Parengė Karel Lannoo

Šiais laikais tapo madinga Europą vadinti nekonkurencinga ir reikalauti ES lygmeniu imtis masinės dereguliacijos kampanijos. Tačiau tai, kiek probleminė yra ekonominės padėtis, priklauso nuo konkurencingumo apibrėžties, naudojamo bendro vardiklio, lyginamojo standarto ir nuo aplinkybių.

Be to, konkurencingumas prilyginamas reguliavimo panaikinimui, o tai klaidinga prielaida, tarsi problemą būtų galima išspręsti masine supaprastinimo kampanija. Taigi norint kontroliuoti šį naratyvą, svarbu naudoti tinkamus parametrus. Priešingu atveju jis galėtų tapti nevaldomas ir naudingas euroskeptikams.

Konkurencingumas vėl minimas kaip vienas iš politikos tikslų, nors jis ir nebuvo niekur dingęs. Reikia prisiminti precedentus. 2000 m. kovo mėn. oficialiai Lisabonos Europos Vadovų Tarybos priimta Lisabonos strategija ES siekė „tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje, užtikrinančia darnų ekonomikos augimą, daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesnę socialinę sanglaudą“. Europos Komisijai konkurencingumas rūpėjo dar Jacques Delors laikais – tiesiog perskaitykite garsųjį 1994 m. Paul Krugman straipsnį, kuris tai vadino „pavojinga manija“. Tuomet J. Delors susirūpinimą kėlė tai, kad konkuruojant su JAV ir Japonija, Europoje augo nedarbas. Jo pasiūlytas sprendimas – investicijų į infrastruktūrą ir aukštąsias technologijas programa. Tai mes jau girdėjome.

Apie teisės aktų supaprastinimą irgi kalbama jau seniai. Supaprastintų vidaus rinkos teisės aktų (SLIM) iniciatyva pradėta įgyvendinti dar 1996 m., kai ES sudarė 15 valstybių narių. Komisijos narys Charles McCreevy (2004–2009 m.) 2005–2006 m. palankiai vertino reguliavimo „pauzes“, kol neištiko finansų krizė. Jean-Claude Juncker vadovaujamos Komisijos pirmininko pavaduotojui Frans Timmermans buvo pavesta įgyvendinti geresnio reglamentavimo programą. Nors visi šie planai nusipelnė pagyrų, verčiau derėtų šalinti pagrindines reglamentavimo sudėtingumo priežastis – pradedant sprendimų priėmimo procesu, baigiant prastu vykdymo užtikrinimu, o ne tiesiog gydyti simptomus. Tačiau 27 valstybių narių Sąjungai tai lengviau pasakyti nei padaryti.

Konkurencingumas, bent jau kaip apibrėžiama Mario Draghi pranešime, yra labiau susijęs su našumu ir BVP augimu, o tai gali duoti labai skirtingų rezultatų priklausomai nuo naudojamo bendro vardiklio. Vis dėlto yra ir kitų būdų, kaip įvertinti konkurencingumą. Būtų galima vertinti vidaus, o ne išorės konkurencingumą. Iš vidaus ES atrodo silpna, jos našumas, palyginti su JAV, mažėja. Tačiau iš išorės perspektyvos, ES turi prekybos ir einamosios sąskaitos perteklių, o JAV – didžiulį prekybos ir einamosios sąskaitos deficitą, nors tai, atrodo, nekelia problemų (gal tik prezidentui D. Trump’ui).

ES fiskalinė padėtis yra daug geresnė nei JAV ar net Japonijos, nors mums trūksta tikslių duomenų, kad galėtume savo padėtį palyginti su Kinija. 2024 m. ES biudžeto deficitas sudarė apie 3,5 proc. BVP, o JAV jis beveik dvigubai didesnis (6,4 proc.). JAV gali tai finansuoti tarptautinėse rinkose dėl JAV dolerio padėties pasaulyje, nors vidutinės trukmės laikotarpio palūkanos ES ir JAV skiriasi ir rodo rinkos susirūpinimą dėl JAV ekonomikos. Šiuo metu JAV dolerio šešių mėnesių rinkos skolinimo palūkanų norma yra 4,8 proc., o euro zonoje – 2,5 proc. (EURIBOR).

Be to, nuo 2021 m. vidurio, kai V. Putinas pradėjo manipuliuoti kainomis, energijos kainos ES buvo daug didesnės nei JAV. Tai – konkurencingumo problema gamybos pramonei ir visų pirma Vokietijai. Šiuo metu energijos kainos ES yra bent 50 proc. didesnės nei JAV.

Energetikos politika yra dar vienas geras diskusijų dėl reguliavimo panaikinimo pavyzdys: ar pernelyg didelis reguliavimas kelia problemų? Priešingai, ES turi bendrąją energijos rinką, kuri yra skirta paskirstymui, o ne gamybai, kurią kontroliuoja valstybės narės. Tai kelia sunkumų perteklinės gamybos šalims, nes dėl energijos trūkumo kitose šalyse kyla kainos. Kaip pavyzdį galima pateikti Švediją ir Vokietiją.

Be to, būtų galima kelti klausimą, ar nebūtų geriau panaikinti reguliavimą skaitmeniniame sektoriuje? Norime žodžio laisvės kaip JAV ir jokių turinio apribojimų? Norime oligopolinės rinkos, kokią turime dabar?

Šios trumpos įžvalgos rodo, kad bet kokias diskusijas apie konkurencingumą ir reguliavimo panaikinimą reikia vesti itin atsargiai, kad jos nenukryptų tik į kraštutinumus, nes tai galėtų pakenkti patikimos ekonomikos politikos formavimui.