Nuo pat 2008 m. krizės sekė viena po kitos – susidūrėme su vadinamąja daugialype krize. Daug žmonių jau tik stebisi, kas bus toliau, tuo parodydami, kaip išaugo baimė ir netikrumas. Tiesa, kad dauguma krizių yra atvežtinės. Bet vis dėlto. Sąjunga įveikdavo visas pavojingas kliūtis, kurios neretai kėlė grėsmę jos egzistavimui. Mes tai gerai mokame, tačiau kartu susiduriame ir su pozityviais iššūkiais. Ar mums pavyksta atremti juos?
Matydamas, kaip Sąjunga puikiai naudojasi Ekonomikos gaivinimo fondu, kuris skirtas kovoti su socialiniu ir ekonominiu pandemijos poveikiu spartinant aplinkosaugos ir skaitmeninę pertvarkas, džiaugiuosi ir manyje pabunda viltis! Krizės valdymą deriname su ilgalaike vizija ir tai yra sunkiausias dalykas šiandienos politikoje, kuri yra kaustoma trumparegiško mastymo ir veiksmų.
Neutralizuoti anglies dioksido poveikį iki 2050 m. yra ne tik tiesiogine prasme gyvybiškai svarbu mūsų išgyvenimui, tai taip pat turėtų padėti išsaugoti mūsų ekonomikos konkurencingumą. Negalime kartoti klaidų, kurias darėme per skaitmeninę revoliuciją. Į tą traukinį vos nepavėlavome.
Tikra klimato politika taip pat padės mums pasiekti dar vieną esminį tikslą – strateginį Sąjungos savarankiškumą arba tam tikrą Europos suverenumo formą. Klimato politika suteiks mums galimybę sumažinti tokio iškastinio kuro kaip Rusijos dujos importą ir jo išvengti. Žaliasis kursas padės spręsti klimato ir ekonomines problemas, o ES taps savarankiškesnė. Nė vienas iš šių veiksmų nėra pavienis – visi jie yra tarpusavyje susiję.
Pasakysiu dar daugiau. Jei Sąjunga nori atlikti geopolitinį vaidmenį, ji turi būti konkurencinga, nes ekonomika lemia galios pusiausvyrą pasaulyje. Todėl perėjimas prie ekologiškos ir skaitmeninės ekonomikos yra toks svarbus. Būtent todėl turime ir toliau kalbėti vienu balsu prekybos klausimais, taip, kaip tai darėme dėl „Brexitʼo“, priimdami keletą laisvosios prekybos susitarimų, pavyzdžiui, su Japonija, ir tardamiesi dėl investicijų su Kinija. Net ir per Trumpo erą Komisijos pirmininkui pavyko išvengti prekybos karo todėl, kad buvome vieningi. Tačiau geopolitiškai būsime svarbūs tik tada, kai daug mažiau priklausysime nuo kitų pasaulinių veikėjų daugelyje sričių: skaitmeninių technologijų, energetikos, migracijos, finansinių paslaugų (tai reiškia, kad turime mažinti priklausomybę nuo Sičio ir JAV dolerio), maisto, visuomenės sveikatos ir kt. Mes tai padaryti galime tik sutelkę pajėgas pramonės lygmeniu. Dydis yra svarbus. Mastas yra svarbus. Darome pažangą visose šiose srityse, tačiau kartais ta pažanga yra per lėta. Turime mastyti strategiškiau, ne taip naiviai ir europietiškiau.
Tikiuosi, kad Konferencijoje dėl Europos ateities daug dėmesio bus skirta ir vidaus iššūkiams. Gyvename technologiniu, demografiniu, ekonominiu, aplinkos ir geopolitiniu požiūriu naujame pasaulyje. Visi šie pokyčiai vyksta greičiau nei manėme ar baiminomės. Ir tikrai, viskas tapo neatidėliotinai skubu.
Sąjungoje turime stengtis išsaugoti ar atkurti socialinį ir politinį stabilumą. Dėl pandemijos atsirado nelygybė naujose srityse ir pagilėjo įsisenėję skirtumai. Darbo rinkose vis ryškesnis atotrūkis tarp mažiau ir labiau išsilavinusių žmonių ir yra pavojus, kad kai kurios grupės pasijus apleistos, ypač dabar, kai, atrodo, prasidėjo skaitmeninė revoliucija. Ekonomikos gaivinimo fondas ir bendras vakcinų pirkimas rodo, kad Europos solidarumas egzistuoja. Nacionaliniu lygmeniu taip pat reikia daug nuveikti ir padidinti socialinę sanglaudą. Dėl pandemijos nepaprastai išaugo nepasiturinčių žmonių skaičius ir po dešimtmečius trukusio mažėjimo visame pasaulyje vėl ėmė augti ypač didelis skurdas. Tikrai ne be pagrindo socialinė sanglauda yra tokia svarbi Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui. Politiniu požiūriu tam tikrais veiksmais kelete šalių buvo bandoma užgniaužti teisinės valstybės principą ir žodžio bei žiniasklaidos, taigi ir pačių rinkimų, laisvę. Tai sukėlė reakciją.
Mums tikrai netrūksta iššūkių, todėl turime įsitikinti, kad esame pasiruošę, norime ir galime juos kartu atremti. Dabar tikrai ne laikas pranašauti pasaulio pabaigą, bet laikas veikti viltį nešantiems žmonėms, vyriausybėms ir organizacijoms.
Herman van Rompuy, Europos politikos centro pirmininkas