Šiame leidinio numeryje

• Andrey Gnyot: „Liaudies priešas“ – kaip Baltarusija persekioja savo žurnalistus
• EESRK delegacija COP 16 ir COP 29: Patys sau kaišiojame pagalius į ratus
• Adélaïde Charlier: Milijardų vertės išdavystė: COP 29 nesugebėjo užtikrinti su klimato kaita susijusio teisingumo
• Luz Haro Guanga: Kova už sveiką planetą – gyvybės ar mirties klausimas
• Mariya Mincheva: Nepriklausymo Šengeno erdvei kaina bendrajai rinkai – didelė ne tik Bulgarijai ir Rumunijai, bet ir ES bendrajai rinkai
   

2021 m. Belgijos asociacija Grootouders voor het Klimaat (Močiutės ir seneliai už klimatą) už kampaniją „Mūsų santaupos jų ateičiai“ buvo apdovanota EESRK pilietinės visuomenės premija, kuri tais metais buvo teikiama už veiksmus klimato srityje. Kampanija buvo siekiama paraginti 2,4 mln. Belgijos senelių savo santaupas, kurios tuo metu sudarė apie 910 mlrd. EUR turto, skirti tvaresniems projektams. EESC info su asociacijos Grootouders voor het Klimaat atstovais kalbėjosi apie dabartinę padėtį klimato ir tvarių finansų srityje, asociacijos lūkesčius ir atities planus.

Ar, praėjus trejiems metams, matote apčiuopiamų savo kampanijos rezultatų? Apskritai, kaip vertintumėte dabartinę padėtį Belgijoje klimato ir tvarių finansų srityje: ar pastebėta pažanga, ar padidėjo gyventojų informuotumas šiais svarbiais klausimais?

EESRK premija mums buvo didelis pripažinimas ir parama. Dažnai ją nurodydavome bendraudami su vyriausybe, kitomis paramos organizacijomis ir bendrapiliečiais. Premija mums padėjo užmegzti daugiau ryšių ir toliau plėtoti mūsų kampaniją, tiek bendraujant su seneliais, tiek su jaunesnių kartų atstovais, rengiant prezentacijas, praktinius seminarus ir paskaitų apie tvarius finansus ciklą.

Supratome, kad nors tai delikatus klausimas, Europa deda dideles pastangas teisėkūros srityje (taksonomija, žaliasis kursas, Įmonių informacijos apie tvarumą teikimo direktyva, Direktyva dėl įmonių tvarumo išsamaus patikrinimo ir kt.), kurios skatina įmones ir sektorius imtis vis daugiau iniciatyvų, kuriomis galime remtis ir mes. Tai teikia vilties ir yra labai svarbu, kaip vėl parodė (deja, nuviliantys) Baku vykusios COP rezultatai.

Iš neseniai atlikto tyrimo sužinojome, kad mūsų dirbamas informavimo darbas vis dar yra labai reikalingas. Tik 5–15 proc. investuotojų naudojasi savo teise finansinių institucijų prašyti atsižvelgti į jų tvarius prioritetus. Todėl toliau turime dirbti šia kryptimi.

Ko tikitės iš COP 29? Ar dalyvaujate konferencijoje, jei netiesiogiai, tai bent paremdami 12 metų berniuką Ferre ir jo senelius? Ar manote, kad klimato finansavimas yra esminė problema vykdant teisingą pertvarką?

Šio straipsnio rengimo metu COP 29 buvo tik pasibaigusi. Nuo pat pradžių visapusiškai (finansiškai ir komunikacijos požiūriu) rėmėme 12-metį Ferre, kuris išvyko į Baku su seneliais – Grootouders voor het Klimaat nariais, siekant užtikrinti, kad vaikų balsas būtų girdimas. Todėl norėtume nuoširdžiai padėkoti visoms močiutėms ir seneliams bei valdžios institucijoms, padėjusiems įgyvendinti šią iniciatyvą.

COP 29 turėjo būti klimato finansavimo COP, nes finansavimas iš tiesų yra esminė problema vykdant teisingą pertvarką. Deja, tai, ką pamatėme Baku, yra akivaizdžiai nepakankama. Mūsų žinutė ir toliau yra ta pati: pinigų yra, tad prašome tų, kurie jų turi, pasistengti ir tvariai panaudoti juos mūsų anūkų ateičiai.

Kokie kiti projektai, apie kuriuos norėtumėte pakalbėti, laukia Grootouders voor het Klimaat? Ar numatyta kokių nors naujų projektų?

Toliau optimistiškai žvelgsime į ateitį. Asociacija Grootouders voor het Klimaat 2025 m., kuriais minėsime Paryžiaus susitarimo pasirašymo dešimtmetį, kvies prisijungti kuo daugiau močiučių ir senelių, kurie yra Flandrijos senjorų organizacijų nariai. Šiuo metu labai tam ruošiamės: dešimtys močiučių ir senelių už klimatą yra mokomi su pasitikėjimu dalyvauti diskusijose klimato klausimais, būti pasirengus pasiekti kuo daugiau žmonių ir išklausyti.

Parengėme keletą praktinių seminarų, vienas iš jų bus apie tvarias santaupas ir investicijas. Juose senjorų organizacijų nariai galės dalyvauti nemokamai. Jau žinome, kad seminarų entuziastingai laukiama. 2025 m. lapkričio pabaigoje suorganizuosime didelį uždarymo renginį, kuris – labai tikimės – bus ne pabaiga, o kaip tik didesnių įsipareigojimų ateičiai pradžia.

Hugo Van Dienderen yra vienas asociacijos „Grootouders voor het Klimaat“ steigėjų ir vadovų. Asociacija „Grootouders voor het Klimaat“ įsteigta 2019 m. Tai nepriklausomas vyresnio amžiaus žmonių, daugiausia močiučių ir senelių, judėjimas siekiant ateities kartoms perduoti pasaulį, kuriame įmanoma gyventi.

Nuotraikoje: Ferre ir seneliai COP 29 konferencijoje Baku. Ferre buvo suteikta galimybė pasidalyti savo nuogąstavimais dėl klimato krizės su daugeliu svarbių asmenų.

Ar galime padėti išgelbėti pasaulį tvariai investuodami? Finansų sektoriuje vykstant nepaprastiems pokyčiams aplinkos ir socialinių iššūkių akivaizdoje, Hamburgo universiteto mokslų daktarė Brigitte Bernard-Rau apžvelgia poveikio investicijas – naują galingą investicijų strategiją. Strategija iš esmės keičia tai, kaip mes suvokiame kapitalo ir finansų vaidmenį visuomenėje, ir kvestionuoja tradicinį supratimą, kad investuotojai turi rinktis: siekti pelno ar keisti padėtį.

Parengė Brigitte Bernard-Rau

Pasaulyje, kuriame kyla precedento neturintys aplinkos ir socialiniai iššūkiai, pradedant klimato kaita ir biologinės įvairovės nykimu, baigiant apsirūpinimo maistu saugumu, nelygybe, gerove ir sveikatos priežiūra, finansų sektoriuje vyksta nepaprasti pokyčiai. Poveikio investicijos tapo veiksmingu požiūriu, kvestionuojančiu tradicinį supratimą, kad investuotojai turi rinktis: siekti pelno ar keisti padėtį. Tačiau kas tos poveikio investicijos ir kuo jos skiriasi nuo kitų tvaraus finansavimo formų?

Poveikio investicijų supratimas

Poveikio investicijos iš esmės keičia tai, kaip mes suvokiame kapitalo ir finansų vaidmenį visuomenėje. Kaip apibrėžė Pasaulinis poveikio investicijų tinklas (GIIN), poveikio investicijos yra investavimo strategija, apimanti investicijas siekiant teigiamo, išmatuojamo socialinio poveikio ir poveikio aplinkai kartu su finansine grąža. Tačiau ši iš pažiūros paprasta apibrėžtis neatspindi viso sudėtingo poveikio investicijų transformuojamojo potencialo.

Siekiant visapusiškai suprasti išskirtinį poveikio investicijų į šiuolaikinį finansavimą vaidmenį taikant materialistinį požiūrį būtina nustatyti, kurioje platesnio investavimo metodų spektro vietoje jos yra. Viename spektro gale turime tradicines investicijas, kai karaliauja finansinė grąža ir pelno maksimizavimas, o socialiniai ar aplinkos aspektai sprendimų priėmimo procese neatlieka jokio vaidmens. Žengdami pirmyn šioje terpėje susiduriame su vis sudėtingesniais socialinių ir aplinkosauginio veiksmingumo aspektų įtraukimo metodais, kurie sudaro sąlygas įvairioms tvarioms finansinėms investicijoms. Poveikio investicijos yra galutinė investavimo strategija, skatinanti teigiamus ir permainas lemiančius pokyčius derinant finansinę grąžą su socialiniais ir aplinkos apsaugos tikslais.

Trumpai apie investavimo metodus:

• tradicinėmis investicijomis daugiausia dėmesio skiriama tik finansinei grąžai, neatsižvelgiant į socialinius ir aplinkos veiksnius. Jos jau seniai yra kapitalo rinkų kertinis akmuo;
• ASV integravimas apima ASV (aplinkos, socialinius ir valdymo) veiksnius kaip rizikos rodiklius priimant investicinius sprendimus, tačiau nelaiko jų pagrindiniais investavimo veiksniais;
• tvariu finansavimu ASV aspektai integruojami į sprendimų dėl investicijų priėmimo procesą, o tvarumas laikomas vertės kūrėju. Juo remiamos investicijos, kuriomis sprendžiamos tvarumo problemos ir skatinami teigiami socialiniai ir aplinkos pokyčiai. Jis taip pat apima investicijas į pertvarką, finansuodamas tiek veiklą, kuri jau yra palanki aplinkai (žaliasis finansavimas), tiek pereinamojo laikotarpio veiklą, kol laikui bėgant bus pasiektas aplinką tausojančio veiksmingumo lygis (pereinamojo laikotarpio finansavimas);
• poveikio investicijos reiškia reikšmingą pokytį finansų rinkose, „esminį persiorientavimą į poveikį“ ir atsako į klausimą, ar investicijomis į tvarumą prisidedama prie geresnio pasaulio kūrimo?. Todėl poveikio investicijos tampa sąmoningiausiu požiūriu, kuriuo aktyviai siekiama tiek finansinės grąžos, tiek išmatuojamo teigiamo socialinio poveikio arba poveikio aplinkai, prisiimant vienodus įsipareigojimus.

Dvi poveikio investicijų pusės: į poveikį orientuotos ir poveikį kuriančios

Kalbant apie poveikio investicijas, į poveikį orientuotos ir poveikį kuriančios investicijos iš esmės skiriasi. Ši diferenciacija padeda investuotojams suprasti ne tik kur keliauja jų pinigai, bet ir tai, kaip jie prisideda prie teigiamų pokyčių.

• Į poveikį orientuotomis investicijomis remiamos įmonės, kurios jau pademonstravo, kad taiko teigiamą aplinkos ar socialinę praktiką, ir įrodė, kad yra įsipareigojusios daryti teigiamą poveikį vykdydamos savo veiklą ir siekdamos rezultatų.
• Poveikį kuriančios investicijos aktyviai generuoja naujus socialinių ar aplinkos problemų sprendimus ir dažnai yra fokusuojamos į transformaciją ir sisteminius pokyčius.

Šis teorinis skirtumas yra įkūnijamas realaus pasaulio taikomosiomis programomis įvairiuose sektoriuose.

Švari energija

Pereinant prie švarios energijos, į poveikį orientuotos investicijos gali būti skirtos įsitvirtinusių atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrovių arba elektrinių transporto priemonių gamintojų akcijoms pirkti. Šios įmonės jau prisideda prie aplinkos tvarumo, taikydamos pagrindinius savo verslo modelius. Tuo tarpu poveikį kuriančiomis investicijomis tame pačiame sektoriuje daugiausia būtų galima finansuoti ankstyvojo etapo baterijų technologijų startuolių arba vietos bendruomenių novatoriškiems saulės energijos projektams nepakankamai aptarnaujamose vietovėse, taip kuriant visiškai naujus energetikos problemų sprendimus.

Tvarus žemės ūkis

Dar vienas pavyzdys – tvarus žemės ūkio sektorius. Į poveikį besiorientuojantys investuotojai gali remti įsitvirtinusius ekologiškų maisto produktų gamintojus arba tvaraus ūkininkavimo veiklą, o poveikį kuriantys investuotojai daugiausia dėmesio skirtų naujų regeneracinių žemės ūkio metodų arba revoliucinių ūkininkavimo mieste sprendimų, kurie galėtų pakeisti maisto produktų gamybą, kūrimui.

Socialinis poveikis

Socialinio poveikio srityje į poveikį orientuotomis investicijomis dažnai remiamos įmonės, įgyvendinančios tvirtą įvairovės politiką ir sąžiningą darbo praktiką. Kita vertus, poveikį kuriančiomis investicijomis gali būti finansuojami naujų, įperkamų būstų projektai arba novatoriški švietimo technologijų sprendimai nepakankamai aptarnaujamoms bendruomenėms, aktyviai kuriant naujus būdus siekti socialinės lygybės.

Investavimo procesas: nuo ketinimo iki poveikio

Norint, kad poveikio investicijos būtų sėkmingos, reikia griežto proceso, kuris, siekiant teigiamų socialinių ir aplinkos pokyčių, prasideda nuo aiškių poveikio tikslų nustatymo. Investuotojai turi apibrėžti konkrečius siekiamus rezultatus aplinkos apsaugos ar socialinėje srityje, nustatyti išmatuojamus siekius ir dažnai juos suderinti su nustatytomis sistemomis, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų 17 darnaus vystymosi tikslų pasauliniu rodikliu ir jų 169 Darbotvarkės iki 2030 m. tikslais.

Dėl šio sąmoningumo poveikio investicijos skiriasi nuo kitų tvaraus finansavimo formų. Sąmoningumo vedini į poveikį besiorientuojantys investuotojai turi pradėti išsamaus patikrinimo procesą, kurio metu būtų nuodugniai įvertinti tiek finansiniai rezultatai, tiek gebėjimas pasiekti ir išmatuoti prasmingus socialinius ar aplinkosauginius rezultatus.

Finansinis investicijos vertinimas yra nusistovėjusi praktika, pagrįsta standartizuotais parametrais ir patikimomis metodikomis. Tačiau nefinansinis vertinimas, pavyzdžiui, socialinio poveikio ir poveikio aplinkai vertinimas, tebėra palyginti mažai išplėtotas ir jame trūksta universalių sistemų. Todėl investuotojai turi atlikti ne tik tradicinę finansinę analizę, bet ir įvertinti įmonės įsipareigojimo siekti poveikio mastą. Tai apima vadovybės įsipareigojimo siekti poveikio tikslų, jos gebėjimo veiksmingai įvertinti poveikį ir skaidriai atskleisti rezultatus bei apie juos pranešti vertinimą. Vertinimo procesas dažnai apima konkrečių poveikio parametrų, pritaikytų prie investicijų tikslų, nagrinėjimą, užtikrinant suderinamumą su pripažintomis sistemomis, pavyzdžiui, IRIS+ arba Poveikio valdymo projektu (IMP, 2024).

Be to, siekiant sustiprinti išsamaus patikrinimo procesą, labai svarbu atskirti įmonės poveikį ir investuotojo poveikį. Įmonės poveikis – tiesioginis socialinis poveikis arba poveikis aplinkai, kurį sukelia įmonės veikla ir produktai. Tuo tarpu investuotojo poveikis yra poveikis, kurį investuotojai daro įmonės veiklai ir rezultatams savo investavimo pasirinkimais ir dalyvavimo strategijomis. Norint tiksliai įvertinti bendrą investicijų poveikį ir sukurti veiksmingą poveikio vertinimo praktiką, labai svarbu suprasti šį skirtumą.

Iššūkiai, sudėtingumas ir į ką reikėtų atsižvelgti

Nors poveikio investicijos žada daug, joms kyla didelių kliūčių:

1. poveikio matavimas: nesant standartinių matavimo parametrų, sunku kiekybiškai įvertinti arba palyginti socialinius ir aplinkos apsaugos rezultatus. Skaidrumas ir griežtas poveikio parametrų stebėjimas ir ataskaitų teikimas yra labai svarbūs siekiant užtikrinti nuoseklumą ir atskaitomybę, kad teiginiai apie poveikį būtų pagrįsti faktais;
2. priskyrimo problemos: dėl platesnių sisteminių pokyčių sunku izoliuoti konkrečių investicijų poveikį ir jį priskirti konkrečiai investicijai. Nustatyti, kiek pastebėto pokyčio galima tiesiogiai priskirti konkrečiai investicijai, tebėra vienas iš tebesitęsiančių sunkumų investuojant į poveikį. Pavyzdžiui, 3 DVT „Gera sveikata ir gerovė“ patobulinimas gali būti įvairių investicijų į sveikatos priežiūros įstaigas, švietimą ir infrastruktūrą derinio, o ne vienos tikslinės investicijos rezultatas. Būtina parengti tokias metodikas kaip priešingos padėties analizė ir kontrolinių grupių palyginimas, tačiau jos gali pareikalauti daug išteklių ir būti ne visada įgyvendinamos, ypač mažesnių projektų atveju arba besivystančiose rinkose;
3. socialinis manipuliavimas: perdėti arba melagingi įmonių ar fondų teiginiai apie jų socialinį poveikį arba poveikį aplinkai mažina pasitikėjimą šiuo sektoriumi. Siekiant išlaikyti pasitikėjimą ir sąžiningumą visoje poveikio investicijų srityje, itin svarbu teikti skaidrias ataskaitas ir patikrintus teiginius apie poveikį (ITF). Aiškūs poveikio matavimo standartai ir patikimi tikrinimo metodai, taip pat trečiųjų šalių atliekamas auditas ir nepriklausomas sertifikavimas yra labai svarbūs siekiant išlaikyti patikimumą.

Poveikio investicijų transformuojamojo potencialo išlaisvinimas

Poveikio investicijos yra esminės pasaulio finansų pertvarkos priešakyje, o tai yra kur kas daugiau nei tiesiog dar viena investavimo strategija. Poveikio investicijomis iš esmės peržvelgiamas finansų vaidmuo visuomenėje. Jomis kvestionuojamas tradicinis įsitikinimas, kad finansinė grąža ir teigiamas socialinis poveikis bei poveikis aplinkai turi egzistuoti atskirose srityse.

Poveikio investicijų raida parodė, kad investuotojai vienu metu gali siekti pelningos grąžos ir kartu prisidėti prie prasmingų socialinių ir aplinkos pokyčių. Integruojant tikslą su pelnu, poveikio investicijos formuoja įtikinamą požiūrį į finansų sistemą, kuri tarnauja ir žmonėms, ir planetai.

Brigitte Bernard-Rau yra Hamburgo universiteto podoktorantūros studijų tyrėja ir Verslo, ekonomikos ir socialinių mokslų mokyklos mokslo darbuotoja. Jos moksliniuose tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama ASV reitingams ir reitingų agentūroms, tvariam finansavimui, socialiai atsakingam investavimui, poveikio investicijoms ir įmonių socialinei atsakomybei. Brigitte Bernard-Rau neseniai publikavo Sustainability Stories: The Power of Narratives to Understand Global Challenges (Springer Nature, 2024). Knygoje pateikiama daugiau kaip 30 įkvepiančių istorijų iš viso pasaulio. Jų autoriai kalba apie įvairius dalyvavimo kuriant bendrąsias gėrybes būdus ir daromas permainas bendruomenėse, profesinėje praktikoje ir žmonių gyvenime.

Jaunoji klimato ir žmogaus teisių aktyvistė ir viena iš Belgijos organizacijos „Jaunimas už klimatą“ steigėjų Adélaïde Charlier išvardija visus klaidingus susitarimo dėl klimato kaitos sprendimus, dėl kurių derėtasi neseniai Azerbaidžano sostinėje Baku vykusioje COP 29. Daugeliui COP 29 tapo pasitikėjimo praradimo ir klimato nelygybės simboliu, o pažeidžiamos tautos ir pilietinė visuomenė liko skaudžiai nusivylusios.

Po neseniai Baku įvykusios COP 29 klimato kaitos konferencijos pasaulyje atsirado takoskyra, o pažeidžiamos tautos ir pilietinė visuomenė išreiškė didelį nepasitenkinimą ir tai laiko pasitikėjimo išdavyste. Nors buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį įsipareigojama kasmet skirti 300 mlrd. JAV dolerių siekiant padėti besivystančioms šalims prisitaikyti prie klimato kaitos iki 2035 m., jis visiškai neatitinka neatidėliotinų didžiausią klimato krizės poveikį patiriančių šalių poreikių.

„Geriau jokio susitarimo nei blogas susitarimas“

Iniciatyvos dėl sutarties dėl iškastinio kuro neplatinimo pasaulinio dalyvavimo direktorius Harjeet Singh, likus 24 valandoms iki galutinio susitarimo priėmimo, davė toną: „geriau jokio susitarimo nei blogas susitarimas“. Jo kalboje atsispindėjo didėjanti įtampa tarp poveikį patiriančių šalių, pilietinės visuomenės ir turtingesnių valstybių. Sekmadienį konferencijoje vyravo slogi realybė – pasiektas tik vienas finansinis tikslas: įsipareigota iki 2035 m. skirti 300 mlrd. USD per metus. Šis tikslas yra juokingas, nes jis yra kur kas mažesnis už tą, kurio bendrai reikalavo pažeidžiamos tautos (1,3 trln. JAV dolerių, kad būtų patenkinti jų prisitaikymo prie klimato kaitos, jos švelninimo ir nuostolių bei žalos šalinimo poreikiai).

Šis susitarimas yra susietas su nauju kolektyviniu kiekybiškai įvertintu kovos su klimato kaita finansavimo tikslu (NCQG), kuriuo siekiama finansuoti su klimato kaita susijusią pertvarką besivystančiose šalyse. Nors ši suma yra tris kartus didesnė už 2009 m. nustatytą 100 mlrd. JAV dolerių tikslą, kuris buvo pasiektas pavėlavus dvejus metus, t. y. 2022 m., jos dar toli gražu nepakanka. Atsižvelgiant į infliaciją 2009 m. 100mlrd. JAV dolerių įsipareigojimas iki 2035 m. sudarytų 258 mlrd. JAV dolerių, t. y. faktinės pastangos iš tikrųjų padidėtų tik 42 mlrd. JAV dolerių. Pažeidžiamų šalių raginimas buvo aiškus: „Reikia trilijonų, o ne milijardų“.

Siūlomo finansinio tikslo struktūra yra tokia pat nuvilianti kaip ir pati suma. Trūksta konkrečių įsipareigojimų dėl viešojo finansavimo mechanizmų, pavyzdžiui, dotacijų ar subsidijų, kurių itin reikia globaliųjų Pietų šalims.

Be to, nenumatyti tarpiniai tikslai, kuriais būtų siekiama tinkamai finansuoti poveikio švelninimą, prisitaikymą prie klimato kaitos ir nuostolių bei žalos šalinimą. Tai, kad nepakankamai dėmesio skiriama prisitaikymui prie klimato kaitos, ir neproporcingai didelis dėmesys skiriamas klimato kaitos švelninimui, kurį pirmiausia finansuoja daugiašaliai plėtros bankai ir privatusis sektorius, rodo, kad vis dar nepasimokyta iš 2009 m., kai prisitaikymui buvo skiriama pernelyg mažai lėšų, be to, trūksta atskaitomybės ir specialaus finansavimo nuostoliams ir žalai atlyginti.

Be to, nors užsimenama apie nuostolius ir žalą, jie yra tik blankiai ir paviršutiniškai paminėti, o ne prasmingai įtraukti į susitarimą. Pagal šią sistemą taip pat sudaromos sąlygos labai pasikliauti privačiojo sektoriaus finansavimu, įskaitant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę, taip pat mažesnės rizikos privačioms investicijoms, remiamoms viešosiomis lėšomis, ir visiškai privačioms investicijoms, kurios aktyviai skatinamos.

Istorinės atsakomybės nepaisymas

Be nepakankamo finansavimo, susitarimas atskleidė gilumines klimato diplomatijos spragas. Turtingesnės šalys nepaisė diferencijuotos atsakomybės ir dalį finansinės naštos perkėlė pažeidžiamoms šalims, kurios jau ir taip patiria didžiausią klimato poveikį. Tokios šalys kaip Indija, Kuba, Bolivija ir Nigerija išreiškė savo nepasitenkinimą, apkaltindamos turtingas šalis nesumokėjus už anksčiau išmestą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Dėl tokio nepaisymo subyrėjo pasitikėjimas, o įtampa pasiekė precedento neturintį lygį per visą COP derybų istoriją. Dabartinis įsipareigojimas skirti 300 mlrd. JAV dolerių nublanksta prieš 1 trilijono JAV dolerių sumą, kuri, JT ekspertų skaičiavimais, būtų minimali investicija, kurios reikia besivystančioms šalims (išskyrus Kiniją) iki 2035 m.

Blogas susitarimas patiriant spaudimą

Skurdžiausios ir pažeidžiamiausios pasaulio valstybės, įskaitant 45 mažiausiai išsivysčiusias šalis ir 40 mažų salų valstybių esant didžiuliam politiniam spaudimui galiausiai pritarė susitarimui. Baiminimasis, kad nebus sudarytas joks susitarimas, ypač turint omenyje, kad ateityje D. Trumpo prezidentavimas gali kelti grėsmę pažangai klimato kaitos srityje, privertė jos nusileisti. Daugeliui tai buvo sunkus kompromisas: sutikti su nepakankamu finansavimu, kad būtų užtikrinta neatidėliotina pagalba.

Vėlavimo kaina

Šis „blogas susitarimas“ – tai ne tik smūgis diplomatiniams santykiams; jis tai turės pražūtingų pasekmių milijonams gyvybių. Pažeidžiamos šalys jau pasiekė savo galimybių ribas kovodamas su ekstremaliomis oro sąlygomis, kylančiu jūros lygiu ir išteklių stygiumi. Turtingesnių šalių vyriausybės turi pripažinti, kad investicijos į klimato kaitos veiksmus dabar kainuos kur kas mažiau nei laukimas, kol katastrofiškai padidės sąskaita, kurią gamta mus privers apmokėti.

COP29 rezultatai primena: klimato krizei įveikti reikia drąsių, skubių veiksmų ir teisingumo labiausiai nukentėjusiems. Neprisiimdami pokyčius skatinančių įsipareigojimų, kasmet didiname atotrūkį tarp globaliosios Šiaurės ir globaliųjų Pietų, pakenkdami pačiai pasaulinio bendradarbiavimo klimato srityje esmei.

Artėjant COP 30, akivaizdu, kad kova už klimato teisingumą toli gražu nebaigta.

Adélaïde Charlier yra 23 metų Europos kovos su klimato kaita aktyvistė, geriausiai žinoma kaip viena iš organizacijos „Jaunimas už klimatą“ steigėjų, o šiuo metu ji yra organizacijos „Bridge“ (susiejančios jaunimo ir klimato politiką) įkūrėja. Ji taip pat yra 2024 m. „Forbes“ 30 iki 30 metų kandidatė.

Bulgarija ir Rumunija moka didelę ekonominę ir politinę kainą negalėdamos visapusiškai naudotis Šengeno režimu ir tai taip pat turi neigiamo poveikio ES konkurencingumui ir ekonomikos augimui. Atėjo laikas ES Tarybai nustatyti šių dviejų šalių ir kitų Šengeno valstybių narių sausumos sienų kontrolės panaikinimo datą, – savo nuomonėje „Nepriklausymo Šengeno erdvei kaina bendrajai rinkai: poveikis Bulgarijai ir Rumunijai“ rašo pranešėja Mariya Mincheva.  (ll)

Mariya Mincheva

Bulgarija ir Rumunija 2011 m. atitiko prisijungimo prie Šengeno zonos sąlygas. Tačiau, praėjus 13 metų, šioms šalims vis dar nesuteiktos visos laisvo judėjimo lengvatos. Šis nenuoseklumas turi politinę kainą ir skatina euroskepticizmą.

Lapkričio 22 d. Budapešte įvykusiame Tarybos posėdyje Vengrijos, Austrijos, Bulgarijos ir Rumunijos vidaus reikalų ministrai susitarė imtis būtinų priemonių, kad būtų nustatyta data, nuo kurios bus panaikinti patikrinimai prie sausumos sienų, su sąlyga, kad bus dedama daugiau pastangų sustabdyti Vakarų Balkanų maršrutu atvykstančius neteisėtus migrantus.

Šengeno susitarimas yra būtinas laisvam asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui ES ir yra svarbus ES ekonominės sėkmės veiksnys. Apribojimai kenkia ES konkurencingumui ir ekonomikos augimui ir trukdo kurti socialinę rinkos ekonomiką, kaip numatyta Sutartyse.

Keletą pastarųjų metų valstybės narės vis laikinai atnaujindavo sienų kontrolę. Tačiau šių sprendimų ekonominis ir socialinis poveikis bendrajai rinkai nebuvo įvertintas. Europos Komisija vertina fizines kliūtis prekybai, tačiau tai apima tik sienų blokadas, demonstracijas ir išpuolius prieš sunkvežimius. Neatsižvelgiama į sausumos sienų kontrolės poveikį, įskaitant Šengeno valstybių narių vykdomą laikiną sienų kontrolės atnaujinimą.

2023 m. Taryba sutiko panaikinti oro ir jūrų vidaus sienų su Bulgarija ir Rumunija kontrolę ir šis sprendimas įsigaliojo 2024 m. kovo 31 d. Tačiau patikrinimai prie vidaus sausumos sienų buvo vykdomi ir toliau nenustačius jų panaikinimo datos, todėl įmonės patiria didelių išlaidų ir negali pasinaudoti visais bendrosios rinkos privalumais.

Imdamasi veiksmų visapusiškai integruoti Bulgariją ir Rumuniją į Šengeno erdvę ES gali sustiprinti savo vidaus sanglaudą, padidinti konkurencingumą ir laikytis pagrindinių laisvo judėjimo ir solidarumo principų, kuriais grindžiamas Europos projektas.

Europos Parlamentas teigė, kad nepriklausymas Šengeno erdvei galėtų turėti įtakos lūkesčiams, kurie rinkoje siejami su šių šalių statusu ES. Tai politinis signalas, galintis turėti įtakos vyriausybės obligacijų pajamingumui, finansinio turto kainoms ir įmonėms ir namų ūkiams taikomoms palūkanų normoms ir gali pakenkti realiajai ekonomikai.

Abi šalys kasmet sumoka milijardus eurų dėl padidėjusių logistikos išlaidų, vėlavimų pristatyti prekes ir įrangą ir didesnių išlaidų degalams ir vairuotojams. Šios tiesioginės išlaidos neišvengiamai perkeliamos vartotojams per didesnes kainas ir daro poveikį darbuotojų fizinei ir psichikos sveikatai.

Tokia padėtis trukdo turizmui ir laisvam darbuotojų judėjimui, riboja darbuotojų iš Bulgarijos ir Rumunijos galimybes įsidarbinti kaimyninėse valstybėse narėse. Šių apribojimų poveikį patiria statybos, žemės ūkio ir paslaugų sektoriai, kurie labai priklauso nuo sezoninių ir laikinųjų darbuotojų.

Ataskaitoje dėl bendrosios rinkos ateities Enrico Letta ragina griežtai nepritarti bet kokiems bandymams apriboti judėjimo tarp valstybių narių laisvę, įskaitant techninius maršrutų ir kelių transporto apribojimus, taip pat bet kokiam Šengeno susitarimo galiojimo sustabdymui.

Atėjo laikas Tarybai nustatyti Bulgarijos ir Rumunijos bei kitų Šengeno erdvei priklausančių valstybių narių sausumos sienų kontrolės panaikinimo datą. Galutinio sprendimo šiuo klausimu tikimasi gruodžio 12 d. įvyksiančiame ES Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdyje.

Pažangos ir vilčių metai: pirmininko Oliver Röpke mintys

Baigiantis 2024-iesiems, juos įvertinčiau kaip reikšmingų Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) pasiekimų metus. Bendromis jėgomis stiprinome pilietinės visuomenės balsą, demokratijos principus ir rėmėme tvarumą Europoje ir visame pasaulyje.

Vienas didžiausių mūsų pasiekimų – tai pradėta narių iš plėtros šalių kandidačių iniciatyva, pagal kurią ES šalių kandidačių atstovai įtraukiami į EESRK patariamuosius procesus. Šia iniciatyva dar kartą patvirtinome savo įsipareigojimą užtikrinti skaidrų ir nuopelnais grindžiamą plėtros procesą ir padėti būsimoms valstybėms narėms pasirengti visapusiškai dalyvauti formuojant ES.

Pasirašydami susitarimo memorandumą su Brazilijos Darnaus ekonominio ir socialinio vystymosi taryba papildėme pasaulinių partnerysčių sąrašą. Šis žingsnis sustiprino bendradarbiavimą darnaus vystymosi ir demokratijos srityse – tai patvirtino ir mano susitikimai su Prezidentu Lula da Silva. Rio de Žaneire vykusiame G20 socialinių reikalų aukščiausiojo lygio susitikime EESRK kartu su Prezidentu Lula da Silva ir Brazilijos vyriausybe atliko pagrindinį vaidmenį propaguojant valdymo reformą ir stipresnę socialinę apsaugą. Teigiamai vertintina ir mūsų partnerystė su Afrikos Sąjunga, oficialiai įtvirtinta bendroje deklaracijoje JT aukščiausiojo lygio susitikime dėl ateities, kurioje pabrėžiamas įtraukus pasaulinis valdymas ir teisingi klimato politikos veiksmai. Šiomis pasaulinėmis iniciatyvomis parodoma didėjanti EESRK įtaka sprendžiant bendrus uždavinius.

Europos pilietinės visuomenės savaitė patvirtino, koks svarbus yra piliečių dalyvavimas formuojant ES ateitį. Aukšto lygio plėtros forume dar kartą pabrėžėme, kad plėtra tai ne tik Sąjungos sienų plėtimas, bet ir bendrų vertybių stiprinimas. Susitikimuose su valstybių vadovais, pavyzdžiui, Albanijos Ministru Pirmininku Edi Rama, daugiausia dėmesio buvo skirta pilietinės visuomenės vaidmens stiprinimui stojimo į ES derybose. Šias pastangas papildė Varšuvoje vykusio EESRK biuro posėdžio diskusijos dėl skaitmeninės transformacijos svarstant, kaip technologinę pažangą suderinti su Europos teisingumo ir sąžiningumo vertybėmis. Šiais svarstymais prisidėjome kuriant pagrindą būsimam Lenkijos pirmininkavimui ES Tarybai.

Tikimės, kad 2025 m. taip pat galėsime daug dėmesio skirti dalyvaujamosios demokratijos stiprinimui, socialinio teisingumo skatinimui ir pasaulinių uždavinių, pavyzdžiui, klimato kaitos ir skaitmenizacijos, sprendimui. EESRK nenuilstamai dirbs kuriant Europą, kuri įsiklauso, įkvepia ir nė vieno nepalieka nuošalyje.

Tegul ateinantys metai visiems atneša taiką, pažangą ir gerovę. 

„Mes, kaimo moterys, nenorime, kad į mus žvelgtų su gailesčiu ar užuojauta, mes norime būti pripažintos ir vertinamos kaip partnerės siekiant darnaus vystymosi. Mums reikia galimybių ir kokybiškų pagrindinių paslaugų, kad galėtume likti savo vietovėse ir toliau maitinti pasaulį“, – teigia Ekvadoro ūkininkė ir Lotynų Amerikos ir Karibų regiono kaimo moterų tinklo (RedLAC) vykdomoji sekretorė Luz Haro Guanga, kuri neseniai kalbėjo EESRK diskusijoje „Moterys ir trejopa planetos krizė“. Interviu su EESRK info Luz Haro Guanga kalba apie klimato kaitos poveikį Lotynų Amerikoje ir apie tai, kodėl, nepaisant COP 16 nesėkmių, kovojant už tvaresnę ir sveikesnę planetą nėra erdvės ar laiko pesimizmui.

Jūsų organizacija „RedLAC“ dalyvavo Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje COP16. Ar esate nusivylusi konferencijos rezultatais, nes nebuvo pasiektas bendras sutarimas dėl gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos finansavimo? Ar per COP16 buvo pasiekta kokių nors rezultatų?

Luz Haro Guanga: Kaip moteris iš Ekvadoro kaimo, nuo devintojo dešimtmečio kovoju už Ekvadoro kaimo moterų teises. Viena iš pamokų, kurias išmokau per šiuos beveik 40 metų, yra ta, kad socialiniams procesams paskatinti reikia didžiulių pastangų, jie iš karto neduota daug naudos ir, svarbiausia, jiems reikia pastovumo, nuoseklumo ir atkaklumo. Bendras sutarimas dėl gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos finansavimo būtų buvęs puikus laimėjimas, tačiau esu įsitikinusi, kad COP16 kaip smėlio audra užplūdę tūkstančių miesto ir kaimo vyrų ir moterų balsai užkariavo širdis ir protus tų, kurie anksčiau nė neketino remti šių skubių veiksmų klimato srityje.

Mes nepasiekėme savo tikslo, tačiau dabar negalime nuleisti rankų ir turime reikalauti kiekvieno miesto, bendruomenės ir šalies valdžios institucijų, kad jos mus išgirstų ir asmenine, technine ir politine valia priimtų geriausius sprendimus, kad ateityje būtų išvengta žmonių mirčių nuo bado, kurių priežastis – šiandienos neveikimas.

Kokį poveikį klimato kaita daro Lotynų Amerikos čiabuvių ir kaimo moterims?

Norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos faktus iš dokumento, kurį parengė Amerikos valstijų organizacijos (AVO) Amerikos moterų komisija (CIM), remdamasi dialogais su 70 moterų lyderių iš 16 šalių. Dialogų procesas prasidėjo 2024 m. rugsėjo mėn. Dokumentas buvo pristatytas COP16 ir jame išdėstytos kaimo moterų nuomonės.

Padaryta išvada, kad klimato kaita yra reali ir didelį poveikį daranti problema visose šalyse, įskaitant Šiaurės ir Pietų Ameriką. Tačiau išskirti keturi su klimatu susiję reiškiniai:

užsitęsusios sausros. Kai kurios šalys pranešė, kad mėnesių mėnesius beveik nesulaukė kritulių, o kitose pietinėse šalyse sausros tęsėsi ištisus metus;

kylanti temperatūra gerokai viršija įprastą lygį. Aukšta temperatūra kartu su išdžiūvusiu dirvožemiu prisideda prie gausių gaisrų (kai kurie savaiminiai, kai kurie tyčiniai), o padėtį apsunkina sausra, daranti poveikį tiek gyvybei, tiek biologinės įvairovės sistemoms. Pavyzdžiui, per susitikimą Brazilijoje buvo pranešta, kad Piauí valstijoje liepsnojo 300 aktyvių gaisrų;

audros.Paminėta, kad lyja intensyviai ir trumpais pliūpsniais, dažnai kartu su stipriomis vėtromis. Dalyviai iš Centrinės Amerikos, Meksikos, Dominikos Respublikos ir Kolumbijos pakrantės kalbėjo apie uraganų ir tropinių audrų, darančių poveikį jų teritorijoms, intensyvumo ir dažnumo didėjimą;

kritulių kiekio pokyčiai. Lyja, kai mažiausiai to tikimasi, – ši pastaba buvo kartojama visuose susitikimuose, o pietinių šalių ir Andų vietovių atstovai kalbėjo apie netikėtas šalnas, krušą ir sniegą. Apskritai pastebėta, kad kasmet mažėja kritulių kiekis, tačiau buvo teigiama, kad kai lyja, lietus tampa liūtimis, sukeliančiomis potvynius ir gaivalines nelaimes, dėl kurių žūsta žmonės, nukenčia infrastruktūra, keliai ir pasėliai ir taip pat daromas poveikis gyvenimo sąlygoms, daugiausia kaimo vietovėse. Vienas dalyvis šiuos reiškinius apibendrino teigdamas, kad „krituliai kartais baugina“.

Kita vertus, įgyvendinama netvari praktika, dėl kurios eikvojami gamtos ištekliai. Didžiausią susirūpinimą keliančios ir taip pat dažniausiai minimos problemos buvo medienos ruoša arba miškų ir mangrovių naikinimas, tyčiniai miškų gaisrai, netinkamas vandens išteklių tvarkymas, tarša, intensyvios, ekspansinės, vandeniui imlios ir taršios veiklos propagavimas ir perteklinis agrocheminių medžiagų, herbicidų ir pesticidų naudojimas.

Vienas iš išryškėjusių aspektų buvo kai kurių vietos ir nacionalinių vyriausybių neveikimas. Jos nerengė reglamentavimo sistemų, kuriomis būtų siekiama pažaboti destruktyvią veiklą ir skatinti tvarias gamybos strategijas. Kai kuriose šalyse galioja teisės aktai, tačiau dėl korupcijos ar asmeninių politinių interesų valdžios institucijos jų neįgyvendina.

Todėl tarptautiniai lyderiai raginami daryti didesnį spaudimą valstybėms, kad jos laikytųsi pasirašytų biologinės įvairovės ir klimato kaitos susitarimų.

Ar kovos už klimato ir aplinkos apsaugą kryptį vertinate optimistiškai ar pesimistiškai? Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti?

Jei mūsų užmojai nebus dideli, gerų rezultatų nepasieksime. Nors klimato kaita daro mums poveikį ir jis vis didėja, turime toliau kovoti už tai, kad sprendimus priimantys asmenys atsižvelgtų į tuos pagrindinius aspektus, kuriems reikia prioritetinių veiksmų, ne tik finansavimo, bet ir koordinavimo, bendradarbiavimo, mažesnio egoizmo ir politinio ryžto požiūriu.

Aš optimistiškai manau, kad jei toliau primygtinai reikalausime, garsiai kalbėsime ir užsispyrusiai išlaikysime ilgalaikius socialinius procesus, jei sudarysime strateginius aljansus su Pietų ir Šiaurės Amerika ir kitomis pasaulio šalimis, galime daryti poveikį viešajai politikai ir užtikrinti, kad tie, kurie eina įtakingas pareigas arba priima sprendimus, tai darytų būdami įsitikinę, kad reikia nedelsiant kovoti su klimato kaita ir tuo pat metu mažinti veiksmus, kurie skatina jos kenksmingą ir griaunamąjį poveikį mūsų planetai: gaisrus, monokultūros auginimą, nevaržomą insekticidų ir cheminių medžiagų naudojimą, vandens baseinų naikinimą, nevaržomą žvejybą, vandens šaltinių naikinimą, atliekų tvarkymą ir kt.

Pesimizmas susilpnins mūsų balsą ir galiausiai paskatins mus nuleisti rankas ir pasiduoti. Kovoje už tvaresnę ir sveikesnę planetą, nepaisant neigiamų įvykių, nebegalima gaišti laiko, nei palikti erdvės pesimizmui. Tai – gyvybės ar mirties klausimas esamoms ir būsimoms kartoms!

Reikėjo pradėti veikti dar vakar. Tačiau šiandien vis dar galima pradėti keisti požiūrį ir prisiimti įsipareigojimus visų žmonių labui.

Luz Haro Guanga yra ūkininkė iš Ekvadoro ir Lotynų Amerikos ir Karibų regiono kaimo moterų tinklo („RedLAC“) vykdomoji sekretorė, taip pat „RedLAC“ techninio padalinio Ekvadore FUNMUJERURAL-e pirmininkė. „RedLAC“ yra socialinė organizacija, kurią sudaro daugiau kaip 200 kaimo moterų organizacijų iš visos Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono. Ji įsteigta 1990 m. Argentinoje, o jos tikslas – skatinti veiksmingą pilietinį ir politinį kaimo moterų dalyvavimą. Ilgalaikių „RedLAC“ pastangų dėka Amerikos valstijų organizacija (AVO) 2024–2034 m. laikotarpį paskelbė „Amerikos dešimtmečiu už visų moterų, paauglių ir mergaičių teises Šiaurės ir Pietų Amerikos kaimo vietovėse“.

Andrejus Hniotas

Baltarusijoje netinkamos profesijos pasirinkimas gali kainuoti laisvę. Už tokią lemtingą klaidą galite būti sulaikytas net viduryje Europos, pavyzdžiui, Serbijoje. O tokia prestižinė tarptautinė organizacija kaip Interpolas netgi padės jus sulaikyti. Nors ir atmieštas sarkazmu ir kartėli, mano pasakojimas yra teisingas ir jokiu būdu nėra perdėtas. Aš esu Andrejus Hniotas. Esu Baltarusijos filmų kūrėjas, žurnalistas ir buvęs politinis kalinys. Štai mano istorija.

Žurnalistu nusprendžiau tapti 1999 m. Televizija ir radijas buvo mano aistra, svajonė ir pomėgis. Ar būdamas septyniolikos galėjau įsivaizduoti, kad mano šalyje nepriklausoma žurnalistika bus vadinama ekstremizmu, o visa kita žiniasklaida bus skirta propagandai skleisti? Ne, nė vienas iš mūsų nesitikėjo, kad tai bus XXI amžiaus Europos realybė. Tačiau būtent taip yra šiandienos diktatūrinėje Baltarusijoje: šalyje neliko nė vienos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės. Visos žiniasklaidos struktūros priklauso valstybei, o ši griežtai kontroliuoja redakcinę politiką, kuri yra labai paprasta: tiesiog šlovinti A. Lukašenkos pasiglemžtą valdžią ir visus, kurie drįsta tai kritikuoti, net ir konstruktyviai, vadinti „liaudies priešais“ – tai iš komunistinės praeities paveldėta etiketė.

Taigi XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje jaunas, naivus ir ką tik diplomą gavęs žurnalistas bandė įsitvirtinti šioje profesijoje. Studijų metu ir po jų įgijau daug praktinės patirties televizijos ir radijo srityse ir tiksliai žinojau, ko noriu. Tačiau galimybės greitai susiaurėjo, nes privačios radijo stotys buvo uždarytos arba perduotos valstybės kontrolei, o nepriklausomiems televizijos kanalams apskritai buvo atimti transliavimo dažniai. Nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik tapti propagandos agentu arba vengti jautrių temų ir apsiriboti nieko nekritikuojančiomis pramogomis. Žurnalistika Baltarusijoje išliko tik dėl kelių laikraščių ir nepriklausomų interneto portalų. Daug žurnalistų paliko šią profesiją, daug jų patyrė represijas. Baltarusijos informacijos ministerija nuolat skelbdavo įspėjimus žiniasklaidos atstovams, žinodami, kad licenzijai atimti užtenka trijų įspėjimų. Baltarusijos žurnalistų asociacijos duomenimis, 2020–2024 m. laikraščių skaičius sumažėjo 21 proc. Baltarusijos rinkoje liko tik nekenksmingi leidiniai, pvz., skirti vasarnamių savininkams, juokų mėgėjams ir kryžiažodžių fanams. Visi nepriklausomi socialinio ar politinio pobūdžio leidiniai išnyko: juos uždarė valdžios institucijos arba patys nutraukė leidybą, nes jų veikla tapo neįmanoma.

Laimei, man pavyko rasti kompromisinį sprendimą: viešai perėjau prie režisūros ir kūrybinio darbo, kur sulaukiau didelės sėkmės. Tuo pat metu tęsiau savo žurnalistinį darbą kaip savanoris, neatskleisdamas savo vardo ir pavardės, kad nebūčiau susektas. Ši taktika buvo veiksminga. Pasinaudodamas visa savo patirtimi ir profesiniais ryšiais, nuo 2020 m. galėdavau pateikti nepriklausomai žiniasklaidai naują vaizdo medžiagą, taip pat turėjau galimybę užsiimti pilietiniu ir politiniu aktyvizmu – tapau vienu iš žmogaus teisių pilietinio judėjimo „Laisva Baltarusijos sportininkų asociacija SOS.BY“ įkūrėjų. Nemanau, kad galiu būti kaltinamas šališkumu ir neobjektyvumu, nes pasirinkau savo šalies žmonių pusę – diktatūra neturi nieko bendro su objektyvumu, kaip ir propaganda neturi nieko bendra su žurnalistika.

2021 m. Baltarusija pagal spaudos laisvės reitingą pasaulyje užėmė 158 vietą iš 180. Palyginti su 2020 m., jis nukrito penkiomis vietomis. „Baltarusija yra pavojingiausia Europos šalis žiniasklaidos darbuotojams“, – įspėja tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Žurnalistai be sienų“.

Pažymėtina, kad 2020 m., protestų metais, Baltarusijos gyventojai informacijos daugiausia ieškojo internete ir socialiniuose tinkluose – 60 proc. apklaustųjų šios žiniasklaidos priemonės buvo pagrindiniai informacijos šaltiniai. Televizijoje informacijos ieškojo tik 11 proc. respondentų. Spaudoje – 7 proc., radijo laidose – 5 proc. Tai suvokęs diktatoriškas režimas pradėjo veikti griežtai ir be kompromisų. Pagrindinis išradimas buvo kova su „ekstremizmu“ – taip pateisinant cenzūrą ir persekiojimą. Valdžios institucijos blokuoja prieigą prie žiniasklaidos priemonių, kurios tęsia savo veiklą iš užsienio, turinio ir bet koks bendradarbiavimas su jomis laikomas ekstremizmo apraiška.

2023 m. pabaigoje Baltarusijoje buvo įkalinti 32 žurnalistai. Sulaikymo centruose jie patiria spaudimą ir nežmonišką elgesį. Žmogaus teisių gynėjai atskleidė, kad „Laisvės radijo“ tinklaraštininkas ir žurnalistas Iharis Losikas sulaikymo kolonijoje paskelbė ilgai trukusį bado streiką, o vėliau persipjovė rankų ir kaklo venas. Jam buvo skirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Suintensyvėjo baudžiamasis persekiojimas už bet kokį bendradarbiavimą su nepriklausoma žiniasklaida, vadinama „ekstremistų dariniais“. Kita nauja tendencija yra ne tik pilietinės visuomenės atstovų, bet ir paprastų piliečių, kurie komentuoja žurnalistų nušviečiamus socialinius ir politinius įvykius, persekiojimas.

2024 m. spalio 31 d. Baltarusijos režimas paskelbė mano asmeninę „Instagram“ paskyrą ekstremistine medžiaga. Tai reiškia, kad ne tik aš, bet ir visi mano sekėjai Baltarusijoje bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad užsiprenumeravo mano paskyrą. Diktatūra paskelbė, kad daugiau kaip 5000 interneto išteklių Baltarusijoje yra ekstremistinio pobūdžio. Turbūt jokia kita Europos šalis nėra sukaupusi tokios įspūdingos statistikos! Ar mūsų, baltarusių, nuomone, pakankamai dėmesio skiriama Baltarusijos žurnalistikos problemai? Nuoširdžiai pasakysiu – ne, šiai problemai skiriama nepakankamai dėmesio. Baltarusijoje ne tik griaunama žurnalistikos institucija, bet ir fiziškai naikinami žurnalistikos specialistai.

Diktatūra taip pat bando žurnalistus ir aktyvistus persekioti už Baltarusijos ribų. Mano atvejis – ryškus tokio persekiojimo pavyzdys. Režimas išmoko pasitelkti demokratines institucijas savo grobuoniškiems tikslams pasiekti. Žurnalistai, aktyvistai, tinklaraštininkai ir politiškai aktyvūs piliečiai patraukiami baudžiamojon atsakomybėn už mokestinius nusikaltimus, daugiausia dėl to, kad praeityje jie nemokėjo mokesčių. Paaiškėjo, kad tai yra puiki dūmų uždanga politiniams persekiojimo motyvams paslėpti. Žmogaus teisių aktyvistas ir Nobelio premijos laureatas Alesis Bialiatskis sėdi kalėjime dėl kaltinimų finansiniais nusikaltimais. Nepriklausomos žiniasklaidos priemonės „TUT.BY“ (kurią režimas uždarė 2020 m.) vyriausioji redaktorė ir jos kolegos už grotų pateko pagal tą patį finansinį baudžiamojo kodekso straipsnį. Tą patį kaltinimą įvykdžius finansinė nusikaltimą Interpolas pripažino svarbia priežastimi išduoti tarptautinį arešto orderį man. Interpolui prireikė beveik aštuonių mėnesių vidaus tyrimui atlikti ir nustatyti, kad mano paieška pažeidžia jo įstatų 2 ir 3 straipsnius. Nepaisant to, buvau sulaikytas ir įkalintas centriniame Belgrado kalėjime septynis mėnesius ir šešias dienas. Penkis mėnesius praleidau namų arešte su griežtais apribojimais. Serbijos Aukščiausiasis Teismas du kartus nusprendė išduoti mane diktatoriškai Baltarusijai. Du kartus mano advokatas ir aš sėkmingai apskundėme šį sprendimą. Iš viso iš manęs buvo pavogti vieneri mano gyvenimo metai, mano fizinė ir psichinė sveikata. Viskas dėl to, kad pasirinkau netinkamą profesiją netinkamoje šalyje. Tik todėl, kad turėjau savo nuomonę ir ją išsakiau per aktyvų pilietiškumą.

Laimei, man pavyko laimėti – kitaip šių žodžių nė neskaitytumėte. Dėl neįtikėtino žurnalistų, politikų, pilietinės visuomenės ir organizacijų solidarumo man pavyko išvykti iš Serbijos ir apsistoti Berlyne, kur jaučiuosi saugus. Tačiau mano istorija dar nesibaigė. Manęs dar laukia ilgas atsigavimo ir kovos kelias. Žinau, kad nutariau nuosekliai eiti savo pašaukimo keliu, net jei kai kurie mano, kad tai ekstremizmas. Žinau, kad nepriklausoma žurnalistika yra neatsiejama demokratinės visuomenės dalis. Būtent tokią visuomenę baltarusiai siekia sukurti. Mes tikimės, kad šiame svarbiame kelyje nebūsime palikti vieni.

Peter Schmidt, Diandra Ní Bhuachalla ir Arnaud Schwartz

Azerbaidžano sostinėje Baku vykusioje 29-ojoje UNFCCC šalių konferencijoje (COP 29) EESRK, atstovaudamas ES pilietinei visuomenei, ragino klimato srityje imtis neatidėliotinų, apčiuopiamų veiksmų ir pasisakė už tai, kad derybose dėl klimato kaitos pirmenybė būtų teikiama socialiniam ir aplinkosauginiam teisingumui. 

COP ad hoc grupės pirmininkas Peter Schmidt mums papasakojo, kokie buvo esminiai EESRK raginimai dėl pagrindinės COP 29 temos – kovos su klimato kaita finansavimo.

Peter Schmidt: Visame pasaulyje vykstantys ekstremalūs klimatiniai meteorologiniai reiškiniai – akivaizdus priminimas, kad būtina didinti užmojus klimato srityje. Besibaigiantys metai veikiausiai bus karščiausi nuo pat orų stebėjimo pradžios, o žmogaus sukeltos klimato nelaimės, kaip antai potvyniai, gamtos gaisrai ir sausros, tampa vis dažnesni ir stipresni. Šie reiškiniai didina socialinę nelygybę. Neveikimo klimato srityje kaštai gerokai viršija veiksmų kainą.

COP 29 užmojai labai platūs. Kad besivystančios šalys taptų pajėgios imtis pasaulinių kovos su klimato kaita veiksmų, būtina susitarti dėl pasaulinių kovos su klimato kaita finansavimo sprendimų. Baku vykusioje COP 29 EESRK atstovaujantys dalyviai pateikė rekomendacijas, išdėstytas EESRK nuomonėje dėl kovos su klimato kaita finansavimo, kuriomis akcentuojamas tarptautinės finansinės struktūros pertvarkymas, būtinas siekiant palankesnių sąlygų veiksmingam ir prieinamam kovos su klimato kaita finansavimui.

Pabrėžėme, kad reikia nustatyti naują kolektyvinį kiekybinį tikslą panaikinti kovos su klimato kaita finansavimo spragas, nes tai turėtų užtikrinti, kad kovos su klimato kaita finansavimas labiau atitiktų paskirtį, leistų tausoti biologinę įvairovę, darytų poveikį ir būtų tiksliai nukreiptas į pažeidžiamiausias šalis ir bendruomenes. Kovos su klimato kaita finansavimo srautai turėtų būti valdomi remiantis teisingos pertvarkos principais, laikantis Paryžiaus susitarimo ir darnaus vystymosi tikslų. Labai svarbūs ilgalaikiai tiek viešųjų, tiek privačiųjų subjektų įsipareigojimai; be to, telkiant privačias investicijas į klimato srities iniciatyvas bei mažinant jų riziką labai svarbų vaidmenį atliks viešieji finansai.

Pritardamas, kad kovos su klimato kaita finansavimas turi būti prieinamas vietos iniciatyvoms ir visuomeniniams judėjimams, Komitetas taip pat ragina laikytis visapusiško požiūrio, kad būtų nutrauktas įsiskolinimo ir nepakankamų investicijų į prisitaikymą prie klimato kaitos ciklas. Raginame klimato srities lėšas paskirstyti teisingai, kad būtų mažinami skirtumai. Be to, kuriant įtraukų ir demokratinį požiūrį, kuriuo užtikrinamas investicijų į klimato kaitą veiksmingumas ir tvarumas, lemiamos reikšmės turės pilietinės visuomenės dalyvavimas.

Apie savo lūkesčius iš COP 29 mums papasakojo EESRK jaunimo atstovė šalių konferencijose (2023–2025 m.) Diandra Ní Bhuachalla. Jauno žmogaus požiūriu, kokios būtų opiausios klimato problemos, kurias reikia spręsti pirmiausia?

Diandra Ní Bhuachalla: Patyrusi nusivylimą COP 28 rezultatais, stengiausi kuo labiau apriboti savo lūkesčius iš COP 29. Viltį išlaikyti buvo itin sunku, nes buvo aišku, kad dar vienos metinės konferencijos rezultatai bus menki jau vien dėl pirmininkaujančios šalies pasirinkimo – tai ir vėl šalis, stipriai priklausoma nuo pelno iš iškastinio kuro.

Vis dėlto, pasikonsultavusi su įvairiomis jaunimo organizacijomis iš visos Europos (šiuo tikslu rengiami struktūriniai Jaunimo darbo grupės posėdžiai pagal EESRK „Jaunimo atstovo šalių konferencijose“ programą), nusprendžiau, kad geriausia sutelkti dėmesį į klimato teisingumą ir teisingą pertvarką, kovos su klimato kaita finansavimą ir naują kolektyvinį kiekybinį tikslą, taip pat į siekį didinti prasmingą jaunimo dalyvavimą tarptautiniuose sprendimų priėmimo procesuose.

Dabar, žinodama, kiek kartų derybos žlugo per pirmą savaitę, nes pozicijos visiškai skyrėsi ir trūko noro bendradarbiauti, be kita ko, lyčių lygybės, kovos su klimato kaita finansavimo ir teisingos pertvarkos klausimais, suprantu, kad mano lūkesčiai vėl buvo per dideli, todėl savo idėjas daugiausia propagavau gretutiniuose renginiuose ir dvišaliuose susitikimuose. Šiuo metu mano dvi didžiausios viltys yra tai, kad būtų išlaikyta dabartinė formuluotė, ypač dėl žmogaus teisių, ir kad padarytume nedidelę pažangą padėdami tvirtą pagrindą COP 30, nes į ją, regis, dabar visi žiūri kaip į vilties žiburį.

Dėl kompleksinio klimato kaitos ir jos padarinių pobūdžio visiškai nematau galimybės suskirstyti klausimų pagal jų svarbą ar skubumą. Jaunimas nerimauja dėl savo ateities, darbo saugumo ar dėl to, kad bus priversti persikvalifikuoti, dėl savo namų ir šeimų saugumo nuo audrų, potvynių ir erozijos, dėl savo dar negimusių vaikų ar visos kitos kartos sveikatos ir gyvenimo kokybės, taip pat dėl to, kad mūsų kartai, kai mes tapsime sprendimų priėmėjais, teks vesti daug sunkesnes derybas klimato klausimais, nes šiandien daroma toli gražu nepakankamai, todėl neigiami padariniai bus jaučiami dešimtmečius.

Klimato teisingumas būtinas jau dabar. Realistiškas kovos su klimato kaita finansavimas būtinas jau dabar. Teisinga, sąžininga ir lygiateisiška užimtumo ir energetikos pertvarka būtina jau dabar. Privalome būti ryžtingi jau dabar. Privalome įgyvendinti jau dabar.

Prašome visų jūsų įsitraukti jau dabar.

Spalio mėn. Kalyje (Kolumbija) vykusi 16-oji Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencija (COP 16) baigėsi chaotiškai ir nepasiekus susitarimo dėl finansavimo gamtos klausimams. Paklausėme EESRK atstovo COP 16 Arnaud Schwartz, ar galime išlikti optimistiški, nepaisant šios nesėkmės. Kokių veiksmų reikėtų imtis siekiant daryti pažangą apsaugant biologinę įvairovę?

Arnaud Schwartz: 200 mlrd. JAV dolerių per metus. JT teigimu, būtent tokios sumos (įskaitant visų rūšių finansavimą – viešąjį, privatų, nacionalinį ir tarptautinį) prireiktų, kad pasiektume savo biologinės įvairovės tikslus. Tačiau apie ką konkrečiai mes kalbame? Su tokia suma mums pavyktų tik sustabdyti gyvų organizmų, kurių nykimo tempas šiuo metu vis spartėja, pasaulio žlugimą atkuriant gamtą ir suteikti galimybę jiems išgyventi „gyventi tinkančioje“ aplinkoje, neleidžiant viso to sunaikinti godumui ir kvailybei.

Kokios ateities perspektyvos po COP 16 žlugimo?

Kiekvienas iš mūsų turėtų užduoti šį klausimą sau ir aplinkiniams, juolab kad gerai žinoma, jog vien Prancūzijoje daugiau nei ketvirtadalis mano minėtos sumos kasmet panaudojama pasirengti karui ar kariniams veiksmams vykdyti. Iš tiesų, žvelgiant iš pasaulinės perspektyvos, dėl politinės valios ir ekonominio solidarumo stokos Kalio konferencija tapo praleista galimybe.

Tačiau dar ne viskas prarasta.

Tunelio gale žiba blanki švieselė: po beveik trisdešimties metų išsisukinėjimo, šioje konferencijoje bent jau buvo pripažintas čiabuvių tautų ir vietos bendruomenių, įskaitant afrikiečių kilmės, atliekamas biologinės įvairovės sergėtojų vaidmuo. Be to, buvo įsteigtas naujas fondas – Kalio fondas, kuris ilgainiui bus naudojamas savanoriškiems privačių įmonių įnašams rinkti, o iš jų pusė lėšų bus skiriama pirmiau minėtoms žmonių grupėms. Na, nors tiek!

Jūs... Jūs esate... na, gerai...

Jūs esate mūsų dalis – mes esame Jūsų dalis. Ir kad galėtume toliau kartu eiti bendru keliu, būtų tikslinga pradėti nuo to, kad mūsų ekonomika vėl imtų veikti bendros gerovės labui. Taigi ... užteks patiems kaišioti pagalius į savo ratus – reikia nedelsiant peržiūrėti tarptautines finansų ir prekybos taisykles!

EESRK delegacijos COP 29 nariai Peter Schmidt ir Diandra Ní Bhuachalla daugiausia dėmesio skyrė kovos su klimato kaita finansavimui, vadovaudamiesi neseniai paskelbta EESRK nuomone „Kovos su klimato kaita finansavimas. Naujos veiksmų gairės dideliems klimato srities užmojams ir DVT įgyvendinti“. Vienas svarbiausių renginių, kuriuos EESRK surengė Baku, buvo lapkričio 18 d. vykęs gretutinis renginys „Pasaulinė teisingos pertvarkos žemės ūkio maisto produktų sektoriuje skatinimo perspektyva“. Renginyje buvo nagrinėjamos galimybės kurti tvarias, mažo anglies dioksido kiekio maisto sistemas, kurios būtų teisingos ūkininkams, maisto grandinės darbuotojams ir būsimoms kartoms. Taip buvo siekiama pagerinti politikos formuotojų ir pilietinės visuomenės bendradarbiavimą, stiprinti globaliųjų Pietų balsą ir skatinti įtraukius klimato srities sprendimus visiems.

ES delegacijos narys Arnaud Schwartz dalyvavo posėdžiuose, kuriuose ragino užtikrinti didesnę sinergiją tarp JT procesų biologinės įvairovės (pagal BĮK) ir klimato kaitos (pagal UNFCCC) srityse, laipsniškai panaikinti aplinkai kenksmingas subsidijas, nes tai leistų atlaisvinti daugiau finansinių išteklių, ir užtikrinti aktyvesnį organizuotos pilietinės visuomenės vaidmenį įgyvendinant Kunmingo ir Monrealio pasaulinę biologinės įvairovės strategiją. Daugiau informacijos apie EESRK indėlį į COP 16 rasite čia.

Pranešėjas Arnaud Schwartz parengė EESRK nuomonę „Išsami biologinės įvairovės strategija COP16: visų sektorių sutelkimas siekiant bendro tikslo“.