2015 m. vasario mėn. Europos Komisija paskelbė energetikos sąjungos dokumentų rinkinį – „atsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategiją“. Buvo pateikta daug gerų pasiūlymų, negailėta pažadų, įskaitant ir siekį drastiškai mažinti priklausomybę nuo importo, nuosekliai plėsti atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir padaryti Europą atsinaujinančiosios energijos srityje pirmaujančiu regionu. Buvo pasakyta, kad šios politikos centre turi būti piliečiai...

Jeigu būtume nuosekliai įgyvendinę šiuos pasiūlymus, nebūtume taip giliai įklimpę į šiandieninę krizę. Vis dėlto atrodė, kad valstybes nares tenkina jų sena politika: Vokietija leidosi apakinama Putino iškastinio kuro pigumo ir net pareiškė, kad atsinaujinančiųjų išteklių plėtra vyksta „pernelyg sparčiai“. Ši plėtra buvo apribota, o rezultatas – visiška griūtis vėjo energijos sektoriuje, kur buvo prarasta apie 40 tūkst. darbo vietų. Lenkijai nepavyksta susiimti ir atsisakyti anglies, o Prancūzija toliau svajoja apie tariamą atominės energetikos naudą; tikrovė, deja, yra niūresnė, kuriai įtakos, be kita ko, turi ir klimato kaita: daugiau nei pusė Prancūzijos reaktorių turėjo būti atjungti nuo tinklo dėl techninių problemų ir aušinimui reikalingo vandens trūkumo. ES priklausomybė nuo energijos importo niekada nebuvo tokia didelė kaip 2021 m. ir savo išlaidomis moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai klimatą tausojančių technologijų srityje pasauliniu mastu tikrai nesame tarp pirmaujančiųjų.

Turime dvi realias galimybes dabartinei energijos problemai spręsti ir kartu kovoti su klimato kaita: nuosekliau taupyti ir tikrai masiškai plėtoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją. Abi kryptys turi daug potencialo. Pereinant prie pozityvių dalykų, pažymėtina, kad mūsų vidaus vėjo ir saulės ištekliai generuoja daug pigesnę elektrą nei (šiuo metu) vis dar smarkiai subsidijuojamas iškastinis kuras ir branduolinės elektrinės.

Todėl tektų statyti daug naujų decentralizuotų gamybos struktūrų ir pritraukti naujų suinteresuotųjų subjektų, kurie turėtų tapti energetikos pertvarkos pagrindu. Taip yra todėl, kad energetikos pertvarkai reikia visuomenės pritarimo, kurį pasiekti galima tik įtraukus žmones. Pavyzdžiui, 90 proc. Vokietijos žaliųjų elektrinių priklauso privatiems asmenims, ūkininkams, kooperatyvams, MVĮ ir savivaldybių komunalinių paslaugų įmonėms, o ne didelėms energijos tiekimo bendrovėms. Tačiau yra mažai faktų, rodančių, jog esama kokios nors strategijos, kuria iš tiesų būtų siekiama skatinti tikrą pilietinės visuomenės įtraukimą didinant decentralizuotos energijos gamybos ir naudojimo potencialą darbo vietoms kurti ir užtikrinti visuomenės atsakomybę už energetikos pertvarą ir dalyvavimą pertvarkos procesuose remiant gaminančius vartotojus ir energetikos bendruomenę. Dabar ir ateinančiais mėnesiais teks už tai skaudžiai sumokėti. Deja, kentės ir mūsų klimatas.

Tvaraus vystymosi observatorijos pirmininkas Lutz Ribbe