„Freedom is just another word for nothing left to lose“ (Laisvė – tai tik kitas žodis, reiškiantis, kad nebeturi ko prarasti) – sakoma gerai žinomoje 1969 m. kantri stiliaus dainoje, kuriai žodžius parašė Kris Kristofferson ir kurią dainavo įvairūs atlikėjai – Janis Joplin, Kenny Rogers ir kiti. Tačiau ši dainos „Me and Bobby McGee“ eilutė turi mažai ką bendro su laisve šiandieninėje Europoje: jei nekovosime už savo laisvę, galime daug ką prarasti. Ypač Vengrijoje.

Prie gerų dalykų žmonės greitai pripranta. Jie nė akimirkos nepagalvoja, kaip puiku, kad Europoje turime tokias laisves kaip judėjimo laisvė, spaudos laisvė, įsidarbinimo ar švietimo laisvė. Kitaip nei mes, kurie priklausome kūdikių bumo kartai. Gimiau šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai Vengrija vis dar buvo Varšuvos pakto šalis. Mano karta prisimena ilgą kelią į laisvę – nuo Berlyno sienos griuvimo iki 2004 m., kai Vengrija pagaliau tapo Europos Sąjungos, laisvų tautų šeimos, nare. Nuo komunizmo žlugimo prireikė keturiolikos metų, kol mūsų šalis kartu su Čekija, Slovakija ir Lenkija galėjo prisijungti prie ES. Šiandien man atrodo, kad pastaruosius keturiolika metų Vengrija po truputį slysta atgal ir pradeda atsilikti: dešimtojo dešimtmečio pradžioje ji buvo pilietinių laisvių ir spaudos laisvės priešakyje, o šiandien šalyje klesti populizmas, autokratija ir konstitucinė diktatūra. Koks didelis kontrastas!

Vyriausybė Budapešte beveik atvirai paskelbė karą bendroms Europos vertybėms. Pagal jos logiką, „Briuselis“ yra priešas, o pati ES yra velnias. Tai tęsiasi jau beveik 14 metų ir rodo, kaip sunku paremti bet kokią proeuropietišką kampaniją tiek iš opozicijos (ar to, kas iš jos liko), tiek iš pilietinės visuomenės ir NVO (taip pat iš to, kas iš jų liko) perspektyvos. Tačiau nesutinkame atsisakyti Europos vertybių vien dėl to, kad kai kurie Vengrijos politikai nusprendė šokti pagal labai toli, galbūt Kremliuje, pučiamą dūdelę.

Neseniai Vengrijoje atliktos apklausos rodo, kad 68–70 proc. rinkimų teisės amžiaus gyventojų ir toliau vertina su Europos Sąjunga ir bendromis Europos vertybėmis susijusius privalumus ir jais naudojasi. Tačiau kyla didelis klausimas, ar jie taip pat gausiai dalyvaus 2024 m. birželio 9 d. vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose. Vengrijoje šis balsavimas vyks tą pačią dieną kaip ir savivaldybių rinkimai, o kadangi šalyje didėja nepasitenkinimas, perspektyvos neblogos. Protestas prieš vyriausybės politiką taip pat reikš proeuropietišką balsavimą.

Mihály Hardy yra Vengrijos žurnalistas, „Klubrádió“ vyriausiasis redaktorius