By Pietro Barbieri

Neįgaliųjų sportas, kaip reabilitacijos proceso dalis atsirado pokario laikotarpiu. Sportuojant fizinė terapija tapdavo įdomesnė ir malonesnė. Galėdami žaisti ir smagiai leisti laiką žmonės atrado gyvenimo džiaugsmą, net ir būdami pakitusios fizinės būklės – tiek dėl traumų, tiek dėl įgimtos negalios.

Būta dviejų konkrečių tikslų: suteikti žmonėms daugiau fizinio savarankiškumo ir padėti jiems atgauti tikrą ir tvirtą tapatybę. Šiandien jau galėtume teigti, jog buvo pereita nuo į reabilitaciją orientuoto sporto prie įgalėjimo. Kitaip tariant, įgalėjami būdavo tie, kurie jautėsi neturį ar netekę tam tikrų gebėjimų. Tie, kurie jautėsi praradę gebėjimą būti savimi ir patys priimti sprendimus. Praradę žmogaus teisių esmę.

Natūralus įgalėjimo būdas – per žmogaus įvaizdį visuomenėje – tai, kaip žmogų mato kiti. Kelias į savęs susigrąžinimą iš karto nuveda į bendruomenę, kurioje žmonės gyvena. Sportas tampa priemone atgauti savo pagrindines teises ir orumą.

Tai buvo ilga kelionė tamsoje. Drąsuoliai, kurie leidosi į ją pirmieji septintame dešimtmetyje, aplenkė savo laikmetį. Vis dėlto, net ir toje ilgai, nuo anų metų iki šių dienų trukusioje kelionėje jie buvo tikri didvyriai. Teko daug pakovoti, kad būtų pripažinti paralimpiečių atletiniai gebėjimai.

Vienas renginys – 1988 m. Seulo olimpinės žaidynės – tikrai pateks į istoriją. Olimpiada apvainikavo neįgaliųjų pastangas būti pripažintiems sporto pasaulyje, kuriame fizinių, jutiminių ir psichinių idealų stigma buvo tokia gili, kad ji buvo dar didesnė kliūtis nei tos, su kuriomis neįgalieji susidurdavo norėdami patekti į darbo pasaulį, kur vyravo neigiama nuostata dėl nepakankamo neįgalių žmonių našumo. Šios olimpinės žaidynės buvo istorinės, nes Tarptautinis olimpinis komitetas norėjo organizuoti varžybas neįgaliems atletams, pakaitomis su negalios neturinčiais sportininkais. Tai buvo tik vieną kartą atliktas eksperimentas, nes dėl organizacinių problemų, visų pirma susijusių su prieinamumu, šiuo keliu toliau eiti buvo sudėtinga. Dėl tokio posūkio, nors ir ginčytino, šiandien turime paralimpines žaidynes, kuriose deramai pripažįstami kiekvieno paralimpiečio atletiniai sugebėjimai. Pagaliau gyvename pasaulyje, kuriame sportuoti gali visi. Tai nauja era.

Dar reikėjo pasiekti, kad paralimpinis sportas taptų patraukliu kuo didesniam skaičiui žmonių, kurie jį stebėtų tiek žaidynėse gyvai, tiek per televiziją. 1988 m. Seule televizijos komentatoriai buvo visiškai nepasiruošę ir net nežinojo, kas yra kurios nors atskiros rungties favoritas. Kaip ir galima įsivaizduoti, rezultatas buvo apgailėtinas. Laikui bėgant sporto žurnalistai išmoko sekti neįgalių sportininkų karjerą. Tai buvo labai svarbus žingsnis keičiant visą naratyvą.

Taip priartėjome prie kito esminio renginio – 2012 m. Londono olimpiados. Neįtikėtinai gerai organizuota olimpiada buvo puikiai nušviesta televizijoje, ypač Jungtinėje Karalystėje. Dėl to visos sporto šakos surinko pilnus stadionus. Tai taip pat buvo momentas, kai pasikeitęs žurnalistinis naratyvas išgarsino kai kuriuos sportininkus. Taip pat, kaip ir kitus olimpiadoje dalyvavusius sportininkus.

Nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pasaulis pasikeitė. Jausmas, kad nebesi visai nematomas, tapo kolektyvine neįgaliųjų pasaulio vertybe. Tokiu būdu šis naratyvas yra kelias, kurį tikimės pakartoti visose žmonių gyvenimo srityse, kaip ir skelbiama JT neįgaliųjų teisių konvencijoje: „reikia [...] paradigminio virsmo“. Nepaisant visko, sporte toks virsmas tikrai įvyko.