Aurélie Vauthrin-Ledent: Taip, kultūra yra pirmos būtinybės!

Gimiau 1981 m. kovo 28 d. ir per 40 mano gyvenimo metų apibūdinimas „pirmos būtinybės“ niekada nebuvo taip dažnai vartojamas su žodžiu „kultūra“, kaip tai girdžiu šiuo metu, kai išgyvename sveikatos krizę, sukėlusią ir ekonomikos krizę. Visi suprantame, kad pasibaigus krizei daugelis mūsų paradigmų pasikeis. Mums kyla ir kils didelių abejonių visais mūsų visuomenei svarbiais klausimais.

Taigi, šis apibūdinimas „pirmos būtinybės“ iškilo į dienos šviesą, kai mes, kultūros sektoriuje dirbantys žmonės, buvome pavadinti „ne pirmos būtinybės“ darbuotojais. Tai, kad buvome priskirti „ne pirmos būtinybės“ kategorijai, nesustabdomai išjudino aplinką ir neišvengiamai skatina ieškoti gilesnių ir platesnių atsakymų.

Tokiu būdu meno ir kultūros pasaulis, atsidūręs šešėlyje ar net visai užmirštas, visiems nelauktai nušvito keista, o gal tiksliau – kartėlio pripildyta šviesa.

Esu kultūros žmogus. Kultūra mintu ir kultūrą kuriu. Esu aktorė, dainininkė, režisierė, autorė, teatro ir prancūzų kalbos mokytoja, prancūzakalbės Belgijos teatro kūrinių leidėja, festivalių organizatorė, ypatingai domiuosi vizualiniu menu, scenografija, judėjimo ir šokio menu. Aš nebijau pasiraitojusi rankoves kibti į sunkiausią darbą, o kartais imtis ir atsitiktinių darbų. Darbų, kuriuos dažnai mūsų visuomenė linkusi nuvertinti. Nebijau darbo. Tik darbas padėjo man tapti tuo, kuo esu. Tai didžiausia vertybė, kurią man įskiepijo tėvai. Tačiau kultūra – tai dar viena mano motina. Kultūra suformavo mano asmenybę ir ją sutvirtino. Kultūra prisidėjo prie gilių perversmų: asmenybės raidos, vidaus revoliucijų ir sukrėtimų, ji suteikė minties laisvę, bet visų pirma – atvėrė širdį. Gražiausios mano gyvenimo kelionės – tai užburiančių violončelės garsų sužadintos emocijos, Šekspyras, šokdinantis šydais apgaubtas jam paklusnias sielas, nesibaigiančias istorijas pasakojantys paveikslai ant sienų ar muziejaus galerijose. O ką jau kalbėti apie stebuklingą teatro pasaulį, daug platesnį, nei scenos paveikslas ar spektaklio tekstas, tai daugialypė ir įvairovės kupina visata, kurioje pamatyti galima visko: nuo marionečių improvizacijų iki žodžio meno ir kūno judesio spektaklių. Teatras savo disciplinų ir rūšių skaičiumi neatsilieka nuo medicinos.

Jau metus kultūros ir meno pasaulis miega. Kultūros profesijų žmonių kančia didžiulė. Visų pirma tai dvasinė kančia, po to dar ir finansiniai sunkumai, kuriuos dėl veiklos sustabdymo patiria žmonės, dirbantys scenos meno sektoriuje, šiuo metu apimtame gilios finansinės krizės. Nepaisant plataus spektro, scenos menų profesijos yra per mažai žinomos. Tai autoriai, režisieriai, aktoriai, kostiumų dailininkai, dramaturgai, šviesos ir garso režisieriai, dekoracijų kūrėjai, scenografai, makiažo specialistai, asistentai ir visos kitos profesijos ir darbai, kurie reikalingi iki ir po spektaklio parodymo scenoje: platinimo, komunikacijos, reklamos specialistai, žiūrovus aptarnaujantis personalas, bilietų pardavėjai... ir tai tik menka didžiulio sąrašo dalis.

Taip pat svarbu, o gal ir dar svarbiau yra tai, ką išgyvena publika – kenčiantys žmonės. Dabar visuomenė, turinti ribotą pasirinkimą tarp „Netflix“ arba knygų, pernelyg skubotai pasirenka spalvotą vaizdą – lengvai prieinamą vieną iš mums likusių kultūros sričių. Platus pasirinkimas liko praeityje. Dabar vienintelis pasiūlymas – izoliavimas, neliko bendravimo ir atvirumo, juoko, svajonių, tolimų minties kelionių, galimybės patogiai įsitaisyti raudono aksomo teatro krėsluose...

Nepamirškime ir liūdesio dėl atimtos galimybės mokytis, nes kultūra yra geriausia gyvenimo mokykla!

Tačiau svarbiausia, kad dėl mūsų vadovų neteisingai pavartoto neigiamą atspalvį turinčio įvertinimo „ne pirmos būtinybės“, apibūdinimas „pirmos būtinybės“ dabar visur siejamas kultūros profesijomis. Tikrai nenoriu maištauti, tik turiu beprotišką viltį (kiekviena viltis yra šiek tiek beprotiška), neužgniaužiamą ateities viltį: tikiuosi, kad netolimoje ateityje paprasti žmonės pagaliau ir kiekvieną kartą tardami žodį „kultūra“ visada jį susies su žodžiais „pirmos būtinybės“.

Taigi, bandymas mus „palaidoti“, mums suteikė jėgų pakilti. Kultūra tampa svarbia kaip niekada anksčiau. Laikas tai patvirtins. Aš tuo tvirtai tikiu, tiksliau – esu įsitikinusi. Pasibaigus šiai krizei, niekuomet nebeleisime nuvertinti kultūros ir viso, kas su ja siejama.

Aurélie Vauthrin-Ledent