Konstantina Manoli

Negalime paneigti, kad naudojimasis balsavimo teisėmis yra galinga priemonė išreikšti nuomonę ir daryti įtaką politikai. Tiesą sakant, per visus rinkimus mes visi renkamės savo balsą – žmones, kurie, mūsų manymu, yra tinkamiausi atstovauti mums, mūsų įsitikinimams ir vertybių sistemai. Tačiau dažniausiai žmonės, ypač mes, jaunimas, neįvertiname mūsų balsavimo galios.

Aktyviai deklaruojame norą keisti pasaulį, kurti geresnę ateitį mums visiems ir ateinančioms kartoms. Tačiau kažkur šio proceso viduryje, kai pajuntame, kad mūsų nuomonės, vertybės ir idealai niekam nesvarbūs arba kad neturime galios, nuleidžiame rankas.

Esu jauna moteris, graikė, šis jausmas man gerai pažįstamas. Man gerai žinomas šis nusivylimas, kai mūsų balsas lieka neišgirstas, kai matau, kad mūsų teisės pažeidžiamos, ir jaučiu vis didėjantį bejėgiškumo jausmą, kai, atrodo, nieko negalime padaryti. Kartais, nepaisant visų mūsų pastangų, viskas vyksta ne taip, kaip tikėtasi. Būtent tokiais momentais, pavargę nuo bergždžių pastangų, dažnai pamirštame pagrindinę tiesą – mūsų balsas yra mūsų galia! Kartą Barackas Obama pasakė: „kiekvienas balsas yra vertingas“.

Deja, nemanau, kad tai yra tik mano patirtis arba kad tai susiję tik su mano padėtimi: esu graikė, jauna ar moteris. Tiesa yra tai, kad šį jausmą patiria daugelis, nepriklausomai nuo amžiaus, etninės kilmės, lyties, religijos ar asmeninių aplinkybių.

Balsavimas – tai mūsų bendras balsas formuojant tokią ateitį, kokios trokštame. Perėmę reikalus į savo rankas užtikriname, kad mūsų svajonės ir vertybės atsispindėtų mūsų visuomenę formuojančiuose sprendimuose. Turime veikti, nes mūsų balsas yra labai svarbus veiksnys, atveriantis kelią į ateitį, kurioje girdimas įgalinto jaunimo balsas.

Ir prisiminti išmintingus Johno Lewiso žodžius: „Jei ne mes – tai kas? Jei ne dabar – tai kada?“