Europa skiria nepakankamai dėmesio ir jėgų šiai sudėtingai kovai. Pasukti kraštutinių dešiniųjų kilimą priešinga kryptimi šiuo metu atrodo sunki užduotis. 1945 m. nugalėjus nacistinį fašizmą buvo manoma, kad ekstremistiniams judėjimams nebeliks erdvės įtakai daryti ir veikti. Tačiau taip neatsitiko. Demokratinis modelis, taip pat žmonių pasipiktinimas ir nusivylimas sudarė sąlygas kraštutiniams dešiniesiems išgyventi ir sustiprėti. Kraštutiniai dešinieji pasinaudojo Europos liberaliose demokratinėse valstybėse aštuoniasdešimt metų vyraujančia tolerancija ir jų patiklumu. Jie apsimetė žaidžiantys pagal demokratijos taisykles, tačiau niekada neatsisakė savo siekio sunaikinti ją iš vidaus, kai tik įgis tam reikiamos galios.

Jiems beveik pavyko: prisidengdami „nacionaliniu suverenitetu“, kraštutiniai dešinieji jau atėjo į valdžią keliose šalyse, pavyzdžiui, Orbano Vengrijoje ir Fikoso Slovakijoje. Lenkiją iki 2023 m. spalio mėn. įvykusių rinkimų aštuonerius metus valdė PiS (Prawo i Sprawiedliwosc, Teisė ir teisingumas) kraštutinių dešiniųjų suformuota vyriausybė.

Europos Sąjungoje šis judėjimas taip pat bando kenkti demokratijai ir ją sužlugdyti. Pastarųjų trisdešimties metų informacinių ir ryšių technologijų raida suteikė daug galimybių neonacistinėms ir neofašistinėms grupuotėms naudojantis skaitmeninėmis platformomis ir socialine žiniasklaida sąveikauti, įgyti matomumo ir galios pasauliniu mastu. Šios jėgos naudojasi demokratinių valstybių saviraiškos laisve savo ksenofobinei ir rasistinei ideologijai skleisti ir stiprinti, koordinuoja strategijas ir realiuoju laiku kelia iššūkių pilietinei tvarkai, būdamos jos dalimi. Demokratija suteikia ją sugriauti siekiantiems judėjimams objektyvias sąlygas, įskaitant viešąjį finansavimą, jų vystymuisi ir skverbimuisi į visuomenę.

Kraštutiniai dešinieji rado palankią dirvą augti Europoje, nes neoliberali politika ir reiganomikos įkvėptas finansinis kapitalizmas sustabdė viduriniosios klasės pažangą ir socialinės gerovės – Europos kūrimo ir jos sėkmės kelrodį – augimą. Neoliberalizmas išbalansavo ir sutrikdė ekonominį ir socialinį vystymąsi, sumažino realiąsias darbo pajamas kapitalo naudai, sumažino socialinę paramą ir socialines paslaugas, o būsto sektorių nukreipė į spekuliuojančiųjų nekilnojamuoju turtu rankas. Europos vyriausybės pavojingai konkuruoja tarpusavyje parduodamos „auksines vizas“ kleptokratams ir oligarchams iš viso pasaulio. Per pastaruosius penkiolika metų nepasitenkinimą Europoje sustiprino rinkos krizė ir fiskalinis dempingas, dėl kurių konkurencija vidaus rinkoje tapo nesąžininga, taip pat silpna Briuselio ir Frankfurto parama MVĮ, sumažėjusi užimtumo apsauga ir perkamoji galia.

Tai skaudžios politinės klaidos, dėl kurių per kiekvienus Europos Parlamento rinkimus vis mažėja juose dalyvaujančiųjų skaičius, o kraštutinių dešiniųjų pozicijos Europos Parlamente stiprėja. Nacistinės ir fašistinės ideologijos sugrįžimą lėmė Europoje taikytas griežto taupymo modelis, kuris padėjo apsaugoti finansų sistemą, tačiau neužtikrino ekonominio ir fiskalinio teisingumo ir tinkamo dėmesio piliečių problemoms, troškimams ir lūkesčiams. Tokia padėtis tapo palanki seniai žinomai viršenybės ir identiteto ideologijos propagandai, kuri visada tyko ir laukia palankaus momento pasukti žmoniją civilizacijos regreso keliu. Šį kultūrinės ir religinės neapykantos kurstymą šiandien matome mūsų gyvenime, ekranuose, socialinėje žiniasklaidoje ir kiekvieną minutę skleidžiamoje dezinformacijoje. Piliečių baimių ir nesaugumo jausmo skatinimas, gąsdinimas islamizacija, baltųjų viršenybės ar judėjų ir krikščionių tapatybės išnykimu ir romų bendruomenės demonizavimas prikišant jos priklausomybę nuo išmokų – tai strategijos, kurios istoriškai buvo naudojamos įsigalint autoritarinių režimų diktatoriams ar lyderiams.

Šiandien Europos vyriausybės leidžia šioms jėgoms garsiai šaukti apie imigracijos pavojų Europai, nors mūsų žemynas senėja ir jam būtina importuoti dalį darbo jėgos, kad galėtų išlaikyti savo ekonomiką ir augti. Jos skambina pavojaus varpais, nors šiandien į ES atvykstančių pabėgėlių ir migrantų skaičius yra nedidelis – iš tiesų jis yra net mažesnis nei reikia Europos populiacijai ir darbo jėgai atkurti. Nepaisant to, ir toliau girdime ksenofobinę ir rasistinę retoriką Europoje, kurioje, užuot leidus lobti mafijos grupuotėms, užsiimančioms prekyba žmonėmis, vis dar nesukurta saugi ir veiksminga migrantų priėmimo ir integracijos teisinė sistema. Darbuotojų migrantų indėlis atstatant pokario Europą ir kuriant ES buvo didžiulis. Artimiausiais dešimtmečiais jis ir toliau bus labai svarbus Europos pažangai. Kraštutiniai dešinieji tai puikiai žino: daugelis jų finansinių rėmėjų naudojasi migrantų paslaugomis savo pramonės ir įmonių veikloje.

Tačiau jie ir toliau žais savo žaidimus, kurstys baimę, manipuliuos sąžine ir taip pat silpnų ir nestabilių nacionalinių ir Europos lyderių patiklumu kalbėdami apie strateginę viziją, mūsų vertybes ir principus. Vienintelis galimas demokratų ir Europos šalininkų atsakas – tai kova už mūsų vertybes: už demokratiją, laisvę, orumą ir taiką Europoje.