Vieną dieną pabudę sužinote, kad jūsų šalyje prasidėjo karas. 

Pasaulis byra į šipulius. Dar bandote racionaliai pasikalbėti su giminaičiais Rusijoje, tačiau panašu, kad propaganda ir baimė paveikė jų gebėjimą mąstyti logiškai. Suprantate, kad visų ukrainiečių gyvenimai kardinaliai keičiasi, įskaitant ir mūsų, žurnalistų, kadangi dabar mes bent iš dalies suvokiame save kaip karius.

Viskas prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai Rusija pirmą kartą įsiveržė į Ukrainą. 2014–2018 m. visa Ukraina ir Ukrainos spauda išgyveno sunkius laikus, kadangi savo darbams pateisinti Kremlius įvairiausiais būdais naudojo propagandą, vadindamas ukrainiečius naciais ir įtikinėdamas rusus, kad Donbaso ir Krymo gyventojams reikia jų apsaugos. 

Tačiau po to situacija šiek tiek stabilizavosi. Po Orumo revoliucijos (2013–2014 m.) žurnalistai galėjo džiaugtis žodžio laisve. Pasidarė daug lengviau organizuoti interviu, politikai nebevengė žurnalistų, o žiniasklaidoje niekas nebūtų net pagalvojęs, kad tam tikros vietovės, pavyzdžiui, geležinkelio ar metro stoties, arba net tilto filmavimas bendru planu galėtų kelti pavojų šaliai. 

Vis dėlto Ukrainos visuomenė baiminosi plataus masto Rusijos invazijos jau nuo 2021 m. gruodžio mėn. Tai rodė keletas ženklų: griežtėjanti Rusijos retorika ir propaganda, iš Kyjivo į Lvivą evakuojamos užsienio ambasados, primygtinis raginimas užsieniečiams bet kokiu įmanomu būdu išvykti iš Ukrainos. Ukrainos prezidentas ir vyriausybė išsisukinėjo nuo klausimų apie galimą karą, todėl tegalėjome spėlioti, kada prasidės plataus masto puolimas. 

Po vasario 22 d. Putino kreipimosi į Rusijos gyventojus, keleto Joe Bideno perspėjimų amerikiečiams ir ukrainiečiams bei karinės pagalbos atvykimo, buvo aišku, kad puolimas gali prasidėti bet kurią dieną. Tačiau, karui prasidėjus vasario 24 d., mes nusivylėme. Visoje šalyje aidint sprogimų garsams, žmonėms bėgant iš Kyjivo ir kitų miestų, miestelių bei kaimų, suvokėme, kad karas yra tragedija, kuriai neįmanoma visiškai pasiruošti. Pačią pirmą dieną žiniasklaida bandė viską filmuoti, manydama, kad karas greitai pasibaigs, tačiau taip pat buvo būgštaujama, kad jis gali trukti ilgai. 

Ukrainos žurnalistai turi patirties rengiant reportažus apie kovos su terorizmu operacijas. Nemažas korespondentų būrys savo karjerą pradėjo Donbaso fronto linijoje. 2016 m. pabaigoje Ukrainos gynybos ministerija surengė mokymus žurnalistams, norintiems būti akredituotiems darbui karo zonoje. Jų metu buvo teikiama informacija apie Ukrainos karines pajėgas, mokoma pagrindinių taktinės medicinos principų. Žurnalistai turėjo laikytis griežtų taisyklių, pavyzdžiui, dėvėti tokias apsaugos priemones kaip neperšaunamos liemenės ir šalmai, ir žinoti, ką reikia daryti patekus į apšaudymą artilerijos ugnimi. Jie turėjo koordinuoti veiklą su Gynybos ministerijos ryšių su žiniasklaida pareigūnais ir kiekvieną dieną juos informuoti apie savo maršrutą fronto linijoje. Jiems buvo draudžiama rodyti mūsų kariuomenės buvimo vietas. Kai kurie kovotojai prašydavo vaizdo įrašuose paslėpti jų veidus arba tatuiruotes, kad priešai negalėtų jų identifikuoti. Duomenys apie žuvusių karių skaičių galėjo būti renkami tik iš patikimų oficialių šaltinių. Mes išmokome atsargiau apklausti vietos gyventojus, kadangi daug žmonių iš fronto linijos miestų ir kaimų turėjo giminių okupuotose teritorijose ir bijojo Luhansko liaudies respublikos ir Donecko liaudies respublikos kvazirespublikų atsakomųjų veiksmų.

Nuo 2022 m. vasario 24 d. tokių taisyklių laikosi visi Ukrainos žurnalistai. Labiausiai turime saugoti savo išgyvenimais besidalijančius žmones. Žmonės išlaisvintose teritorijose dažnai verkia arba pasakoja mums tokias istorijas, kokių nebūtų pasakoję iki karo, todėl privalome mokėti atsargiai kalbėtis su žmonėmis, kad nesukeltume jiems daugiau streso. 

Prieš ką nors rodydami, turime pagalvoti ne tik antrą, bet ir trečią, ketvirtą, net dešimtą kartą, bet negalime nugrimzti į paranoją arba savicenzūrą. Privalome prisiminti, kad žodžio laisvei užtikrinti prireikė ne vienos Ukrainos revoliucijos ir kad niekada negalime šios laisvės prarasti. 

Tačiau žodžio laisvė yra neatsiejama nuo didžiausios atsakomybės. Norėčiau jums pateikti pavyzdį. Pačiomis pirmomis dienomis, Rusijai be perstojo bombarduojant Ukrainą, jautėme didelę pagundą atskleisti žmonių tragediją ir skausmą be jokių filtrų, beveik realiu laiku rodant įprastas televizijos transliacijas, kokių mūsų auditorija ir laukė. Tačiau kaip nemaloniai nustebome, sužinoję, kad priešas gali pasinaudoti mūsų medžiaga, kad pakreiptų ugnies liniją savo naudai! Dabar keletą valandų vengiame rengti reportažus iš aptariamos vietos. Taip pat draudžiama filmuoti karinės įrangos gabenimą ir karius blokuojamųjų ruožų pabaigos signaliniuose postuose.

Mūsų nagrinėjamos temos kardinaliai pasikeitė. Karas ir karo pasekmės slypi kiekvienoje istorijoje. Mes rengiame reportažus apie evakuacijas, griovimus ir miestelius iš surenkamųjų namelių, keičiančių Rusijos sugriautus prabangius ir paprastus namus. Mes kalbame su okupacijos nepaisančiais kovotojais – herojais, padedančiais mūsų kariuomenei, ir su jų kaimynais; padedame savanoriams rinkti pinigus mūsų karinėms pajėgoms ir taktinei medicinai. Mes esame išminavimo ekspertai, tačiau dažniausiai sunkiai pamename, kokia dabar savaitės diena ar koks mėnuo. Mes čia įstrigę ilgam.

Mūsų darbas tapo nuolatinio streso šaltiniu, fizinės jėgos ir dvasinės stiprybės išbandymu. Mūsų televizijos kanalai (ICTV ir STB) įkūrė studiją slėptuvėje, kad galėtų be perstojo transliuoti šešias valandas, t. y. visą Ukrainos kultūros ir informacijos ministerijos sukurto televizijos maratono „United News“, sujungiančio šešis televizijos kanalus (valstybinius ir privačius) mums skirtą laiką, šitaip užtikrinant visą parą trunkantį karo transliavimą.

Ukraina bandė kovoti su melagingomis naujienomis mažiausiai aštuonerius metus. Mes, žurnalistai, galime lengvai pastebėti, kur Rusija yra prikišusi rankas, nes po tiek daug metų jau perpratome Rusijos propagandą. Daugumą naujienų pranešimų patikriname patikimuose šaltiniuose, aptardami su atsakingais pareigūnais, kurių daugelis priklauso Ukrainos pilietinei visuomenei. Taip pat kalbame su įvairių Ukrainos gyvenimo sričių ekspertais. Keletą kartų patikriname naujienų pranešimus oficialiose svetainėse, socialinių tinklų puslapiuose, ir, žinoma, kalbėdami su žmonėmis, apie kuriuos pasakojame. 

Rusiški ir prorusiški kanalai mūsų šalyje netransliuojami. Jų svetainės pasiekiamos tik naudojantis VPN ryšiu (išskyrus oficialias svetaines). Vis dar galime stebėti Rusijos „Telegram“ kanalus – jie lengvai pasiekiami ir, žinoma, iš dalies paveikia Ukrainos gyventojus, tačiau mūsų vyriausybė ir Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba deda daug pastangų, kad televizijos žiūrovai ir spaudos skaitytojai gautų teisingą informaciją. 

Televizijos maratonas „United News“ yra transliuojamas per mažiausiai 10 kanalų ir gali būti žiūrimas per išmaniuosius telefonus naudojantis programėle „Diya“. Valstybė siunčia įspėjimus per įvairius kanalus ir socialinius tinklus, nors okupuotose teritorijose, kuriose atkirsti interneto ir mobilieji ryšiai, kyla daug sunkumų.  

Yra dar viena problema, būdinga visoms buvusios Sovietų Sąjungos valstybėms. Žmonės nepasitiki televizijos žiniomis. Jie prisimena sovietmečiu cenzūruotą spaudą ir dažnai sako, kad žiniasklaida yra manipuliuojama. Viena vertus, tai gerai, kadangi tada žmonės ieško informacijos kituose šaltiniuose ir ją lygina, šitaip susidarydami savo nuomonę. Matome, kad mūsų kaimynai, Rusijos ir Baltarusijos gyventojai, pernelyg pasitikėjo oficialia informacija ir prarado gebėjimą mąstyti kritiškai. Todėl demokratija ir minties laisvė yra viena iš Ukrainos televizijos žiūrovų, spaudos skaitytojų ir žurnalistų stiprybių.

Olga Chaiko, Ukrainos žurnalistė (ICTV, „SLM News“, naujienų programa „Fakty“)