Siekdamas skatinti mažųjų įmonių augimą ES, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) remia Komisijos pasiūlymą dėl pagrindinės buveinės mokesčių sistemos. Savo patariamojoje nuomonėje EESRK pasisako už papildomas priemones ir pabrėžia, kad būtinas glaudesnis Komisijos, valstybių narių ir labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) atstovų bendradarbiavimas siekiant veiksmingo įgyvendinimo ir informuotumo didinimo.

MVĮ, kurios sudaro įspūdingą 99,8 proc. dalį visų ne finansų įmonių ES, labai prisideda prie užimtumo (66,6 proc.) ir pridėtinės vertės (56,8 proc.) kūrimo. Komisijos pasiūlymu dėl pagrindinės buveinės mokesčių sistemos – vieno iš platesnių pagalbos MVĮ dokumentų rinkinio dokumentų – siekiama palengvinti reglamentavimo naštą ir supaprastinti mokesčių procedūras šioms įmonėms. EESRK pabrėžia, kad pasiūlymą dėl pagrindinės buveinės mokesčių sistemos reikia priimti skubiai siekiant paspartinti labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių augimą, orientuojantis į atskiras MVĮ, vykdančias tarpvalstybinę veiklą. Siūlomas sumažinimas atitinka EESRK tikslą kurti palankias sąlygas ilgalaikiam BVP ir užimtumo augimui.

Nors iš pradžių Komitetas pritarė tam, kad dėmesys būtų sutelktas į atskiras labai mažas, mažąsias ir vidutines įmones, EESRK siūlo įvertinti galimybę po penkerių metų išplėsti pagrindinės buveinės mokesčių sistemą įtraukiant patronuojamąsias įmones į ex post vertinimą, tokiu būdu didinant įtraukumą. EESRK pripažįsta, kad pagrindinės buveinės mokesčių sistema papildo pasiūlymą dėl BEFIT, tačiau pabrėžia, kad reikia būti budriems, kad būtų išvengta teisinės sistemos neatitikimų. Kad pagrindinės buveinės mokesčių sistema sėkmingai veiktų, labai svarbus valstybių narių mokesčių administratorių bendradarbiavimas, todėl EESRK ragina bendradarbiauti siekiant užtikrinti tinkamą jos įgyvendinimą, primygtinai ragina valstybes nares kuo greičiau pritaikyti IT sistemas ir didinti labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių informuotumą. (tk)

Konkurencingumas, MVĮ ir socialinė įtrauktis yra vieni svarbiausių pirmininkaujančios Belgijos programos klausimų. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) teikia politines rekomendacijas dėl ekonomikos valdymo, ilgalaikio integracinio augimo ir tvaraus saugumo santykio, taip pat dėl socialinės ekonomikos galios kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi.

Pirmąjį 2024 m. pusmetį Europos Sąjungos Tarybai tryliktąjį kartą pirmininkauja Belgija – jos prioritetai buvo aptarti dviejose diskusijose, kurias EESRK surengė sausio mėn. plenarinėje sesijoje.

EESRK pirmininkas Oliver Röpke pagyrė pirmininkaujančią valstybę narę už tai, kad ji į savo darbą įtraukė socialinius partnerius. Belgijos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpis užbaigia ES institucinį ciklą, todėl ši šalis turi ieškoti teisėkūros kompromisų ir vadovauti ES Tarybai per Europos Parlamento rinkimų kampaniją ir pačius rinkimus.

Belgijos ministro pirmininko pavaduotojas David Clarinval pristatė pirmininkaujančios valstybės narės poziciją dėl bendros žemės ūkio politikos reformos, savarankiškai dirbančių asmenų apsaugos ir ES pramonės politikos. Prašymu EESRK parengti 13 patariamųjų nuomonių, pirmininkaujanti valstybė narė siekia prisidėti prie diskusijų dėl 2024–2029 m. strateginės darbotvarkės. Tarpinstitucinėje deklaracijoje, kuri bus paskelbta balandžio mėn., daugiausia dėmesio bus skiriama būsimai ES socialinei darbotvarkei. Tarp pirmininkaujančios valstybės narės prioritetų galima paminėti žaliąją ir socialinę pertvarką, kovą su klimato ir biologinės įvairovės krizėmis. Jos dėmesys sąžiningam darbo jėgos judumui ir tvariai socialinei apsaugai yra EESRK socialinių partnerių dialogo dėmesio centre. Svarbiausios sritys bus Europos konkurencingumo stiprinimas, MVĮ rėmimas ir subalansuotos prekybos politikos „Globali Europa“ skatinimas. (tk)

Tarpvalstybiniai energijos srautai yra itin svarbūs tiekiant elektros energiją ir dujas skirtingoms ES valstybėms narėms. Vadinasi, reikia modernizuoti energetikos infrastruktūrą per kaimyninių šalių jungiamąsias linijas, kad būtų padidinti Sąjungos tvarios energijos pajėgumai.

ES Tarybai pirmininkaujančios Belgijos prašymu parengtoje ir 2024 m. sausio 18 d. plenarinėje sesijoje priimtoje nuomonėje EESRK išdėstė aiškią savo poziciją šiuo klausimu.

ES turėtų skirti ypatingą dėmesį tinklo plėtrai ir imtis didžiulių investicijų, kad būtų skatinama Europos ekonomika ir kuriamos aukštos kokybės ir aplinką tausojančios darbo vietos.

„Mes, EESRK nariai, manome, kad siekiant žaliosios pertvarkos ir strateginio energetikos pramonės savarankiškumo labai svarbu imtis struktūrinių mūsų energetikos sistemos permainų“, – teigė EESRK pirmininkas Oliver Röpke per diskusiją, vykusią priimant nuomonę.

Belgijos energetikos ministrė Tinne Van der Straeten pabrėžė, kad klimato kaitos paskatintas perėjimas prie švarios energijos, dabar tapo ekonomine ir saugumo būtinybe ir kad tinklų sujungimas sukurtų lankstesnę sistemą, kurią taikant būtų galima subalansuoti geografinius vėjo ir saulės energijos gamybos skirtumus.

„Šiuo metu Europos atsinaujinančiųjų išteklių energijos užmojai viršija jos planus infrastruktūros atžvilgiu, todėl šią transeuropinę infrastruktūrą turime sukurti kuo greičiau. Ji turi būti ekonomiškai efektyvi, saugi, tvari ir lanksti“, – sakė ji. (mp)

Pilietinė visuomenė, trumpai tariant, yra bendruomenių grupės, gebančios savarankiškai organizuoti veiklą, apibrėžti ir pasiekti numatytus tikslus. Demokratinėse sistemose pilietinės visuomenės grupių yra daug ir įvairių, kurios siekia kuo labiau atspindėti jų narių nuomones ir požiūrių įvairovę. Nedemokratinių režimų šalyse pilietinės visuomenės organizacijos dažniausiai yra opozicijoje valdantiesiems. Pilietinė visuomenė veikia pasitelkdama aktyvų pilietiškumą ir norą bendradarbiauti bendros gerovės labui, nepriklausomai nuo valstybės institucijų.

Kai šalį valdė partija „Teisė ir teisingumas“ (Prawo i Sprawiedliwość, PiS), pilietinės visuomenės organizacijos savo veiksmus nukreipė į pokyčius, kėlusius pavojų šalies valdymo sistemai ir žmogaus teisių apsaugai. Kaip teigiama Helsinkio žmogaus teisių fondo pranešime „Spaudimas ir mobilizacija: pilietinė visuomenė ir teisinės valstybės krizė“, nevyriausybinės bendruomenės 2016–2022 m. surengė daug masinių protestų, norėdamos apginti teisinę valstybę ir konstitucines vertybes, ir suteikė teisinę pagalbą grupėms, kurioms grėsė diskriminacija ar represijos. Nevyriausybinis sektorius toliau ieškojo naujų galimybių dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose, be kita ko, burdamas veiksmingas koalicijas, kad būtų išrinktas žmogaus teisių komisaras ir vaiko teisių apsaugos kontrolierius, taip pat organizuodamas piliečių forumus.

2023 m. spalio 15 d. įvykusių parlamento rinkimų rezultatai rodo Lenkijos pilietinės visuomenės stiprybę. Istorinis rinkėjų aktyvumas (74,38 proc.) ir tai, kad opozicijoje buvusios partijos įgijo rinkimų pranašumą, įrodo, kad piliečiams pavyko veiksmingai susitelkti ir pakeisti vyriausybę. Teisės ir teisingumo partijos (PiS) kandidatai surinko 35,38 proc. balsų. Tokiu būdu ši partija pirmoji nuo 1989 m. trečią kartą iš eilės laimi parlamento rinkimus, tačiau, kitaip nei 2015 m. ir 2019 m. rinkimuose, jos kandidatų sąrašas negavo daugumos, reikalingos vyriausybei suformuoti. Į Seimą pateko ir šios partijos: Pilietinė koalicija (30,7 proc.), Trečiasis kelias PSL-PL (14,4 proc.), Naujoji kairė (8,61 proc.) ir konfederacija „Laisvė ir nepriklausomybė“ (7,16 proc.). Trys koalicijos partijos – Pilietinė koalicija, Trečiasis kelias PSL-PL ir Naujoji kairė – iš viso surinko 51,72 proc. balsų, o tai suteikė joms daugumą, reikalingą vyriausybei formuoti. Vyriausybė su Ministru Pirmininku Donaldu Tusku buvo suformuota po pradinio nesėkmingo PiS bandymo.

Nė viena apklausa neprognozavo tokio didelio rinkėjų aktyvumo. Galima paminėti, kad 2019 m. parlamento rinkimuose dalyvavo 61,74 proc. rinkėjų, o istoriniuose, 1989 m. rinkimuose – 62,7 proc. Apklausų (pvz., CBOS ir Stepono Batoro fondo) rezultatai rodo, kad permainų troškimas, kurį sukėlė ilgalaikis visuomenės nepasitenkinimas, paskatino piliečius eiti prie balsadėžių. Reikėtų pažymėti, kad prieš rinkimus buvo galima jausti didelę pilietinę mobilizaciją: balsuoti ne savo gyvenamojoje vietoje užsiregistravo rekordinis skaičius rinkėjų (iki spalio 12 d. 15.00 val. 960 000 asmenų pakeitė savo rinkimų apylinkę ir apie 1 200 000 tam pateikė prašymą). Užsiregistravusių balsuoti užsienyje gyvenančių lenkų skaičius beveik padvigubėjo (apie 600 000, palyginti su 350 000 per 2019 m. rinkimus).

Nacionalinio referendumo paskelbimas ir jo surengimas galėjo būti dar vienas veiksnys, paskatinęs piliečius aktyviau dalyvauti Seimo rinkimuose. Referendume dalyvavo 40,91 proc. rinkėjų, žinodami, kad jo rezultatai įpareigojantys. Rinkėjus sutelkti padėjo ir daugybė NVO veiksmų. Ypač verta paminėti iniciatyvas moterims ir jaunimui (pvz., „Moterų balso“ iniciatyva „Tavo pasirinkimas“, „Wschód“ (Rytai) iniciatyva „Nebegalime tylėti“ ar „SexEd“ iniciatyva „Tai tavo sprendimas“), kurios labai padėjo padidinti rinkėjų aktyvumą. 2019 m. parlamento rinkimuose balsavo 61,5 proc. moterų ir 60,8 proc. vyrų. 18–29 m. gyventojų aktyvumas buvo 46,4 proc. 2023 m. rinkimuose balsavo daugiau moterų (73,7 proc.) nei vyrų (72 proc.) ir 68,8 proc. jaunimo (18–29 m.). Bendruomeninės organizacijos prieš rinkimus surengė ne mažiau kaip 20 kampanijų, skatindamos žmones balsuoti.

Kampanijos daugiausia buvo rengiamos internetu, tačiau kai kurios jų vyko per televiziją, radiją ir net kino teatruose. Įžymių žmonių, nuomonės formuotojų, aktorių ir visuomenės veikėjų dalyvavimas padėjo pasiekti įvairią auditoriją. Remiantis 2023 m. spalio mėn. atlikta CBOS apklausa „2023 m. rinkimų motyvai ir sprendimai“, dauguma rinkėjų (apie 70 proc.) apsisprendė už ką balsuoti likus bent kelioms savaitėms iki rinkimų. Likusieji tai padarė vėliau – paskutinę savaitę prieš rinkimus (28 proc.), tik rinkimų dieną (9 proc.) arba dieną prieš rinkimus (4 proc.). Partijos santykiai su Europos Sąjunga buvo ypač svarbūs Pilietinės koalicijos rinkėjams (80 proc.). Noras pakeisti vadovybę buvo paminėtas beveik taip pat dažnai kaip priežastis balsuoti už šią partiją (77 proc.). Didelė partijos rinkėjų dalis (64 proc.) manė, kad Pilietinės koalicija gina jiems artimas vertybes ir principus. PiS rinkėjai manė, kad ši partija atstovauja tiek jų interesams („jai rūpi tokie kaip mes“ – 66 proc.), tiek jų vertybėms ir principams (62 proc.). Tuo pat metu jie teigiamai įvertino ligšiolinį partijos vadovavimą (64 proc.) ir jos ekonominę programą (59 proc.).

2024 m. birželio mėn. lenkai dalyvaus rinkimuose ir rinks savo Europos Parlamento narius. EP rinkimus galima laikyti dar vienu rinkimų ciklo, prasidėjusiu 2023 m. Seimo rinkimais, etapu, nes 2024 m. balandžio mėn. Lenkijoje dar vyks savivaldybių rinkimai. Europos tema bus įtraukta į vietos valdžios kampanijas, nors ir mažesniu mastu nei per nacionalinio parlamento rinkimus. Be to, 20-osios Lenkijos įstojimo į ES metinės gali turėti įtakos rinkėjų aktyvumui Europos Parlamento rinkimuose. Priminsime, kad per paskutinius 2019 m. EP rinkimus rinkėjų aktyvumas Lenkijoje buvo tik 45,68 proc.

Lenkijos gyventojai tvirtai pritaria tam, kad jų šalis būtų Europos Sąjungos dalimi. Remiantis 2023 m. balandžio mėn. CBOS tyrimu, 85 proc. lenkų pritaria narystei ES. Šis skaičius kiek sumažėjo, tačiau tebėra labai didelis. 10 proc. piliečių nepritaria Lenkijos buvimui ES, o 5 proc. neturi nuomonės šiuo klausimu.

Taip pat turėtume priminti, kad pirmą kartą rinkimai į Europos Parlamentą vyks daugialypės krizės šešėlyje: Ukrainoje tebevyksta karas, tęsiasi klimato krizė, ekonomikos krizė, krypstama į populistinę dešiniąją. Todėl, atsižvelgiant į numatomą dezinformacijos veiklos suintensyvėjimą, bus svarbu kampanijos metu būtų vykdyti veiksmingą ir nuoseklią komunikacijos politiką, pritaikytą konkrečioms rinkėjų grupėms. Ši tarptautinė įtampa skatina ES šalininkus įžvelgti viltį Europos Sąjungoje kaip bendruomenėje, užtikrinančioje mūsų saugumą.

Małgorzata Molęda-Zdziech

Varšuvos ekonomikos mokykla, „Europe Direct“ grupė iš Lenkijos

Nuo gruodžio mėn. skiltyje „Aš balsuosiu. O tu?“ skelbiame svečių nuomones apie Europos Parlamento rinkimus. Šį kartą mūsų viešnia – lenkė Malgorzata Molęda-Zdziech, sociologė, politologė, aktyviai komentuojanti įvykius Lenkijoje.

Ji yra Varšuvos ekonomikos mokyklos Politikos mokslų departamento vadovė ir rektoriaus atstovė, atsakinga už bendradarbiavimą su Europos Sąjunga. Savo straipsnyje ji komentuoja svarbų Lenkijos pilietinės visuomenės vaidmenį darant įtaką pastarųjų Lenkijos nacionalinių rinkimų, įvykusių 2023 m. spalio mėn., rezultatams. Ji taip pat kalba apie vieną iš ES Tarybai pirmininkausiančios Lenkijos prioritetų, susijusį su pilietinės visuomenės vaidmeniu apsaugant teisinę valstybę. (ehp)

Žako Deloro gyvybė užgeso pragyvenus ilgą ir prasmingą gyvenimą, o jo nuveikto darbo rezultatus matome iki šiol. Žakas Deloras buvo vienas svarbiausių Europos, kurioje gyvename, architektų: jis tiesiogiai prisidėjo kuriant bendrąją rinką, Šengeno erdvę, programą „Erasmus“, eurą, Sanglaudos fondą. Bet Europos kūrimo darbai grindžiami veiksmų etika.

Žakas Deloras visuomenės angažuotumą sutaurino. Visuomeninėje, profesinių sąjungų, o vėliau ir politinėje veikloje aktyvistą, kaip jis buvo linkęs save kukliai vadinti, įkvėpė Emanuelio Munjė personalizmas. Būdamas santūrus krikščionis jis kiekvieną žmogų laikė unikalia socialinių ryšių tinklo dalele, būtina bet kokiai didelio masto veiklai.

Susirūpinęs dėl augančio individualizmo šis socialdemokratas tikėjo pilietiniu angažuotumu, kai kiekvienas savo darbais prisideda prie bendro labo. Žako Deloro vardas neatsiejamas nuo konsultavimosi, bendro valdymo, kolegialumo ir kitų kolektyvinių veiksmų formų, kurias jis skatino ir propagavo. Būtent todėl Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Regionų komitetas, kuriuos jis padėjo sukurti, jam buvo tokie svarbūs. Jis vertino tarpininkų darbą ir tikėjo nuoširdžiu socialiniu dialogu bei kompromisų dvasia.

Šių įsitikinimų jis laikėsi visur Europoje, vėliau šią praktiką išplėtė ir dialoge su religijomis. Žakas Deloras nebuvo pranašas. Jis buvo savamokslis, tačiau laikė save ne savikūros dalimi, o asmeniu, kurį ugdo kiti ir kuris tobulėja kartu su kitais žmonėmis, per veiklą. Žako Deloro mintims būdinga dinamika, kurią įkvepia grįžtamasis ryšys, skatinantis teigiamą tolesnių veiksmų ciklą. Jis buvo principų ir įsitikinimų, kuriuos lėmė gilus tikėjimas, žmogus ir aklai nesekė ideologijomis. Žengdamas galimą žingsnį į priekį, jis norėjo aiškiai suprasti realijas, gebėjo įvertinti padėtį ir atsižvelgti į nacionalines tradicijas.

Realybė jam buvo svarbesnė už idėją, kuriai jis mokėjo atverti kelią, kai tai buvo būtina atsižvelgiant į aplinkybes. Taigi jis sugebėjo atnaujinti bendros valiutos idėją ir nuo pat pradžių rėmė Vokietijos susivienijimą, kuris griuvus Berlyno sienai tapo neišvengiamas. Žinoma, dabartinis pasaulis ir jame vykstantys neramumai neturi nieko bendro su Deloro laikų Europa. Jo pasiekimai, pavyzdžiui, vidaus rinka, turi būti pritaikyti ir papildyti, kad atlaikytų galingas kylančias grėsmes. Tačiau jie sudaro šiandienos veiksmų pagrindą. Prie Europos vadovų stalo reikėtų atgaivinti įtraukų ir įžvalgų Žako Deloro požiūrį į tikrovę, susiejantį tvirtus principus ir atvirumą kompromisams, kad būtų galima kartu žengti į priekį.

Sébastien Maillard, Žako Deloro instituto specialusis patarėjas, buvęs direktorius (2017–2023 m.)

2023 m. gruodžio 27 d. mirusį Žaką Delorą prisiminsime kaip žinomiausią, daugiausiai nuveikusį, toliaregišką viziją turintį Europos Komisijos pirmininką, vieną iš suvienytos Europos kūrėjų, kaip ir jo pirmtakai Žanas Monė ir Roberas Šumanas.

Iki jo Europos Komisijos pirmininkas tebuvo eurokratas ir būtent Žakas Deloras suteikė šiai pareigybei statusą, kuris, kaip vėliau buvo visuotinai pripažinta, prilygsta valstybės ar vyriausybės vadovo statusui. Per savo dešimties metų kadenciją, t. y. 1985–1995 m., remiamas Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio ir Prancūzijos prezidento Fransua Miterano, jis aktyviai ir ryžtingai paspartino Europos integracijos procesą. Jis nedelsdamas atnaujino šį procesą ir užsibrėžė tikslą iki 1992 m. muitų sąjungą, pagrįstą bendrąją rinką, paversti tikra bendrąja rinka. Vėliau, kai dar tik buvo kuriama bendroji rinka, jis ėmėsi kito svarbaus savo projekto – pinigų sąjungos. Tuo pat metu dėjo pastangas, kad būtų išplėsta Bendrijos kompetencija. Tai įtvirtinta Mastrichto sutartimi, kuria buvo įkurta Europos Sąjunga.

Be to, jis pirmasis ėmėsi spręsti Europos Sąjungos „demokratijos stokos“ problemą: pasiūlė ir pasiekė, kad Europos Parlamentui būtų suteikta daugiau galių, pirmiausia taikant bendradarbiavimo procedūrą (numatytą Suvestiniame Europos akte), o vėliau (pradedant Mastrichto reforma) – bendro sprendimo procedūrą, pagal kurią Strasbūro asamblėjai galiausiai buvo suteiktas tikrasis bendro įstatymų leidėjo vaidmuo sprendžiant klausimus, dėl kurių Taryba sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma.

Strateginio bendrosios rinkos sukūrimo tikslo pradėta siekti paskelbiant du dokumentus: ES veiksmų nebuvimo kaštų ataskaitą, kurioje atskleista likusių vidaus reguliavimo kliūčių pašalinimo ekonominė nauda, ir pirmąją baltąją knygą, kurioje nurodytos visos teisėkūros priemonės (apie 200), reikalingos šioms kliūtims pašalinti.

Nuo pat pradžių Žakas Deloras teigė, kad sprendimų priėmimo procesų ir Bendrijos institucijų stiprinimas yra pagrindinės priemonės, padėsiančios sėkmingai užbaigti šį projektą. Todėl jis pasiūlė Suvestinį Europos aktą – pirmąją tikrą 1957 m. Romos sutarčių, kuriomis įsteigta Europos Bendrija (bendroji rinka ir Euratomas), reformą ir įtikino valstybes nares jį patvirtinti (1987 m.).

Vėliau Žakas Deloras atliko pagrindinį vaidmenį pertvarkant ES finansinę struktūrą, gerokai padidino biudžeto išteklius, kurie „Ž. Deloro I paketu“ (1988–1992 m.) buvo padidinti iki 1,20 proc. viso valstybių narių BVP, o „Ž. Deloro II paketu“ – iki 1,27 proc. (1993–1999 m.); be to, buvo gerokai padidintos lėšos ekonominei ir socialinei sanglaudai (regioninei ir struktūrinei politikai), kuri laikoma būtinu vidaus rinkos suvienijimo veiksniu. Dar ryžtingesnis žingsnis buvo struktūrinis Europos Sąjungos biudžeto sistemos pakeitimas: įsigaliojus dviem „Ž. Deloro paketams“, nuo metinės biudžeto sistemos pereita prie vidutinės trukmės sistemos (septynerių metų).

Ši reforma leido išvengti kasmet pasikartojančių įtemptų valstybių narių finansinių derybų, dėl kurių mėnesiams buvo sutrikdomas Europos institucijų darbas. Kitas ypač svarbus Žako Deloro įvestas Europos politikos elementas – tai dėmesys socialiniam aspektui (būtent jis, be kita ko, inicijavo socialinį dialogą tarp įmonių, profesinių sąjungų organizacijų ir institucijų Europos lygmeniu). Vienas iš projektų, kurių jam nepavyko sėkmingai užbaigti, buvo jo socialinė programa, kurioje buvo numatyta suderinti priemones, skirtas darbuotojams apsaugoti krizės atveju ir kovoti su gamybos perkėlimo tendencija.

Visgi skaudžiausia jo nesėkmė buvo jo antroji baltoji knyga dėl augimo, darbo vietų kūrimo ir konkurencingumo, kuri 1993 m. buvo pakiliai paskelbta ir kurią jis buvo sumanęs kaip paskutinį svarbų savo kadencijos darbą. Tai buvo pasiūlymas atgaivinti ir paskatinti ekonomiką (skiriant 20 mlrd. EUR per 20 metų), be kita ko, remiantis bendra skolos emisija (8 mlrd. EUR per metus) ir įnašais iš ES biudžeto bei Europos investicijų banko paskolomis, siekiant paremti transporto ir telekomunikacijų infrastruktūros kūrimą ir daugelį kitų ekonominių ir socialinių iniciatyvų (iš esmės numatė tai, kuo po daugiau nei 20 metų, reaguojant į pandemijos krizę tapo priemonė „NextGenerationEU“).

Iš pradžių šiam planui pritarė Europos Vadovų Taryba, tačiau vėliau jį sukritikavo ir atmetė ES finansų ministrai. Žako Deloro dešimtmečio kadencijos pabaigą lydėjo nesėmės, jo veikla buvo vertinama nepalankiai, jis buvo kaltinamas pernelyg didelėmis ambicijomis, centralizuotu jakobinizmu ir pertekliniu reguliavimu, nors vėliau buvo perimtos kai kurios jo idėjos, pavyzdžiui, transeuropinių tinklų arba priemonė „SURE“, skirta darbuotojų integracijos sistemoms remti per COVID-19 krizę.