Tetjana Ogarkova: paskutinis Vladimiro Putino karas

Vienu iš pirmųjų smūgiu buvo sugriautas pastatas Brovarų karinėje bazėje, kur gyveno mūsų vyresniosios dukters šokių mokytojas. Praėjus keletui valandų, nusprendžiau automobiliu vykti pas draugę, kuri nebeatsakinėjo į telefono skambučius. Pajudėjus mane pasitiko Ukrainos tankai. Asfalto dangoje buvo matyti tankų vikšrų palikti pėdsakai.

Po šio skausmingo 2022 m. vasario 24 d. prabudimo, visiems laikams sugriovusio mūsų ankstesnį pasaulį, daugiau niekada iš tiesų neužmigome. Žiūrime į mūsų naują tikrovę nustebusiomis akimis.  Pirmąją karo savaitę mus pasiekė ir pirmosios žinios apie kovoje kritusius mūsų draugus. Taip pat pamatėme, kad Ukrainos armija sugebėjo pasipriešinti „antrajai pasaulio armijai“. Matėme europiečių mums tiekiamus ginklus ir išgirdome apie būsimas sankcijas.

Tačiau visų pirma su nuostaba žvelgiame į Rusiją. Ir niekaip negalime patikėti tokiu niekšiškumu: kareiviai pagyrūniškai besididžiuojantys prieš savo moteris kavos aparatais, kilimais ir skalbimo mašinomis, pavogtais jų nuniokotuose kaimuose. Niekaip negalime patikėti jų žiaurumu: jie žudo beginklius civilius žmones paleisdami jiems kulką į pakaušį, prievartauja ukrainietes moteris jų vaikų akivaizdoje ir degina jų kūnus. Jie sprogdina mūsų ligonines ir kiekvieną dieną be išimčių mus atakuoja raketomis. Neatsistebime jų kvailumu: ilgiau kaip mėnesį rusų kareiviai kasė apkasus Čornobylio teritorijoje, o po to buvo perkelti į Baltarusiją, nes patyrė radioaktyvių medžiagų poveikį, nuo kurio jie jau miršta.

Su nuostaba žiūrime į šiuolaikinės Rusijos tikrovę. Tai ne vien Putino karas. Paskutinės „Levados“ centro apklausos duomenimis, Putino karą palaiko 85 proc. rusų.
Atėjo laikas stoti į akistatą su šia nauja tikrove. Didvyriškas Ukrainos kareivių pasipriešinimas, vakarų partnerių karinė pagalba ir griežtos sankcijos duoda rezultatus.

Tačiau karas tęsiasi. Svarbiausia – išsilaikyti, nepasiduoti, atsispirti pagundai pernelyg lengvabūdiškai ar per greitai susitarti dėl paliaubų, kad ir kas atsitiktų. Visi norime taikos. Tačiau turime unikalią galimybę pasiekti, kad ši nesuvokiama Rusijos agresija būtų paskutinis jos karas. Jokios paliaubos, nuolaidos dėl teritorijų ar kompromisai nieko nepakeis. Priešingai, tai tik leistų Rusijai pretenduoti į dalinę pergalę ir kurstytų agresyvias bei kerštingas Rusijos visuomenės nuotaikas.
Padniestrė 1992 m., Gruzija 2008 m., Krymas ir Donbasas 2014 m.: su kiekvienu dešimtmečiu Rusijos užmojai ir apetitas regione tik didėjo. Kremlius išnaudojo visas Vakarų silpnybes kaip pretekstą savo agresijai. Žvelkime tikrovei į akis. Kad pasiektume taiką, turime tęsti karą. Karą prieš Rusiją.

Turėsime būti drąsūs. Labai drąsūs. Neužteks tik Ukrainos karių drąsos, taip pat reikės Vakarų partnerių drąsos sugriežtinti sankcijas (kad būtų sugriauta Rusijos ekonomika) ir tiekti ukrainiečiams būtinus puolamuosius ginklus (kad būtų nustumta Rusijos kariuomenė už sienos).  

Turėsime būti tvirti. Tvirta pozicija būtina, kad po neišvengiamo Rusijos pralaimėjimo galėtume iš kiekvieno Rusijos piliečio pareikalauti prisiimti istorinę atsakomybę už šį nežmonišką barbarizmą. Reparacijas turės mokėti dvi ar trys kartos. Istorijos vadovėliuose turės būti išsamiai aprašyti jų karo nusikaltimai. Maskvos centre turės būti atidarytas muziejus skirtas Mariupolio kovai ar Bučos aukoms.

Tik pasibaigus šiam savižudiškam karui galima bus tikėtis kitokios Rusijos, išsivadavusios iš savo sužeistos imperijos komplekso ir atsisakiusios troškimo atkurti savo senąją didybę užgrobiant kaimynines šalis.

Atsibudę 2022 d. vasario 24 d. 5.00 val. išgirdome Putiną skelbiant jo „specialiosios karinės operacijos“ tikslus: „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“ Ukrainą. Pabuskime. Ukrainos nereikia „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“. To reikia Rusijai.