2023 m. gruodžio 27 d. mirusį Žaką Delorą prisiminsime kaip žinomiausią, daugiausiai nuveikusį, toliaregišką viziją turintį Europos Komisijos pirmininką, vieną iš suvienytos Europos kūrėjų, kaip ir jo pirmtakai Žanas Monė ir Roberas Šumanas.

Iki jo Europos Komisijos pirmininkas tebuvo eurokratas ir būtent Žakas Deloras suteikė šiai pareigybei statusą, kuris, kaip vėliau buvo visuotinai pripažinta, prilygsta valstybės ar vyriausybės vadovo statusui. Per savo dešimties metų kadenciją, t. y. 1985–1995 m., remiamas Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio ir Prancūzijos prezidento Fransua Miterano, jis aktyviai ir ryžtingai paspartino Europos integracijos procesą. Jis nedelsdamas atnaujino šį procesą ir užsibrėžė tikslą iki 1992 m. muitų sąjungą, pagrįstą bendrąją rinką, paversti tikra bendrąja rinka. Vėliau, kai dar tik buvo kuriama bendroji rinka, jis ėmėsi kito svarbaus savo projekto – pinigų sąjungos. Tuo pat metu dėjo pastangas, kad būtų išplėsta Bendrijos kompetencija. Tai įtvirtinta Mastrichto sutartimi, kuria buvo įkurta Europos Sąjunga.

Be to, jis pirmasis ėmėsi spręsti Europos Sąjungos „demokratijos stokos“ problemą: pasiūlė ir pasiekė, kad Europos Parlamentui būtų suteikta daugiau galių, pirmiausia taikant bendradarbiavimo procedūrą (numatytą Suvestiniame Europos akte), o vėliau (pradedant Mastrichto reforma) – bendro sprendimo procedūrą, pagal kurią Strasbūro asamblėjai galiausiai buvo suteiktas tikrasis bendro įstatymų leidėjo vaidmuo sprendžiant klausimus, dėl kurių Taryba sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma.

Strateginio bendrosios rinkos sukūrimo tikslo pradėta siekti paskelbiant du dokumentus: ES veiksmų nebuvimo kaštų ataskaitą, kurioje atskleista likusių vidaus reguliavimo kliūčių pašalinimo ekonominė nauda, ir pirmąją baltąją knygą, kurioje nurodytos visos teisėkūros priemonės (apie 200), reikalingos šioms kliūtims pašalinti.

Nuo pat pradžių Žakas Deloras teigė, kad sprendimų priėmimo procesų ir Bendrijos institucijų stiprinimas yra pagrindinės priemonės, padėsiančios sėkmingai užbaigti šį projektą. Todėl jis pasiūlė Suvestinį Europos aktą – pirmąją tikrą 1957 m. Romos sutarčių, kuriomis įsteigta Europos Bendrija (bendroji rinka ir Euratomas), reformą ir įtikino valstybes nares jį patvirtinti (1987 m.).

Vėliau Žakas Deloras atliko pagrindinį vaidmenį pertvarkant ES finansinę struktūrą, gerokai padidino biudžeto išteklius, kurie „Ž. Deloro I paketu“ (1988–1992 m.) buvo padidinti iki 1,20 proc. viso valstybių narių BVP, o „Ž. Deloro II paketu“ – iki 1,27 proc. (1993–1999 m.); be to, buvo gerokai padidintos lėšos ekonominei ir socialinei sanglaudai (regioninei ir struktūrinei politikai), kuri laikoma būtinu vidaus rinkos suvienijimo veiksniu. Dar ryžtingesnis žingsnis buvo struktūrinis Europos Sąjungos biudžeto sistemos pakeitimas: įsigaliojus dviem „Ž. Deloro paketams“, nuo metinės biudžeto sistemos pereita prie vidutinės trukmės sistemos (septynerių metų).

Ši reforma leido išvengti kasmet pasikartojančių įtemptų valstybių narių finansinių derybų, dėl kurių mėnesiams buvo sutrikdomas Europos institucijų darbas. Kitas ypač svarbus Žako Deloro įvestas Europos politikos elementas – tai dėmesys socialiniam aspektui (būtent jis, be kita ko, inicijavo socialinį dialogą tarp įmonių, profesinių sąjungų organizacijų ir institucijų Europos lygmeniu). Vienas iš projektų, kurių jam nepavyko sėkmingai užbaigti, buvo jo socialinė programa, kurioje buvo numatyta suderinti priemones, skirtas darbuotojams apsaugoti krizės atveju ir kovoti su gamybos perkėlimo tendencija.

Visgi skaudžiausia jo nesėkmė buvo jo antroji baltoji knyga dėl augimo, darbo vietų kūrimo ir konkurencingumo, kuri 1993 m. buvo pakiliai paskelbta ir kurią jis buvo sumanęs kaip paskutinį svarbų savo kadencijos darbą. Tai buvo pasiūlymas atgaivinti ir paskatinti ekonomiką (skiriant 20 mlrd. EUR per 20 metų), be kita ko, remiantis bendra skolos emisija (8 mlrd. EUR per metus) ir įnašais iš ES biudžeto bei Europos investicijų banko paskolomis, siekiant paremti transporto ir telekomunikacijų infrastruktūros kūrimą ir daugelį kitų ekonominių ir socialinių iniciatyvų (iš esmės numatė tai, kuo po daugiau nei 20 metų, reaguojant į pandemijos krizę tapo priemonė „NextGenerationEU“).

Iš pradžių šiam planui pritarė Europos Vadovų Taryba, tačiau vėliau jį sukritikavo ir atmetė ES finansų ministrai. Žako Deloro dešimtmečio kadencijos pabaigą lydėjo nesėmės, jo veikla buvo vertinama nepalankiai, jis buvo kaltinamas pernelyg didelėmis ambicijomis, centralizuotu jakobinizmu ir pertekliniu reguliavimu, nors vėliau buvo perimtos kai kurios jo idėjos, pavyzdžiui, transeuropinių tinklų arba priemonė „SURE“, skirta darbuotojų integracijos sistemoms remti per COVID-19 krizę.