„Mes, kaimo moterys, nenorime, kad į mus žvelgtų su gailesčiu ar užuojauta, mes norime būti pripažintos ir vertinamos kaip partnerės siekiant darnaus vystymosi. Mums reikia galimybių ir kokybiškų pagrindinių paslaugų, kad galėtume likti savo vietovėse ir toliau maitinti pasaulį“, – teigia Ekvadoro ūkininkė ir Lotynų Amerikos ir Karibų regiono kaimo moterų tinklo (RedLAC) vykdomoji sekretorė Luz Haro Guanga, kuri neseniai kalbėjo EESRK diskusijoje „Moterys ir trejopa planetos krizė“. Interviu su EESRK info Luz Haro Guanga kalba apie klimato kaitos poveikį Lotynų Amerikoje ir apie tai, kodėl, nepaisant COP 16 nesėkmių, kovojant už tvaresnę ir sveikesnę planetą nėra erdvės ar laiko pesimizmui.

Jūsų organizacija „RedLAC“ dalyvavo Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje COP16. Ar esate nusivylusi konferencijos rezultatais, nes nebuvo pasiektas bendras sutarimas dėl gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos finansavimo? Ar per COP16 buvo pasiekta kokių nors rezultatų?

Luz Haro Guanga: Kaip moteris iš Ekvadoro kaimo, nuo devintojo dešimtmečio kovoju už Ekvadoro kaimo moterų teises. Viena iš pamokų, kurias išmokau per šiuos beveik 40 metų, yra ta, kad socialiniams procesams paskatinti reikia didžiulių pastangų, jie iš karto neduota daug naudos ir, svarbiausia, jiems reikia pastovumo, nuoseklumo ir atkaklumo. Bendras sutarimas dėl gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos finansavimo būtų buvęs puikus laimėjimas, tačiau esu įsitikinusi, kad COP16 kaip smėlio audra užplūdę tūkstančių miesto ir kaimo vyrų ir moterų balsai užkariavo širdis ir protus tų, kurie anksčiau nė neketino remti šių skubių veiksmų klimato srityje.

Mes nepasiekėme savo tikslo, tačiau dabar negalime nuleisti rankų ir turime reikalauti kiekvieno miesto, bendruomenės ir šalies valdžios institucijų, kad jos mus išgirstų ir asmenine, technine ir politine valia priimtų geriausius sprendimus, kad ateityje būtų išvengta žmonių mirčių nuo bado, kurių priežastis – šiandienos neveikimas.

Kokį poveikį klimato kaita daro Lotynų Amerikos čiabuvių ir kaimo moterims?

Norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos faktus iš dokumento, kurį parengė Amerikos valstijų organizacijos (AVO) Amerikos moterų komisija (CIM), remdamasi dialogais su 70 moterų lyderių iš 16 šalių. Dialogų procesas prasidėjo 2024 m. rugsėjo mėn. Dokumentas buvo pristatytas COP16 ir jame išdėstytos kaimo moterų nuomonės.

Padaryta išvada, kad klimato kaita yra reali ir didelį poveikį daranti problema visose šalyse, įskaitant Šiaurės ir Pietų Ameriką. Tačiau išskirti keturi su klimatu susiję reiškiniai:

užsitęsusios sausros. Kai kurios šalys pranešė, kad mėnesių mėnesius beveik nesulaukė kritulių, o kitose pietinėse šalyse sausros tęsėsi ištisus metus;

kylanti temperatūra gerokai viršija įprastą lygį. Aukšta temperatūra kartu su išdžiūvusiu dirvožemiu prisideda prie gausių gaisrų (kai kurie savaiminiai, kai kurie tyčiniai), o padėtį apsunkina sausra, daranti poveikį tiek gyvybei, tiek biologinės įvairovės sistemoms. Pavyzdžiui, per susitikimą Brazilijoje buvo pranešta, kad Piauí valstijoje liepsnojo 300 aktyvių gaisrų;

audros.Paminėta, kad lyja intensyviai ir trumpais pliūpsniais, dažnai kartu su stipriomis vėtromis. Dalyviai iš Centrinės Amerikos, Meksikos, Dominikos Respublikos ir Kolumbijos pakrantės kalbėjo apie uraganų ir tropinių audrų, darančių poveikį jų teritorijoms, intensyvumo ir dažnumo didėjimą;

kritulių kiekio pokyčiai. Lyja, kai mažiausiai to tikimasi, – ši pastaba buvo kartojama visuose susitikimuose, o pietinių šalių ir Andų vietovių atstovai kalbėjo apie netikėtas šalnas, krušą ir sniegą. Apskritai pastebėta, kad kasmet mažėja kritulių kiekis, tačiau buvo teigiama, kad kai lyja, lietus tampa liūtimis, sukeliančiomis potvynius ir gaivalines nelaimes, dėl kurių žūsta žmonės, nukenčia infrastruktūra, keliai ir pasėliai ir taip pat daromas poveikis gyvenimo sąlygoms, daugiausia kaimo vietovėse. Vienas dalyvis šiuos reiškinius apibendrino teigdamas, kad „krituliai kartais baugina“.

Kita vertus, įgyvendinama netvari praktika, dėl kurios eikvojami gamtos ištekliai. Didžiausią susirūpinimą keliančios ir taip pat dažniausiai minimos problemos buvo medienos ruoša arba miškų ir mangrovių naikinimas, tyčiniai miškų gaisrai, netinkamas vandens išteklių tvarkymas, tarša, intensyvios, ekspansinės, vandeniui imlios ir taršios veiklos propagavimas ir perteklinis agrocheminių medžiagų, herbicidų ir pesticidų naudojimas.

Vienas iš išryškėjusių aspektų buvo kai kurių vietos ir nacionalinių vyriausybių neveikimas. Jos nerengė reglamentavimo sistemų, kuriomis būtų siekiama pažaboti destruktyvią veiklą ir skatinti tvarias gamybos strategijas. Kai kuriose šalyse galioja teisės aktai, tačiau dėl korupcijos ar asmeninių politinių interesų valdžios institucijos jų neįgyvendina.

Todėl tarptautiniai lyderiai raginami daryti didesnį spaudimą valstybėms, kad jos laikytųsi pasirašytų biologinės įvairovės ir klimato kaitos susitarimų.

Ar kovos už klimato ir aplinkos apsaugą kryptį vertinate optimistiškai ar pesimistiškai? Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti?

Jei mūsų užmojai nebus dideli, gerų rezultatų nepasieksime. Nors klimato kaita daro mums poveikį ir jis vis didėja, turime toliau kovoti už tai, kad sprendimus priimantys asmenys atsižvelgtų į tuos pagrindinius aspektus, kuriems reikia prioritetinių veiksmų, ne tik finansavimo, bet ir koordinavimo, bendradarbiavimo, mažesnio egoizmo ir politinio ryžto požiūriu.

Aš optimistiškai manau, kad jei toliau primygtinai reikalausime, garsiai kalbėsime ir užsispyrusiai išlaikysime ilgalaikius socialinius procesus, jei sudarysime strateginius aljansus su Pietų ir Šiaurės Amerika ir kitomis pasaulio šalimis, galime daryti poveikį viešajai politikai ir užtikrinti, kad tie, kurie eina įtakingas pareigas arba priima sprendimus, tai darytų būdami įsitikinę, kad reikia nedelsiant kovoti su klimato kaita ir tuo pat metu mažinti veiksmus, kurie skatina jos kenksmingą ir griaunamąjį poveikį mūsų planetai: gaisrus, monokultūros auginimą, nevaržomą insekticidų ir cheminių medžiagų naudojimą, vandens baseinų naikinimą, nevaržomą žvejybą, vandens šaltinių naikinimą, atliekų tvarkymą ir kt.

Pesimizmas susilpnins mūsų balsą ir galiausiai paskatins mus nuleisti rankas ir pasiduoti. Kovoje už tvaresnę ir sveikesnę planetą, nepaisant neigiamų įvykių, nebegalima gaišti laiko, nei palikti erdvės pesimizmui. Tai – gyvybės ar mirties klausimas esamoms ir būsimoms kartoms!

Reikėjo pradėti veikti dar vakar. Tačiau šiandien vis dar galima pradėti keisti požiūrį ir prisiimti įsipareigojimus visų žmonių labui.

Luz Haro Guanga yra ūkininkė iš Ekvadoro ir Lotynų Amerikos ir Karibų regiono kaimo moterų tinklo („RedLAC“) vykdomoji sekretorė, taip pat „RedLAC“ techninio padalinio Ekvadore FUNMUJERURAL-e pirmininkė. „RedLAC“ yra socialinė organizacija, kurią sudaro daugiau kaip 200 kaimo moterų organizacijų iš visos Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono. Ji įsteigta 1990 m. Argentinoje, o jos tikslas – skatinti veiksmingą pilietinį ir politinį kaimo moterų dalyvavimą. Ilgalaikių „RedLAC“ pastangų dėka Amerikos valstijų organizacija (AVO) 2024–2034 m. laikotarpį paskelbė „Amerikos dešimtmečiu už visų moterų, paauglių ir mergaičių teises Šiaurės ir Pietų Amerikos kaimo vietovėse“.