Praėjusiais metais tarp ES politikos prioritetų į viršų pakilo konkurencingumas, nes visiems tapo akivaizdi jo svarba ES ateičiai.
Praėjusių metų rugsėjo mėn. Europos Parlamente skaitytame Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen metiniame pranešime apie Sąjungos padėtį konkurencingumas buvo viena svarbiausių temų. Pirmininkė įsipareigojo padaryti viską, kas būtina, siekiant apginti Europos konkurencinį pranašumą.
Europos įmonėms sunku rasti kvalifikuotų darbuotojų, pagrindinių sektorių reglamentavimas yra griežtesnis nei kitose konkuruojančiose šalyse, būtent JAV ir Kinijoje, mažiau investuojama į mokslinius tyrimus ir plėtrą, be to, fizinė ir skaitmeninė infrastruktūra varžo prekybą ir ekonomikos augimą. Šie iššūkiai yra gerai žinomi ir užfiksuoti daugelyje tyrimų.
Ursula von der Leyen taip pat pavedė buvusiam Europos Centrinio Banko vadovui Mario Draghi pateikti konkrečių pasiūlymų, kaip būtų galima pagerinti ES konkurencingumą. Tai sveikintinas dalykas. Tačiau gerų pasiūlymų nepakaks – reikės turėti politinės valios ir gebėti juos įgyvendinti.
ES užsibrėžė tikslą didinti savo atsparumą ir įtaką pasaulyje, tačiau praranda šiam tikslui pasiekti reikalingą konkurencingumą. Prognozuojama, kad ES dalis pasaulio ekonomikoje iki 2050 m. nuolat mažės – nuo beveik 15 proc. iki 9 proc.
Todėl būtina didinti ES našumą ir konkurencingumą. Šiuo tikslu ES turi patvirtinti konkurencingumo darbotvarkę, kuri, laikantis bendrosios rinkos ir socialinės rinkos ekonomikos principų, būtų toliaregiška, aiškiai apibrėžta ir koordinuota, skatintų įmonių klestėjimą ir darbuotojų gerovę, gerintų jų gebėjimą diegti inovacijas, investuoti, prekiauti ir konkuruoti pasaulinėje rinkoje siekiant bendros gerovės ir skatinti mūsų perėjimą prie neutralaus poveikio klimatui ekonomikos. Tai labai svarbu siekiant ne tik užtikrinti būsimą gerovę, inovacijas, investicijas, prekybą ir ekonomikos augimą, bet ir kurti kokybiškas darbo vietas bei kelti gyvenimo lygį.
Todėl ES įmonės neabejotinai sieja savo lūkesčius su šiuo nauju postūmiu ir reikalauja sustiprinti konkurencingumą platesnėje ekonominėje ir visuomeninėje ilgalaikėje sistemoje.
EESRK siekia nustatyti veiksnius ir veikėjus, kurie turi įtakos ilgalaikiam konkurencingumui bei našumui ir į kuriuos būtina atsižvelgti integruotoje vizijoje. Konkurencingumo ekosistemas nagrinėjame siekdami paaiškinti Komisijai, kuriuos rodiklius reikėtų toliau tobulinti arba papildyti.
Taigi, paaiškėjo, kad šalies poreikiais grindžiamas požiūris vertinant problemas ir jų sprendimo būdus yra labai svarbus aspektas, į kurį Komisija nepakankamai atsižvelgė savo dviejuose komunikatuose dėl ilgalaikio konkurencingumo.
Apskritai kalbant, Komisija įvardijo 17 veiklos rezultatų rodiklių, pagal kuriuos kasmet turi būti vertinami jos nustatyti 9 konkurencingumo veiksniai. Tačiau taip pat būtina, kad valstybės narės šių reikalavimų visapusiškai laikytųsi, o Komisija turėtų tinkamas vykdymo užtikrinimo priemones, įpareigojančias šalis tai atlikti. Būtent to mes prašome.
Kalbant apie rodiklius, svarbiausiais laikome šiuos:
- Galimybės gauti finansavimą už priimtiną kainą, tačiau nekenkiant ateities kartoms.
- Turime investuoti ir geriau įvertinti investicijas viešųjų paslaugų ir ypatingos svarbos infrastruktūros srityje. Šiuo atžvilgiu siūlome šešis vertinimo parametrus.
- Mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje nepaprastai svarbu aktyviau bendradarbiauti tiek tarp viešųjų / privačiųjų subjektų, tiek regioniniu ar pasauliniu lygmeniu.
- Duomenų tinklų ir energetikos srityje raktiniai žodžiai – saugumas, kaina ir poveikio klimatui neutralumas.
- Kalbant apie žiediškumą, nebereikia įrodyti ES atliekamo vaidmens, tačiau turime atkreipti dėmesį į veiklos vykdytojų konkurencijos pusiausvyros išlaikymą.
- ES skaitmenizacijos teisinė sistema yra pati pažangiausia: junglumas, dirbtinis intelektas, duomenys ir kt. Šioje sistemoje turime imtis iššūkio suderinti žmogiškuosius aspektus su skaitmeninių technologijų perspektyvomis.
- Švietimas ir mokymas turi gebėti reaguoti į demografinius ir sociologinius iššūkius.
- Kalbant apie strateginį savarankiškumą ir prekybą, priklausomybė yra mūsų silpnoji vieta. Įmonės turi vykdyti reorganizaciją, o ES privalo sukurti palankią sistemą šiam iššūkiui įveikti.
Galiausiai, kalbant apie bendrąją rinką, tvirtai pakartojame, kad valstybės narės turi laikytis acquis communautaire taisyklių ir Sutarčių principų. Jokių kliūčių ir reali kontrolė. Reikia ES šalių vyriausybių politinės valios įgyvendinti tai, dėl ko jos susidera Briuselyje, ir Komisijos gebėjimo dirbti tarpžinybiniu lygmeniu, o ne izoliuotai ir taip didinant nenuoseklumą. Būtent to mums reikia.
Tai galima kartoti be perstojo.
Todėl pasitikėkime Briuselio konkurencingumo patikrų rezultatais ir naudokimės regioniniais pramonės klasteriais nacionaliniu lygmeniu. Priemonių yra – pradėkime jomis naudotis.
