EESRK Pilietinės visuomenės savaitės metu įtaigų pagrindinį pranešimą skaičiusios universiteto profesorės ir ne vieną apdovanojimą pelniusios autorės Albenos Azmanovos nuomone, nematoma, plačiai išplitusi neužtikrintumo liga pasiglemžia mūsų visuomenę ir žmonės jaučiasi bejėgiais ir valdomi jėgų, kurioms jie negali pasipriešinti. Šiame EESRK info duotame interviu ji atskleidžia pagrindines šios epidemijos priežastis, įskaitant tendenciją pirmenybę teikti lygybei, o ne ekonominiam stabilumui.
EESRK Pilietinės visuomenės savaitės metu įtaigų pagrindinį pranešimą skaičiusios universiteto profesorės ir ne vieną apdovanojimą pelniusios autorės Albenos Azmanovos nuomone, nematoma, plačiai išplitusi neužtikrintumo liga pasiglemžia mūsų visuomenę ir žmonės jaučiasi bejėgiais ir valdomi jėgų, kurioms jie negali pasipriešinti. Šiame EESRK info duotame interviu, ji atskleidžia pagrindines šios epidemijos priežastis, įskaitant tendenciją pirmenybę teikti lygybei, o ne ekonominiam stabilumui.
Pilietinės visuomenės savaitės metu skaitytame pagrindiniame pranešime Jūs kalbėjote apie nesaugumo epidemiją, dėl kurios mažėja politinių laisvių. Jūs tai įvardijote kaip nematomą ligą, kuri mus veda iš proto. Ar galėtumėte mums daugiau papasakoti, kas yra ta „neužtikrintumo epidemija“? Kas ją sukelia?
Žmonės yra vis labiau suirzę ir turtingose visuomenėse daugėja beviltiškumo sukeltų mirčių – ypač savižudybių darbe. Tai – ypač daug skausmo kelianti ir matomiausia didžiulio, bet visgi nematomo neužtikrintumo ledkalnio, susiformavusio mums praradus pragyvenimo saugumą, viršūnė. Problema yra ne tik pasipiktinę žmonės ir išsekęs pasitikėjimas politinėmis institucijomis, nors apie tai daug kalbama. Nepasitikėjimas gali būti sveikas dalykas – jis skatina reikalauti atskaitomybės. Pyktis gali būti produktyvus: jis gali įžiebti kovą už teisingumą ir paskatinti prasmingą transformaciją.
Tačiau mūsų visuomenę yra užklupusi kitokia liga – tai, ką savo darbe nagrinėju kaip „visuotinį neužtikrintumą“. Tai yra ypatinga nesaugumo forma, ūmus jėgų netekimas, nes žmonės jaučiasi valdomi galių, kurių negali kontroliuoti.
Pavieniams asmenims neužtikrintumas – tai nesugebėjimas susidoroti su pagrindinėmis gyvenimo užduotimis. Negalėjimas įveikti sunkumų kelia baimę žlugti ir prarasti tai, ką turime – savo darbą, santaupas, gebėjimą dirbti, sveiką protą. Taigi problema kyla ne tiek dėl skurdo ar nelygybės, o dėl patirtos ar nujaučiamos netekties ir žlugimo baimės. Būtent taip pavieniai asmenys patiria neužtikrintumą.
Visuomenei neužtikrintumas reiškia nesugebėjimą savęs valdyti ir įveikti kilusias nelaimes. Pavyzdys galėtų būti COVID-19. Kaip galėjo atsitikti, kad mūsų turtingai, puikių mokslo rezultatų pasiekusiai ir sudėtingos institucinės sąrangos visuomenei susidūrus su visuomenės sveikatos problema, kurią sukėlė nei visiškai nežinomas, nei pernelyg mirtinas virusas, ji virto sunkia sveikatos priežiūros krize ir vėliau – ekonomine ir socialine krize? Taip atsitiko todėl, kad mūsų vyriausybės nurėžė viešąsias investicijas, be kita ko, sveikatos priežiūros srityje.
Yra dar viena neužtikrintumo ypatybė. Jį skatina konkrečios politinės priemonės, neoliberalus laisvųjų rinkų ir atviros ekonomikos, kai sprendimai grindžiami pelningumu, derinys. Siekiant užtikrinti nacionalinį arba ES konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, visuotinės konkurencijos dėl pelno sąlygomis, centro kairysis ir centro dešinysis elitas suskubo mažinti tiek darbo vietų saugumą (kad įmonės galėtų lanksčiai veikti ir taip tapti konkurencingomis), tiek išlaidas viešosioms paslaugoms. Tai reiškia, kad kiekvienam teko daugiau pareigų, tačiau mažiau išteklių joms atlikti. Iš mūsų reikalaujama padaryti daugiau turint mažiau išteklių.
Pavyzdžiui, Europos Komisija prašo valstybių narių dėti daugiau pastangų socialiniam teisingumui užtikrinti, bet kartu prašo sumažinti išlaidas. Kai pareigų nuolat daugėja, o išteklių – mažėja, kyla netikrumas ir abejonės, kad pajėgsime susidoroti su tokia situacija. Tai nėra sveikas netikrumas, skatinantis pasinerti į naują veiklą, apsvarstyti savo galimybes, rizikuoti ar save išbandyti. Tai – mus nuodijanti baimė, bijojimas prarasti pragyvenimo šaltinį ir tamsesnės ateities nuojauta.
Kodėl, Jūsų nuomone, iškilo autoritariniai lyderiai ir dešiniosios partijos? Kaip vertinate demokratines laisves ir pagarbą pagrindinėms ES vertybėms šiandieninėje Europoje?
Parama dešiniųjų pažiūrų autoritariniams lyderiams ir partijoms didėja dėl politiškai sukelto neužtikrintumo. Žmonės jaučiasi nesaugiai, taigi jie trokšta saugumo ir stabilumo; jie jaučiasi netekę galių, todėl jie visas viltis sieja su stipriais lyderiais, kurie valdydami geležiniu kumščiu tuoj pat užtikrintų stabilumą. Pavyzdžiui, jie didina karines išlaidas ir policijos galias – daro tai, ką ES taip pat rengiasi daryti.
Viso to ištakos – centro partijų, kurios neoliberaliais sumetimais padidino mūsų visuomenės neužtikrintumą, veiksmai. Mano nuomone, ypatinga atsakomybė už šią apgailėtiną padėtį tenka kairiesiems. Socialinės demokratijos išsikeltas tikslas yra kovoti už teisingumą, tačiau dėmesys buvo sutelktas į kovą su vienos rūšies neteisingumu – nelygybe. Vis dėlto žmonės trokšta ekonominio stabilumo, t. y. gebėjimo valdyti savo gyvenimą ir planuoti savo ateitį.
Tarkim, mūsų visuomenėje būtų galima pasiekti tikrą lygybę, tačiau liktų didelis neužtikrintumas, o to aš tikrai nedrįsčiau vadinti klestinčia visuomene. Be to, žmonės nebūtinai trokšta, kad būtų pašalinta nelygybė, jei jie bus laikomi nevykėliais, kuriems kompensuojama (ir kurie yra žeminami) kažkiek perskirstant lėšas – jie tiesiog nenori būti nevykėliais.
Savo kalboje taip pat paminėjote „olimpines žaidynes dėl aukos statuso“. Ar galėtumėte apibūdinti, kas tai yra ir kodėl turėtume to atsisakyti?
Per pastaruosius maždaug penkiasdešimt metų kova su diskriminacija tapo tapatybės politika. Praeityje diskriminuotos grupės buvo laikomos „saugomomis mažumomis“ ir taikant pozityviosios diskriminacijos priemones, pavyzdžiui, tikslines paskatas ir kvotų sistemas, joms suteiktas aukštesnis statusas. Tačiau vyraujant neužtikrintumui, kai trūksta gerų darbo vietų ir kitų išteklių, šios saugomos grupės pradeda konkuruoti dėl ribotų išteklių. Tokiomis sąlygomis aukos statusas tampa stipriausiu koziriu: kuo labiau jaučiamasi esant auka, tuo tvirčiau reikalaujama apsaugos.
Viena vertus, tai skatina priešiškumą tarp konkuruojančių grupių ir mažina solidarumą. Kita vertus, nė viena iš jų realiai nelaimės, nes jos ir toliau liks aukomis. Būtent buvimas auka ir patiriama diskriminacija joms suteikia pagrindą reikalauti apsaugos. Vienintelis šio bjauraus žaidimo varžantis dėl išteklių ir specialios apsaugos laimėtojas yra didžiadvasiškai globėjiškumą demonstruojantis elitas. Galutinis rezultatas – galių netekusios grupės stoja į kovą viena su kita, o šios kovos dar labiau sustiprinta jų globėjus – politinį elitą.
Atsižvelgiant į visa tai, kodėl pilietinė visuomenė yra tokia svarbi siekiant išsaugoti demokratiją ir pilietines laisves, kurias daugelis iš mūsų laiko savaime suprantamu dalyku? Kodėl pilietinė visuomenė, o ne demokratiniai rinkimai yra priešnuodis piktnaudžiavimui valdžia?
Kai balsuojame, esame vieni. Dėl nesaugumo jaučiamės nieko negalintys, esame labai nusivylę ir savo nerimą išreiškiame balsuodami. Todėl per laisvus ir sąžiningus rinkimus iškilo reakcingos partijos. Pilietinė visuomenė veikia pagal skirtingą logiką ir jai ypatingą galią suteikia bendrystė. Būdami su kitais esame susieti bendro intereso ir nesame vieni, jaučiamės saugiau ir tvirčiau, nes galime pasikliauti savo bendražygių parama. Sumažėjus netikrumui nuslūgsta baimė, galime žvelgti į priekį ir kurti didelius planus.
Albena Azmanova yra Šv. Jurgio miesto (Londono universitetas) politikos ir socialinių mokslų profesorė ir viena iš žurnalo „Emancipations“ redaktorių. Jos naujausia knyga „Capitalism on Edge“ (2020 m.) laimėjo daug apdovanojimų, įskaitant Michaelio Harringtono vardo premiją, kurią Amerikos politikos mokslų asociacija teikia „už išskirtinį darbą, rodantį, kaip erudicija gali padėti kovoti už geresnį pasaulį“.
Europos piliečių iniciatyva „Turiu teisę rinktis“ pasisakoma už saugius ir prieinamus abortus visoms moterims visoje ES. Dėl 2024 m. balandžio mėn. paskelbtos ir Slovėnijos Kovo 8-osios instituto koordinuojamos Iniciatyvos surinkta daugiau kaip milijonas parašų gerokai anksčiau nustatyto termino. EESRK Info su šios EPI organizatoriais kalbėjo apie kampanijos aktualumą dabartinėmis politinėmis aplinkybėmis, kai moterys praranda galimybę pačios priimti sprendimus dėl savo reprodukcinių teisių.
Europos piliečių iniciatyva „Turiu teisę rinktis“ pasisakoma už saugius ir prieinamus abortus visoms moterims visoje ES. Dėl 2024 m. balandžio mėn. paskelbtos ir Slovėnijos Kovo 8-osios instituto koordinuojamos Iniciatyvos surinkta daugiau kaip milijonas parašų gerokai anksčiau nustatyto termino. EESRK Info su šios EPI organizatoriais kalbėjo apie kampanijos aktualumą dabartinėmis politinėmis aplinkybėmis, kai moterys praranda galimybę pačios priimti sprendimus dėl savo reprodukcinių teisių.
Kas paskatino jus pradėti iniciatyvą „Turiu teisę rinktis“ ir koks yra jūsų svarbiausias tikslas?
Apie kampaniją, kuria būtų apsaugotos teisės į abortą Europoje, pradėjome mąstyti beveik prieš trejus metus, kai JAV Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, atmetantį Roe prieš Wade precedentą. Moterys JAV per vieną dieną neteko savo konstitucinės teisės ir mums iš karto tapo aišku, kad teisė į abortą turi būti apsaugota ir Europoje. Lenkijoje moterys miršta ligoninėse dėl beveik visiško abortų uždraudimo. Per pastaruosius keletą metų jos rengė didžiulius protestus dėl teisių į abortą. Maltoje dėl aborto moterys vis dar gali atsidurti kalėjime. Šiais metais Giorgia Meloni suteikė prieš abortą kovojančioms grupėms leidimą protestuoti abortų klinikose ir gėdinti moteris, atvykstančias į šia klinikas darytis abortą. Daugiau kaip 20 mln. moterų Europoje neturi galimybės atlikti abortą.
Todėl ir pradėjome kampaniją „Turiu teisę rinktis“. Rengdami savo pasiūlymą dirbome su tarptautine teisininkų komanda ir sukūrėme tvirtą tinklą su organizacijomis iš visos Europos.
Mūsų tikslas – apsaugoti teises į abortą ES lygmeniu ir pagerinti galimybes nutraukti nėštumą moterims, kurios šiuo metu dėl draudimų turi keliauti į kitas šalis (pvz., moterys Maltoje ir Lenkijoje), dėl paplitusio atsisakymo veikti dėl vidinių įsitikinimų (kaip Italijoje ir Kroatijoje) arba todėl, kad neturi finansinių galimybių (pvz., Vokietijoje ar Austrijoje).
Būtent dėl dabartinio politinio konteksto mūsų kampanija yra neatidėliotina. Turime susivienyti ir parodyti, kad dauguma žmonių pasisako už teises į abortą ir nepritaria reprodukcinės laisvės ribojimams. Dauguma europiečių pritaria teisėms į abortą, tad turime būti vieningi, kad šias teises apsaugotume.
Kokių konkrečių veiksmų tikitės iš Europos Komisijos? Kaip tai pasiekti, kai sveikata priklauso valstybių narių kompetencijai?
Siūlome Europos Komisijai sukurti finansinį mechanizmą, kuris veiktų kaip sutinkančių dalyvauti valstybių narių mechanizmas, padengiantis aborto procedūrų išlaidas. Jis veiktų panašiai kaip vėžio prevencijos ir gydymo programos.
Manoma, kad bet kuris asmuo, kuris turi vykti į kitą šalį dėl aborto – dėl didelių apribojimų savo šalyje arba todėl, kad dažnai atsisakoma atlikti šią procedūrą dėl įsitikinimų – neprivalės pats už ją mokėti. Šiuo metu tūkstančiai moterų keliauja į kitas šalis, kuriose kartais už šią procedūrą sumoka tūkstančius eurų. Ne visi gali sau tai leisti.
Abortai gal ir nepriklauso Europos Komisijos kompetencijai, tačiau jai priklauso su sveikatos priežiūra susijusios finansinės programos, todėl ir galėjome užregistruoti savo EPI.
Kodėl nusprendėte tai daryti pasinaudodami Europos piliečių iniciatyva? Ar tikitės, kad Komisija reaguos palankiai?
Mūsų Slovėnijos organizacija, Kovo 8-osios institutas, koordinuojantis kampaniją „Turiu teisę rinktis“, turi daug patirties įgyvendinant nacionalines pilietines iniciatyvas, renkant parašus ir rengiant referendumus. Pasinaudoję nacionaliniu pilietinės iniciatyvos mechanizmu, jau sėkmingai pakeitėme penkiolika Slovėnijos įstatymų ir laimėjome du nacionalinius referendumus. Todėl norėjome rasti panašią tiesioginę demokratijos priemonę ES lygmeniu. Būtent taip sužinojome apie EPI. Mes norėjome paskatinti tiesioginius pokyčius, kurie darytų ilgalaikį poveikį visų europiečių reprodukcinėms teisėms, todėl nusprendėme pradėti rinkti parašus.
Kampanijos metu užsitikrinome visų centro kairiųjų frakcijų Europos Parlamente politinę paramą, sulaukėme žymių nacionalinio lygmens politikų paramos daugelyje ES valstybių narių, turime gerų ryšių ir esame užmezgę santykius su Europos Komisijos nariais. Tikimės, kad jie išklausys daugiau kaip 1,2 mln. žmonių, kurie remia mūsų iniciatyvą.
Kaip pavyko sutelkti įvairių ES šalių žmones, kad jie paremtų jūsų iniciatyvą ir padėtų rinkti parašus? Kokiais kanalais naudojatės, kad apie jus sužinotų?
Kampanijos metu sukūrėme tvirtą daugiau kaip 300 organizacijų tinklą ir subūrėme gražią daugiau kaip 2000 savanorių iš visos Europos bendruomenę. Norėjome būti matomi Europos miestų, miestelių ir kaimų gatvėse, kur mūsų savanoriai buvo pasirengę rinkti parašus. Mums pavyko pasiekti matomumą „Instagram“, tačiau naudojame ir kitus kanalus, pavyzdžiui, „Facebook“, „TikTok“, „YouTube“, „BlueSky“, „X“ bei kitas socialinės žiniasklaidos platformas.
Likus mėnesiui iki parašų rinkimo termino pabaigos surinkote daugiau nei milijoną parašų, reikalingų sėkmingai įgyvendinti EPI. Kokios grįžtamosios informacijos ir paramos, įskaitant finansinę, iki šiol sulaukėte?
Gruodžio mėn. jau buvome surinkę milijoną parašų ir tam prireikė devynių mėnesių, o iki nustatyto termino surinkome 1,2 mln. parašų.
Mums pavyko surinkti parašus padedant mūsų tinklui ir bendruomenei, tačiau taip pat pateikėme paraiškas dėl įvairių finansavimo galimybių per visą savo kampaniją, kad galėtumėme ją tęsti. „Turiu teisę rinktis“ taip pat laimėjo Slovėnijos sociologijos draugijos apdovanojimą ir buvo atrinktas „SozialMarie“ apdovanojimui gauti. Taip pat sulaukėme visų centro kairiųjų frakcijų paramos Europos Parlamente ir mus individualiai parėmė įvairūs EP nariai, Europos Parlamento pirmininko pavaduotojas Nicolae Ștefănuță, Prancūzijos senatorė Melanie Vogel, Slovėnijos Prezidentė Nataša Pirc Musar ir Ministras Pirmininkas Robert Golobo. Kampaniją taip pat remia daug aktyvistų ir žmonės iš įvairių ES šalių, pavyzdžiui, Luisa Neubauer iš Vokietijos ir Alice Coffin iš Prancūzijos.
„Turiu teisę rinktis“ yra iniciatyva, kuri virsta vienu didžiausių feministinių judėjimų Europoje. Joje dalyvauja daugiau kaip 300 organizacijų, daugybė rėmėjų ir savanorių iš visos ES, kurie bendradarbiauja siekdami užtikrinti saugų ir prieinamą abortą Europos Sąjungoje.
