiksmingą bendradarbiavimo platformą padėti norintiems suinteresuotiesiems subjektams. Be to, dauguma Ukrainos pabėgėlių yra moterys ir vaikai, iš kurių nemažai užsienyje yra pirmą kartą ir neturi jokios patirties, kaip tvarkyti teisinius dokumentus, planuoti kelionę ir pan. Situaciją dar labiau apsunkina kalbos barjeras.

Kokio atsako sulaukė Jūsų projektas? Ar gavote kokių nors atsiliepimų iš žmonių, kuriems padėjote? (Ar galite pateikti pavyzdžių, jei jų turite?)

Pradžioje siūloma parama iš dalies buvo priimama nenoriai, tačiau dėkingų paramos gavėjų skaičius gerokai išaugo. Tai pasakytina apie įvairias intervencines priemones, paramą arba įvairių paslaugų teikimą, pavyzdžiui, apgyvendinimo, transporto, pagrindinių poreikių tenkinimo (maisto ir reagavimo į krizę iniciatyvos), taip pat švietimo paslaugos.

Kaip būtent šias lėšas panaudosite siekdami dar labiau padėti bendruomenei? Ar jau planuojate kokius nors naujus projektus?

Šios konkrečios lėšos bus panaudotos dviem tikslams: 1) pabėgėliams skirtai psichologinei pagalbai, pirmiausia vaikams, kad jie lengviau įveiktų patirtas traumas, 2) naujos iniciatyvos, skirtos ekonominei ir socialinei sanglaudai, rengimui. Planuojama sukurti infrastruktūrą, kuri konsultuotų pabėgėlius ir padėtų jiems suprasti esminę teisinę ir ekonominę Rumunijos struktūrą, aktyviai skatintų ieškoti darbo ir padėtų jį rasti arba padėtų pradėti savo verslą, taigi, propaguotų aktyvų pilietiškumą ir tvarią socialinę įtrauktį.

Ką galėtumėte patarti kitoms organizacijoms, norinčioms pasiekti tokių veiklos ir programų rezultatų?

• Reikėtų ne konkuruoti tarpusavyje, o orientuotis į bendradarbiavimą su vietos valdžios institucijomis, suinteresuotaisiais subjektais ir NVO.
• Visas pageidaujamas kurti programas ar iniciatyvas reikėtų pagrįsti paramos gavėjų faktinių poreikių atvejų tyrimais.

Ar matote, kad užsitęsus karui Ukrainoje nusilps solidarumas su Ukrainos pabėgėliais? Ką gali ir turėtų daryti pilietinės visuomenės organizacijos, kad tai neatsitiktų? Ar ES galėtų atlikti teigiamą vaidmenį šioje srityje?

Solidarumo lygis vis dar aukštas. Tačiau vietos bendruomenių teikiamos paramos apimtis mažėja, nes ištekliai senka. Vienas iš sprendimų patenkinti esamus poreikius yra toliau teikti paramą ir pagalbą pabėgėliams, kad jie galėtų integruotis į juos priėmusias vietos bendruomenes. Be to, reikia iš dalies sumažinti biurokratizmą ir procedūras įdarbinant Ukrainos pabėgėlius, jiems steigiant įmones, norint atsiidaryti banko sąskaitas, gauti draudimo ir medicinines paslaugas. Tai būtina tvariam finansinės priklausomybės nuo išorės šaltinių mažėjimui užtikrinti. Pilietinė visuomenė atlieka labai svarbų vaidmenį plėtojant ir įgyvendinant pagalbos naudojimą ir pabėgėlių rėmimą. ES gali padėti kurti platesnius tinklus Europos Komisijos lygmeniu, taip remdama ir palengvindama keitimąsi praktine patirtimi, kuri gali būti naudinga visoms susijusioms šalims: tiek teikiantiems pagalbą, tiek paramos gavėjams.

Kai naujiena apie vėžiu sergančių vaikų evakuaciją iš Ukrainos pasiekė Villavecchia fondą, jo darbuotojai nedvejojo nė akimirką. Jie nedelsdami pasisiūlė priimti vaikus bei jų šeimas ir jiems padėti. Tačiau, kad galėtų suteikti šiems vaikams tinkamą priežiūrą ir paramą, kurios jiems tikrai reikėjo, fondas turėjo bendradarbiauti su ligoninėmis ir daugeliu kitų subjektų bei savanorių. Kartu jie sugebėjo sukurti saugią aplinką jauniems pacientams Barselonoje. Natàlia Ferrer Ametller pasidalijo su mumis jų istorija.

EESRK info: Kas paskatino Jus pradėti šį projektą ar iniciatyvą?

Mums buvo pranešta, kad vėžiu sergantys vaikai evakuojami iš Ukrainos, ir mes pasiūlėme savo pagalbą susijusioms valdžios institucijoms ir tarptautinei organizacijai, kuri vadovavo šiai evakuacijai. Kai mums buvo pavesta organizuoti visą operaciją, sulaukėme skubios Tarptautinio „Josep Carreras“ fondo paramos, kad galėtume kartu valdyti visą operaciją. Padėti pasiūlė ir daug kitų subjektų. Nė akimirką nedvejojome; turėjome padėti tose srityse, kuriose galėjome tai padaryti: priimti vėžiu sergančius vaikus ir jiems padėti, remti jų šeimas, koordinuoti veiksmus su atitinkamomis ligoninėmis.

Kokio atsako sulaukė Jūsų projektas? Ar gavote kokių nors atsiliepimų iš žmonių, kuriems padėjote? (Ar galėtume pateikti pavyzdžių?)

Tai buvo labai stipri patirtis, daug ko pasimokėme. Visų pirma, sužinojome apie sunkią pabėgėlių padėtį. Didžiausia kliūtis buvo kalba, taip pat kai kurie kultūriniai aspektai. Tačiau mums padėjo daug savanorių, kurie labai daug dirbo vertėjais žodžiu, buvo su vaikais jiems gulint ligoninėje, lydėjo greitosios pagalbos automobiliuose, per vizitus ir tvarkant formalumus. Daugelis gydymų davė labai gerų rezultatų, daug vaikų jau įveikė ūmų ligos etapą ir yra būklės stabilizavimo etape. Kai kurie iš jų galėjo sugrįžti namo. Pavyzdžiui, nuotraukoje matote vieną iš vaikų vardu Mykola kartu su savo mama ir mūsų ligoninės socialiniu darbuotoju. Kartu išgyvenome labai sunkų laikotarpį, o geriausia dovana – vaikų šypsenos ir jų mamų ramybė.

Kaip būtent šias lėšas panaudosite siekdami dar labiau padėti bendruomenei?

Dirbsime toliau. Dar turime tris šeimas, kurių vaikai dėl gydymo komplikacijų vis dar yra sunkios būklės. Jiems reikia būsto, priežiūros, transporto, pagalbos vaistais, vertimo pagalbos ir t. t., o jų šeimos ir toliau turi jausti, kad mes esame šalia.

Ar jau planuojate naujus projektus?

Taip, šiuo metu kuriame Viktorijos paviljoną – pediatrijos hospisą, pirmąjį tokio pobūdžio įstaigą Ispanijoje. Čia bus rūpinamasi vaikais, sergančiais ligomis, kurių nebegalima išgydyti ir kurie yra pažengusiose ligos stadijose arba gyvena paskutines gyvenimo dienas. Renovuosime istorinį pastatą labai simbolinėje vietoje Sant Pau ligoninėje Barselonoje.

Ką galėtumėte patarti kitoms organizacijoms, norinčioms pasiekti tokių veiklos ir programų rezultatų?

Manome, kad labai svarbu aiškiai nustatyti poreikius ir parengti projektus, kuriais, kad ir kaip būtų sunku, atliepiami būtini poreikiai. Reikia sugebėti klausytis, mokytis, priimti pagalbą ir bendradarbiauti su kitais kartu veikiančiais subjektais. Turite vertinti kitų darbą ir visi kartu siekti to paties tikslo.

Ar matote, kad užsitęsus karui Ukrainoje atsiras solidarumo su Ukrainos pabėgėliais nuovargis?

Deja, dabartiniai įvykiai greitai tampa senomis naujienomis, o dėl jų atsirandantis solidarumas gali būti trumpalaikis. Tačiau tiesa ir tai, kad žmonės turi daug gebėjimų atkakliai dirbti ir kovoti už teises bei socialinį teisingumą.

Ką gali ir turėtų daryti pilietinės visuomenės organizacijos, kad tai neatsitiktų?

Raginti valdžios institucijas toliau teikti pagalbą ir stiprinti socialinių įstaigų vaidmenį.

Ar ES galėtų atlikti teigiamą vaidmenį šioje srityje?

Taip, skatinant Europos lygmens rekomendacijas vyriausybėms ir administracijoms bendradarbiauti ir palengvinti atitinkamų įstaigų darbą. Tikslo nepasieksime, jei valdžios institucijos ir kitos įstaigos veiks atskirai, nepalaikydamos ryšio. Viešojo administravimo institucijoms reikalinga pilietinė visuomenė, o pastaroji negali ir neturėtų būti izoliuota. Daugelis socialinių įstaigų dirba negaudamos viešojo administravimo institucijų paramos. Žinome, kad atvirumas ir tinklaveika reikalauja pastangų, tačiau taip pat žinome, kad yra puiki galimybė dirbti kartu.

Lenkijos skautų asociacija (Związek Harcerstwa Polskiego – ZHP), didžiausia šalies neformaliojo jaunimo švietimo organizacija, nedelsdama, nuo pirmos karo dienos suskubo padėti Ukrainos pabėgėliams ir atsiliepti į nuolat besikeičiančius jų poreikius. ZHP didžiuojasi, kad jos nariai daug nesvarstydami susitelkė pagalbai Ukrainai ir jų pastangos tikrai nusipelno įvertinimo. Idealai, kuriuos ZHP skiepija savo jauniesiems nariams, įkvepia juos kurti geresnį pasaulį: toks turėtų būti ir kiekvieno iš mūsų kasdienis tikslas. Uždavėme keletą klausimų Lenkijos skautų asociacijos atstovei spaudai.

EESC Info: Kas jus paskatino pradėti šį projektą?
Mums buvo savaime suprantama, kad turime reaguoti į šią krizę. Pagalba kitam yra labai svarbus ugdymo veiklos aspektas Lenkų skautų asociacijoje. ZHP narių reakcija parodė, kad mūsų nuolatinis ugdomasis darbas ir jaunimui perduodami idealai iš tiesų daro poveikį jų gyvenimui, padeda jiems tobulėti ir skatina juos kurti geresnį pasaulį. Didžiuojamės, kad asociacijos nariai daug nesvarstydami nusprendė padėti Ukrainai.

Kokio atsako susilaukė jūsų projektas? Ar sulaukėte kokių nors atsiliepimų iš žmonių, kuriems padėjote? (Ar galite pateikti pavyzdžių, jei jų turite?)
Mūsų projektas buvo labai gerai įvertintas. Mūsų paskaičiavimais, kas trečias Ukrainos pabėgėlis gavo paramą skautų vadovaujamuose centruose ir kad beveik 6 000 vaikų turėjo galimybę išvykti į vasaros stovyklas. Žinome, kad šios stovyklos vaikams buvo fizinis, psichologinis ir emocinis atokvėpis, kurio jiems labai reikėjo. Mūsų veikla kito kartu su kintančiais poreikiais. Mus pasiekė žinia, kad labai teigiamai buvo vertinamas mūsų gebėjimas nepasiduodant spręsti vienas po kito kylančius uždavinius. Taip pat sulaukėme teigiamų atsiliepimų iš Ukrainos skautų organizacijų, su kuriomis palaikome ryšį.

Kaip būtent panaudosite premijos lėšas, kad dar labiau padėtumėte bendruomenei? Ar jau planuojate naujus projektus?
Šis premija leis mums toliau plėtoti ugdomąją programą, kurios tikslas ugdyti būsimas kartas aktyviais ir iniciatyviais piliečiais, pasirengusiais būti naudingais ten, kur prireikia jų pastangų, kad padėtų įveikti šiandieninio pasaulio iššūkius. Šios lėšos suteiks galimybę ZHP nariams toliau augti tarp draugų, mokytis ir įgyti gyvenimiškos patirties ir formuoti skautų vertybėmis grindžiamą charakterį.

Ką galėtumėte patarti kitoms organizacijoms, norinčioms pasiekti tokių veiklos ir programų rezultatų?
Manome, kad konkrečių rezultatų norinti pasiekti organizacija turi dirbti vadovaudamasi savo vertybėmis ir nenukrypdama nuo savo tikslų. Tuomet nereikės nerimauti dėl rezultatų ar savo narių dalyvavimo.

Ar nerimaujate, kad užsitęsus karui Ukrainoje, visuomenė gali pavargti solidarizuotis su Ukrainos pabėgėliais? Ką gali ir turėtų daryti pilietinės visuomenės organizacijos, kad taip neatsitiktų? Ar ES galėtų atlikti teigiamą vaidmenį sprendžiant šį klausimą?
Žinoma! Mes, Lenkijos skautų asociacijos nariai manome, kad kiekvienas mūsų turėtų dėti pastangas kiekvieną dieną, kad paliktume pasaulį bent šiek tiek geresnį, nei radome. Kitaip tariant, žmonės turėtų būti skatinami kasdien padaryti kažką gero ir toliau keisti mus supantį pasaulį. Pagalba Ukrainai yra maratonas, o ne sprintas. Turime to nepamiršti ir teikti pagalbą kiekvieną dieną.